Toks vaistas – tai ką tik knygynuose pasirodžiusi ekonomikos m. dr. Vlado Terlecko knyga „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (Vilnius, 2007). Turbūt ir blogiausiame sapne nesapnavome, kad Nepriklausomybės laikais prireiks tokio vaisto, t. y. teks ginti Lietuvos istoriją nuo kai kurių mūsų istorikų, sistemingai, kryptingai, dažnai užmaskuotai klastojančių, niekinančių praeitį. Ne šiaip sau prof. M. Purvinas prabilo apie kerojantį mūsų istorijos klastojimo verslą. Drįstama viešai didžiuotis Lietuvos istorijos katedros panaikinimu Vilniaus universitete, jos ištirpdymu Pasaulio istorijoje, skelbti siekį išmesti į sąvartyną šapokinę istoriografijos tradiciją. Išsišokimais išgarsėjęs Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis skelbia: „A. Šapoka morališkai pasenęs“. Matyt, greitai „pasens“ ir mūsų partizanų kovų istorija. Tam dirvą purena L. Truska, vis dažniau jų pasipriešinimą laikydamas beprasmišku ir t. t.
Tikriausiai ne vienas skaitytojas žino, kad knygos autorius yra ekonomistas, daug rašantis žmogus. Pridursiu, kad sovietmečiu jis vienintelis Lietuvoje ilgą laiką – daugiau kaip 30 metų – dėstė VU studentams Vakarų pinigų ir bankininkystės discipliną, pirmas iki „panagių“ ištyrinėjo 1918–1940 m. Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją. Išleido 5 monografijas (!) – panašių kompleksinių darbų neturi daugelis kaimynų. Jose pinigų ir bankininkystės istorija organiškai „sulydyta“ su Lietuvos valstybės ekonomine politika, ūkio raida. Pastaraisiais metais paskelbė daug mokslinių straipsnių (žurnale „Pinigų studijos“) apie bankininkystę Lietuvoje caro laikais.
Neperdėdamas galiu teigti, kad daugiausia laiko V. Terleckas praleido ir praleidžia archyvuose, bibliotekose, prie rašomojo stalo. Jam būdingas didelis mokslinis sąžiningumas, reiklumas sau ir kitiems. Prieš gerą dešimtmetį jis įsivėlė į diskusijas su išgarsintais istorikais, besireklamuojančiais save novatoriais, naujų mitų kūrėjais. Tikriausiai jų šimtmečių senumo antilietuviškos „novacijos“, neretai ištrauktos iš kaimynų istorikų šovinistų darbų, privertė V. Terlecką viešai reaguoti. Aišku, taip pasielgti pastūmėjo ir įpareigojantis signataro statusas. Kiek pamenu, pirmiausia V. Terleckas į argumentų „dvikovą“ iškvietė ne bet ką, o profesorių E. Gudavičių, po to A. Nikžentaitį. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių, kol neperskaičiau šių istorikų reakcijos į V. Terlecko poleminius rašinius, abejojau jo argumentais, norėjosi tiesiog jį perspėti, kad nekištų savo galvos po negailestinga E. Gudavičiaus kritikos kuoka. Žinojau, kad ne vienas oponentas ja buvo nutildytas. Susipažinus su tulžingais, niekinančiais, menkai argumentuotais šių istorikų atsiliepimais, abejonės V. Terlecko rašinių prasmingumu, įrodymų patikimumu išsisklaidė.
E. Gudavičiui visai nebuvo dėl ko tūžti, nesilaikyti mokslinės etikos. Juk jo kritikas tik droviai suabejojo pinigų, pirklių, miestų atsiradimo datavimo patikimumu, juolab kad istoriografijoje nurodomi skirtingi amžiai. V. Terleckas niekaip negalėjo sutikti su E. Gudavičiaus ir kt. nuostata, kad jokiu būdu negalima ankstinti minėtų dalykų. V. Terlecko atsakas buvo toks: nemoksliška nei ankstinti, nei vėlinti, o tęsiant tyrimus, diskutuojant stengtis nustatyti kuo patikimesnes datas. Anot jo, pagražinta istorija yra mažesnė blogybė nei „juodoji“ istorija. Tad V. Terleckas pagarbiai kvietė istorikus ir ekonomistus diskutuoti, kad būtų galima priartėti prie tiesos. E. Gudavičius pasijuto įžeistas, jog abejojama jo paskutiniu tiesos žodžiu, jam pasivaideno, kad V. Terleckas peršasi į bendradarbius. Ir tvojo vėzdu, daug pasakančiu pavadinimu „Lietuviai barzdočiai dūmoja“.
