Iškalbinga, kad apie šią knygą[1] neįprastai operatyviai palankiomis recenzijomis atsiliepė daugelis periodinių kultūros leidinių. Vadinasi, žinynas ilgai lauktas, reikalingas. Poeto knyga – geras pavyzdys to, ką gali nuveikti vienas drąsus žmogus. Vardynas žavi plačiomis, vaizdingomis, kartais šmaikščiomis personalijų charakteristikomis. Priimtinas autoriaus sumanymas vilniečius pristatyti ne įprasta abėcėlės tvarka, bet sugrupuoti pagal laikotarpius. Šitai sudaro prielaidas per asmenybes atskleisti, išryškinti epochų esmę, pulsą. Taigi Tomas Venclova padarė gerą didelio darbo pradžią, vardyno laukia graži ateitis – pakartotiniai leidimai. Kaip tik tai skatina atsiliepti, papildyti jį, pasiginčyti.
Kiekvieno panašaus leidinio autoriams didžiausia problema – pagal ką atrinkti asmenis. Poetas nusakė selekcijos kriterijus – asmenų gimimą, ilgoką gyvenimą, mirtį Vilniuje, istorinėje sąmonėje saitus su jais (p. 9). Deja, kaip paradontozė išklibina dantis, taip smarkiai vardyno autorių „sujaukė“ nuostata rašyti apie tuos vilniečius, kurie jam įdomūs (p. 10). Labai atsiprašau. Kadangi T. Venclova savo darbą vadina enciklopedija, privalu rašyti ir apie daug nuveikusius „sausuolius“. Be to, deklaruotais kriterijais neretai nesivadovaujama. Recenzentai jau daug nurodė nepelnytai pamirštų vilniečių. Tik keistoka, kad jie pasigedo vien kitataučių. Imkime pavyzdį iš lenkų, žydų, kurie pirmiausia suregistruoja savuosius.
Autorius nelabai ištesėjo pažadą kalbėti ir apie tuos, „kurie pastatus rentė“ (p. 9). Mano galva, prie rentėjų plačiąja prasme priklauso bankininkystės Lietuvoje pionieriai, pirmiausia – Vilniaus žemės banko (VŽB, įst. 1872 m.) ir Vilniaus privataus komercinio banko (VPKB, įst. 1873 m.) vadovai. Vienas šio straipsnio tikslų ir yra apginti šių žmonių teisę į kertelę vardyne, pateikti kai kurių jų portretų eskizus.
Be jų sunkiai įsivaizduoju krašto, Vilniaus ūkinį, visuomeninį, kultūrinį XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios gyvenimą. Šių bankų steigimo iniciatoriai ir ilgamečiai vadovai buvo grafai Nikolajus Zubovas ir Adomas Pliateris. Steigimo motyvas − kad po 1863–1864 m. sukilimo nuslopinimo buvo suvokta, jog viltis ginkluota jėga išsilaisvinti žlugo, todėl, norint išsaugoti vietos žemvaldžių ekonomines pozicijas ir įtaką, būtina imtis organizacinės, ūkinės veiklos. VŽB teiktos ilgalaikės paskolos krašto dvarininkams padėjo išsaugoti valdas, atlaikyti M. Muravjovo įvestos kontribucijos naštą. Šis bankas buvo virtęs pasipriešinimo žemėvaldos rusifikacijai finansiniu bastionu. Jo vadovybė visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengėsi išsaugoti „lenkų kilmės“ savininkų dvarus. Tai neliko nepastebėta caro administracijos. 1899 m. bankui prižiūrėti buvo paskirtas Finansų ministerijos įgaliotinis, net galvota banko būstinę iškelti į Pskovą, pakeisti rusais vietos tarnautojus.