Beje, E. Gudavičius piktai reagavo ir į istoriko akad. V. Merkio paskelbtą (vėliau nei pasirodė V. Terlecko rašiniai) diagnozę: „Lietuvoje istorijos mokslas sunkiai pasiligojęs, dalis istorikų atidirbinėja užsienio fondams, kupini cinizmo“. Už tai E. Gudavičius suniekino akademiką – „paskyrė“ jį vadovauti tik istorijos mokslo „basiokams“, ir, kaip jam įprasta, išgąstingai ėmė šaukti:
„Mane puola!“ E. Gudavičiaus atsakyme V. Terleckui svarbiausia yra tai, kad savo komentarais apie prekinius-piniginius santykius, pinigų esmę ir atsiradimo prielaidas, kaip sakoma, atsiskleidė, jog „karalius yra nuogas“. Komentuoti jo pasvarstymus šia tema tiesiog nepatogu, juolab kad tai galima perskaityti V. Terlecko knygos rašinyje „Koks skystis mūsų induose“.
Dar stabtelsiu ties V. Terlecko kritišku atsiliepimu apie A. Bumblausko knygą „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“, kurią recenzavo ir neigiamai įvertino ne vienas mokslininkas. Istorikas T. Baranauskas pamatuotai ją priskyrė prie bulvarinės literatūros. Jis, akad. Z. Zinkevičius, R. Paknys ir kt. išaiškino joje daugybę faktologinių klaidų. V. Terlecko dėmesys labiau sutelktas ties knygoje deklaruojamomis nuostatomis. Kitaip sakant, jam daugiau rūpėjo ne klaidų registravimas, o konceptualūs, vertybiniai dalykai. Gana šmaikščiai jis išjuokia A. Bumblausko tokius „atradimus“, ekonominius absurdus, kaip antai: 1) XIV a. kiaušiniai lietuviams buvo pinigai; 2) „nėra katės, nėra civilizacijos“; 3) „XVII–XVIII a. kortų manufaktūros produkcija buvo viena žymiausių ūkio šakų“; 4) senieji lietuviai nevartojo druskos, nedėvėjo batų; 5) nors per 1648–1667 m. karus su Maskva Lietuva neteko beveik pusės gyventojų ir 45 proc. ūkių, „tačiau nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė“ ir t. t., ir pan. Tiesiog stulbina, kad vardan populiarumo A. Bumblauskas nusikalba, demonstruoja visišką ekonominį diletantizmą. Labai svarbu, kad V. Terleckas vienintelis iš visų recenzentų išryškino A. Bumblausko išpažįstamas ir knygoje skelbiamas tokias „vertybines“ nuostatas: 1) „<…> stačiatikių įtaka privertė lietuvius būti tolerantiškais“; 2) „Lietuva lenkėjo ne todėl, kad krikštijosi, o dėl to, kad per vėlai krikštijosi“; 3) „LDK raštinėse vartota senoji slavų kalba buvo tautos kalba“; 4) lietuviai – latvių ir estų žudikai; 5) 1791 m. Konstitucijos, laidojusios Lietuvos valstybingumą, aukštinimą ir pan. Visa tai privertė V. Terlecką tą knygą pavadinti tautos dvasiniu nuodu. Jo publikacijos leidžia patikėti akad. V. Merkio prielaida, kad kai kuriuos istorikus veikia įsipareigojimai kaimyninių šalių fondams ir institucijoms. Matyt, reikalą turime su „išnuomojamų“ istorikų grupele. Apibendrinant T. Baranausko ir V. Terlecko „nuosprendžius“, A. Bumblausko knygą galima būtų vadinti antilietuvišku bulvariniu skaitalu. Kiekvieno susipratusio lietuvio priedermė būtų jos net neimti į rankas.