Ne vienas VŽB vadovas (valdybos pirmininkas ir jos nariai, kitaip − direktoriai) buvo plačių interesų, ryškios visuomeninio gyvenimo figūros. „Vilniaus varduose“ paminėti du VŽB direktoriai – Aleksanderis Meištovičius (nenurodant šių jo pareigų) ir Juozapas Montvila. Jų negana. Pradėkime nuo pirmojo ir ilgamečio (1872–1898) valdybos pirmininko Nikolajaus Zubovo (1832–1898 12 12 Medemrodės dv., Akmenės vls.). Nei lenkų, nei rusų biografiniuose žodynuose, enciklopedijose jis neminimas. Matyt, „paliko“ mums, bet rašome tik apie jo sūnus, vaikaičius. Nuveikti darbai leidžia manyti, kad grafas turėjo būti puikaus išsilavinimo, gilaus ir novatoriško proto, geras organizatorius, talentingas ekonomistas praktikas, autoritetas (kitaip 26 metus akcininkai nebūtų jo vis rinkę vadovu). Tiesiog stebina, kad imperijos provincijos dvarininkui pakako įžvalgos suprasti naujo verslo – bankininkystės būtinybę ir naudą bei drąsos būti vienu jo pionierių, sumaniai, patikimai vadovauti. N. Zubovas – ne vien VŽB, bet ir VPKB, Šiaulių savitarpio kredito bendrovės steigėjas, vadovas. Neabejotina, kad nuo jo daug priklausė banko politika. Tiesa, N. Zubovo veiklos pėdsakai lengviau matomi Šiauliuose. Grafo tikrai nemažai prisidėta, kad Šiauliai tapo Šiaurės Lietuvos centru, jo Gubernijos dvaras – miesto pramoniniu palydovu. Jame buvo pastatyta alaus darykla, didelis garo malūnas, lentpjūvė, ketaus liejykla (1, p. 36). Kitame dvare – Aleksandrijoje – veikė koklių gamybos įmonė, mechaninės dirbtuvės. Įmonės buvo aprūpintos moderniausiais įrengimais, jose taikytos naujoviškos gamybos technologijos. Todėl ne vienas gaminys (pvz., kokliai) turėjo gerą paklausą Peterburge, Maskvoje, parodoje Vilniuje pelnė medalį. Visoje imperijoje ypač garsėjo N. Zubovo alaus daryklos gamintas „Rusiškas porteris“. Jį Peterburgo chemijos laboratorija buvo pripažinusi geriausiu (2, p. 39), o parodoje Vilniuje ši darykla apdovanota dviem aukso medaliais. Pilstomas alus nuosavais vagonais gabentas į Liepoją, Peterburgą, Varšuvą ir kt. Ketaus liejyklos gaminta žemės ūkio technika sėkmingai konkuravo su analogiškais Rygos gaminiais. Literatūroje reiškiama mintis, kad N. Zubovas daug dvarų pardavė dėl nepajėgumo grąžinti skolų. Ar ne patikimiau manyti, kad pardavimo priežasties būta kitos – už dvarus gautų pinigų investavimo į pramonę naudingumo suvokimas. Draudžiamojo laikotarpio lietuviškoji spauda iš didždvarininkų gerąja prasme išskyrė N.Zubovą, kuris, nors esąs „maskolus, bet žmogus labai gerai iszmintingas“ (3, p. 121). Tvirtinama, kad grafas rūpinosi žmonių švietimu, rėmė lietuviškas mokyklas, 1876 m. jis Šiaulių gimnazijoje įsteigė stipendiją (4, p. 89). Kiti žinomi faktai leidžia manyti, kad N. Zubovas mažų mažiausiai pakančiai vertino pažangius visuomeninius procesus, domėjosi ir padėjo lietuviams inteligentams. Gan iškalbinga jo pagalba Jonui Šliūpui, pašalintam (1883) iš universiteto ir perduotam policijos priežiūrai. Grafas pakvietė jį savo sūnaus mokytoju. Vėliau J. Šliūpas prisiminė: „Tad senasis grovas Zubovas <…> pasišaukė mane <…> ir po ilgų šnekų, kad studentams netinka maišytiesi į valdžios reikalus, o ypatingai tyrinėti polit. ekonomiją <…>“, ir pažadėjo sumokėti 15 000 rublių užstatą, kad galima būtų vėl tęsti studijas (5, p. 239). Nepasmerkė, neišvarė.
Grafo sūnų Vladimirą mokė ir lemtingos įtakos jam turėjo Laurynas Ivinskis. Vėliau atsiminimuose Vladimiras Zubovas prisipažino: „Nė kiek nepameluosiu, kai pasakysiu, kad Ivinskio kambary, prie dėdės [taip šiltai jis vadino savo mokytoją – V. T.] širdies prisiglaudęs, pirmų pirmiausia pradėjau mūsų tėvynę mylėti ir lietuviškai kalbėti“ (4, p. 93). Jis ištesėjo mokytojui duotą pažadą – baigus visus mokslus grįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui.
N. Zubovo talkininkė, skriaudžiamų žmonių užtarėja ir rėmėja buvo žmona (Maskvos grafaitė, būdama 14 metų ištekėjusi už jo). Grafienė įsteigė ir išlaikė labdaros įstaigas – vaikų prieglaudą, mergaičių pensionatą.
Matyt, yra pagrindo prielaidauti, kad N. Zubovas, Kauno bajorų vadas, caro rūmų kamerheris, tikrasis valstybės patarėjas, kurio dvare svečiavosi caras Aleksandras, pamažu įaugo į Lietuvos žemę. Turbūt išgyveno vidinę dramą dėl sūnaus Vladimiro tapsmo revoliucionieriumi, „Proletariato“ partijos nariu. Neatsitiktinai Balys Sruoga nebaigtam romanui „Sanvarta“ veikėjų prototipais buvo nusižiūrėjęs Zubovų, Daugirdų, Putvinskių šeimas, epochų lūžyje išgyvenusias tapatumo paieškas, pažiūrų kaitos dramas (6, p. 307).
Nepamainomas Zubovo vyresniojo talkininkas buvo Adomas Pliateris-Broelis (1836–1909), kuris 1872–1899 m. dirbo VŽB direktoriumi, o pirmajam mirus, buvo išrinktas jo valdybos pirmininku ir šiame poste išbuvo iki mirties. A. Pliateris buvo labai išsilavinęs – Peterburgo universitete įgijo teisininko specialybę, kelionėse po Vakarų Europą ir Artimuosius Rytus giliau susipažino su tų kraštų istorija, kultūra. 1857 m. buvo Švenčionių gimnazijos garbės kuratorius, 1861-aisiais tapo Raseinių apskrities bajorų maršalka.