Beveik visi V. Terlecko straipsnių argumentai pagrįsti įvairiais istorijos šaltiniais, savo ir daugelio kitų sričių specialistų (lietuvių, lenkų, rusų, anglų, vokiečių, latvių, estų) tyrimų rezultatais, išvadomis. Tiesiog negalima atsistebėti, kaip žmogus sugeba tiek aprėpti, išstudijuoti, apmąstyti, apibendrinti. Toks V. Terlecko solidus pasirengimas įgalina jį į istorijos vyksmą žvelgti panoramiškai, matyti mišką, o ne vien medžius. Antra, straipsniai parašyti ne tik protu, bet ir širdimi, giliai išjausti. Iš jų sklinda sielvartas, todėl kartais prasiveržia ir kandesnis žodis, ironija. Kas sekė autoriaus publikacijas, veikiausiai įsidėmėjo aštrų jo stilių, drąsą. Tuo jis sudomina, uždega. Kažkur yra rašęs, kad nemėgsta drungno „dietinio“ stiliaus. Tiesa, kai recenzuoja knygas, kuriose nėra jam svetimų nepriimtinų nuostatų, o tik pasitaiko faktologinių klaidų, perdėjimų, stilius keičiasi – dėsto ramiai, šiltai. Knygoje sudėti ne tik kritiniai straipsniai, bet ir jo studijos, kuriose pateikta daugybė įvairiausios informacijos apie tai, kaip ilgus amžius Lietuva, jos ūkis, gyventojai buvo plėšiami, įvairiais būdais žlugdoma jos ekonomika. Tuo V. Terleckas tarsi pasako, ko tikėjosi iš istorikų, eksploatuojančių mūsų šalies atsilikimo temą, būtent: „<…> didelio proto nereikia tam deklaruoti, įrodykite ir neslėpkite kolonijinio išnaudojimo“.
Šitaip ir sugriauna mitą „dėl atsilikimo esame kalti patys“.
Savo knygoje V. Terleckas skelbia istoriografijai nežinomus ar mažai žinomus užsienio istorikų, ekonomistų apibendrinimus, išvadas, faktus. Aiškina skaitytojams ir nori išsiaiškinti, išgirsti iš nihilistų atsakymų, pavyzdžiui, į klausimą – ar pagoniška Lietuva atsiliko nuo artimiausių vakarinių kaimynų dėl to, kad ji buvo „nekrikštas“, ar todėl, kad ją ilgus šimtmečius siaubė, plėšė, naikino rusėnai ir kryžiaus karų žygiai? Deja, nė vienas kritikuotas istorikas net nepabandė į šį klausimą atsakyti. Taip pat jie nepaneigė V. Terlecko kaltinimų atgaivinimu kaimyninių šalių senų šovinistinių istorikų prasimanymų apie senąją Lietuvą, jos vadovus.
Tiesiog sunku patikėti, jog „novatoriai“ neįstengė paneigti nė vieno V. Terlecko teiginio. E. Gudavičius ir A. Nikžentaitis pamėgino išsisukti nuo V. Terlecko provokuotos diskusijos, kvietimo kalbėti faktais, bet ne deklaracijomis, pigiais juokeliais, replikomis „visažinis“, kaltinimais marksizmu, žiugždinių metodų taikymu, nuolatiniu polemikos nusukinėjimu „nuo ratų prie batų“ ir pan. Ilgainiui V. Terleckas įsitikino, kad subtiliai, kryptingai ir organizuotai skiepijant mums panieką praeičiai ir ugdant saviniekos jausmą, tauta rengiama dvasinei kapituliacijai. O kaip kitaip galėjo jis suprasti A. Bumblausko tokias ištarmes: 1) „Net tradicinis istorikas [neniekinantis praeities – J. V.] turėtų kelti klausimą, ar Lietuvos valstybingumas yra vertybė“; 2) „A. Šapokos istorija – tik graži įvykių istorija“. Makroekonomiškai mąstantis V. Terleckas negalėjo nereaguoti į jokia ekonomine analize ir net logika neparemtas E. Gudavičiaus įkyriai kartojamas deklaracijas: „Lietuva – barbarų kraštas“; „Čia nebuvo jokios civilizacijos“; „Buvome ir esame ubagai“; „Lietuviai geriausiai gyveno Brežnevo laikais“. V. Terleckas šituos prasimanymus demaskuoja, remdamasis konkrečiais duomenimis ir konceptualiu, sistemišku jų apmąstymu. Labai gaila, kad autorius nesuskubo į knygą įdėti naujausios didelės apimties studijos „Lietuvos ekonominis engimas ir rusinimas nuo 1863 m.“ (šiemet išspausdintos „Kultūros baruose“). Iki šiol tokios išsamios ir gilios šios temos studijos neturėjome. Ypač vertinga joje paskelbta, archyvuose autoriaus surasta medžiaga apie kredito išteklių išsiurbimą iš Lietuvos, valstybinio Valstiečių žemės banko vykdytą politiką paskolomis padėti geriausiose žemėse įsikurti rusų kolonistams. Nepajėgiantieji dalykiškai nuginčyti V. Terlecko argumentų, ėmė šaukti „Neklausykite jo – ne istoriko!“.
Galima drąsiai teigti, kad geriau Lietuvos ūkio ir bankininkystės istoriją išmanančio asmens nei V. Terleckas Lietuvoje tiesiog nėra. Paskelbus jam vieno Lietuvos istorijos vadovėlio mokykloms recenziją, istorikas, Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausiasis specialistas R. Jokimaitis pasiūlė V. Terleckui „<…> tapti nepriklausomu ekspertu [istorijos vadovėlių – J. V.]. Jo kvalifikaciją ir tinkamumą tokiam darbui liudija aptariama recenzija“ („Kultūros barai“, 2004, Nr. 3). Tarp kitko, V. Terleckas „nukrito“ ant istorikų galvų dar 1972 m., kuomet publikacijoje nagrinėjo vieno istoriko klaidas, padarytas rašant apie 1918–1940 m. Lietuvos bankus. O 1986 m. jo paskelbtas straipsnis apie tai, kaip 1922 m. Seimo atstovai rinko mūsų pinigams vardą, LKP CK sukėlė įniršį. Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ vyr. redaktorius buvo iškviestas „ant kilimo“. Skandalas buvo užglaistytas jo pažadu, kad V. Terleckas parašys apie sovietinio rublio istoriją.
Kad nebūčiau įtartas neobjektyvumu, pasiremsiu kitų mokslininkų (istorikų, ekonomistų) išsakytais V. Terlecko darbų vertinimais. Istorikas G. Vaskela knygoje „Lietuva 1939–1940 metais“ rašo: „<…> Vlado Terlecko „Pinigai Lietuvoje“ [parašyta dar sovietmečiu „stalčiui“, išleista 1992 m. – J. V.] ir Reginos Žepkaitės [žymios istorikės – J. V.] „Vilniaus istorijos atkarpa“ šiuo metu tai išsamiausios ir vertingiausios studijos, be kurių negali apsieiti tas, kas mėgina analizuoti paskutinių nepriklausomos Lietuvos metų ekonominę raidą“. Pabrėžia: „Vladas Terleckas <…> istorikui suteikia pagrindą <…> mastelį konkretiems 1939–1940 m. ekonominio gyvenimo faktams interpretuoti ir jų pasekmėms įvertinti“. Istoriką patikslinčiau: V. Terlecko monografija – pagrindas ne vien 1939–1940 m. Lietuvos ekonomikai pažinti ir suprasti, bet joje giliai išnagrinėta 1918–1940 m. ūkio istorija. Monografiją gerai vertino ir ekonomistai. Socialinių m. dr. Albinas Martinaitis (iki 1940 m. okupacijos dirbęs Lietuvos banke) pažymėjo: „Knyga – vertingas šaltinis visiems besimokantiems Lietuvos ūkio istoriją [paryškinta cituojant – J. V.], norint suvokti pinigų įvedimo klausimų sudėtingumus <…>“ („Sąskaityba“, 1992, Nr. 5). Docentai A. Bikulčius ir V. Grigutis nurodė autoriaus kvalifikuotumą ir dalykiškumą, argumentacijos pagrįstumą ir patikimumą, tyrimo sistemiškumą, strateginį matymą („Aljansas“, 1993 02 02, p. 70–72). Palankiai buvo sutikta ir kita V. Terlecko monografija – „Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941 m.“ I. Čepienė ir B. Povilaitis rašė: „Naujasis V. Terlecko darbas – tai ilgų apmastymų, gilios ir kruopščios analizės, smalsaus proto padiktuota knyga <…>“ („Pinigų studijos“, 2000, Nr. 1, p. 87). Pagaliau apie darbų vertę viską pasako tai, kad jų autoriui du kartus (1992 m. ir 1999 m.) buvo pripažinta Vlado Jurgučio premija.
V. Terleckas, skirtingai nuo dalies istorikų, gerai supranta savo kompetencijos ribas, todėl nemoko istorikų, kaip reiktų nagrinėti mūsų karinę taktiką, diplomatiją ir t. t. Tinklalapyje aptikau naują internetinį „argumentą“ – netikėkite V. Terlecko rašiniais, nes jo sūnus teistas už kriminalinius nusikaltimus. Manykime, kad jiems nežinoma, jog likimas nesuteikė šiam žmogui laimės turėti sūnų.
Tarp V. Terlecko ir jo kritikuojamų istorikų driekiasi gili vertybinė takoskyra. Jam meilė Tėvynei, savo valstybei – šventi dalykai, dekologinės vertybės.
Drįstu skaitytojams patarti atidžiai perskaityti tuos straipsnius, kuriuose demaskuojami tokie pramanai, kaip kad Sniečkus – šeimininkas, nomenklatūra – Lietuvos „rūpintojėliai“. Juose V. Terleckas pirmasis skaičiais įrodo, kad Lietuva iš visų Baltijos respublikų buvo labiausiai išnaudojama.
„Novatorių“ rašiniai išplauna iš mūsų istorinę atmintį, skiepija savinieką. Tautos išlikimui ypač pavojų kelia tai, kad dvasinis nuodas plinta kaip užkratas net tarp save laikančių inteligentais. Jie garbės reikalu gali drėbti: lietuviai – nevykėliai, atsilikėliai ir pan., t. y. atsiriboja nuo savo šaknų, senelių, prosenelių. 2007 m. balandžio 3 d. seimūnė A. Pavilionienė išsityčiojo iš siūlymo Švietimo įstatyme įvesti sąvokas „tautiškumas, tautinis ugdymas“. Anot jos, tai yra tiesiog dogmatiškas reikalavimas per prievartą ugdyti patriotus. Aiman, pataisų projekto pateikimas palaikytas vos penki Seimo narių balsų persvara. D. Kuolys pilietinio ir tautinio ugdymo programos tikslą pavadino „negrynaveislių lietuvių ugdymu“. Analogiškos nuostatos sklinda ir iš Prezidentūros. Anot apsiskandalijusios J. Basanavičiaus nuopelnų išniekinimu patarėjos N. Putinaitės, Europos politinės filosofijos žodyne nesą žodžio „tauta“. Tad suprantama, kuo greičiau ištirpkime kaip tauta! Pasauliui gresia šiltnamio efektas, o mums – anksčiau „juodinimo efektas“. Jau gal nebestebina, kad į Prezidentūros organizuotą pasitarimą dėl patriotinio auklėjimo buvo pakviesti jo neigėjai, kosmopolitai, Prezidento dosniai apdovanoti ordinais, bet ne R. Batūra, E. Jovaiša, M. Jučas, V. Merkys.
Esu giliai įsitikinęs, kad kiekvieno tautiškai susipratusio lietuvio pareiga – perskaityti pristatomą knygą. Gerbiami skaitytojai, prašau Jūsų padėti V. Terleckui labiau įsiūbuoti pavojaus lietuviškumui, patriotizmui, istorinei atminčiai varpą.
P. S. Noriu reaguoti į internete skelbtus prasimanymus. Neseniai VU Ekonomikos fakulteto vienam dėstytojui, Liustracijos komisijos pripažintam KGB agentu, už kuklius rašinius buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tuo tarpu V. Terleckas panašaus įvertinimo nesulaukė. Elgiamasi kaip sovietmečiu, kai jam 10 metų buvo sulaikytas docento vardo suteikimas, reikalauta pasmerkti brolio disidentinę veiklą. 1991 m. VU Senatas nepatvirtino jo Finansų ir kredito katedros vedėju, nors buvo rekomenduotas Ekonomikos fakulteto tarybos. Plačiai kalbėta, kad tokio atsitikimo universiteto istorijoje nebuvo. Spėju, jog jam neatleidžiama už tai, kad 1990 m. vilniečiai jį, bet ne tuometį VU rektorių išrinko į Aukščiausiąją Tarybą.
Soc. m. dr., doc. Jonas Vizbaras
„Lietuvos aidas“, 2007 11 27