Kita vertus, istoriografijoje, ypač lenkiškoje, įsitvirtinęs negatyvus A. Pliaterio pažiūrų, laikysenos vertinimas. Jis įtarinėjamas ir kaltinamas, kad nuo 1861-ųjų aktyviai kolaboravo su caro administracija, pranešinėjo Kauno gubernatoriui apie dvarininkų pokalbius ir nuotaikas (7, p. 646). Egzistuoja versija, kad Muravjovas Korikas liepęs grafui rinktis kartuves arba Vilniaus apskrities bajorų maršalkos pareigas. Pasirinkęs pastarąsias, su tėvu vieni pirmųjų pasirašę ištikimybės carui adresą, todėl 1864 m. A. Pliateris tapęs Vilniaus apskrities, vėliau gubernijos bajorų vadu (juo išbuvo iki mirties). Taip pat jam prikišamas dalyvavimas paminklo M. Muravjovui atidengimo iškilmėse (7, p. 646). Esą A. Pliateris vienintelis iš Lietuvos didikų šitaip pasielgęs. Pasmerkiant šį jo poelgį, buvo sukurtas populiarus pašiepiantis kupletas. Netiesa, kad tik jis vienas buvo tose iškilmėse. Tikras dalykas, jog A. Pliateris dalyvavo caro Aleksandro III karūnavime, išsiskirdamas iš kitų atvyko kupranugarių traukiama karieta. Tikri ir kiti faktai: kaip politiškai patikimam, jam buvo suteikta teisė pirkti dvarus, jis buvo apdovanotas daugeliu medalių, tarp jų 1863–1864 m. sukilimo slopinimo, pelnė slaptojo caro rūmų patarėjo ir kitus titulus.
Tačiau būtų neapdairu A. Pliaterį laikyti vienu aktyviausių kolaborantų, nes esama ir neigiančių tai faktų. „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma: „Būdamas įtakingas rusų valdžios sferose, išnaudojo savo padėtį padėdamas rusų persekiojamiems“ (8, p. 98). Priešindamasis rusifikavimui, sutrukdė cerkvės statybą Švėkšnoje, savo karieta perveždavęs per sieną lietuviškąją draudžiamą spaudą (8, p. 98). Palankiai apie A. Pliaterį atsiliepia ir A. Meištovičiaus sūnus prof. prelatas Valerianas: „Gausių sugebėjimų žmogus <…>, vienas iš sąjūdžio kurti mokyklas ir ūkines organizacijas vadovų“ (9, p. 54). Iki šiol, atrodo, nebuvo žinoma, kad, nepaisant feldmaršalo kunigaikščio A. Baratinskio tarpininkavimo (1876), A. Pliateris nebuvo caro atleistas nuo kontribucijos mokėjimo, nors grafienės Šuazel, dvarininko Zaržeckio ir kitų buvo pasigailėta (10, p. 295–296). Taigi grafas vertintinas prieštaringai. Darydami išvadas, neturėtume pamiršti, jog A. Pliateris ilgai (50 metų) reiškėsi visuomeninėje veikloje. Jis daugelį metų vadovavo Vilniaus žemės ūkio draugijai, kuri kai kurių autorių laikoma politinio pasipriešinimo centru. Draugija kvalifikuotai svarstė žemės ūkio pažangos klausimus, teikė pasiūlymus valdžiai. Grafas dirbo 1876 m. įsteigto Raudonojo Kryžiaus Vilniaus skyriaus valdybos nariu, vadovavo Vilniaus labdaros draugijai, buvo Vilniaus archeologijos komisijos narys, kasinėjo Švėkšnos kapinyną, domėjosi numizmatika, materialiai padėjo besimokinančiam jaunimui ir t. t. Tad kol kas teisingiau būtų pasakyti, kad Adomas Pliateris buvo ryški ir prieštaringa figūra.
Tyrinėtojų dėmesio laukia nesulaukia daugelis kitų VŽB direktorių. Jo nusipelnė 27-erius metus banke vadovaujančius postus užėmęs Povilas Konča. Jis, Vilniaus bajorų instituto auklėtinis, 1889–1909 m. dirbo banko direktoriumi, o po A. Pliaterio mirties – valdybos pirmininku.
Trylika metų (1901–1913) banke direktoriavo Peterburgo technologijos institutą baigęs Eduardas Bortkevičius. Beje, šaltiniuose jo pavardė rašoma su lietuviška galūne. Apie septyniolika metų (1885–1901) VŽB direktoriumi buvo rinktas Žemaitijos bajoras Aleksandras Daugirdas (gim. 1815 03 29 Antanavo dv., Viekšnių vls.). Rašoma, kad jis dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime turėjo nutraukti mokslus Vilniaus universitete (11, p. 105). Abejotina, jog 16 metų paauglys galėjo būti studentas, sukilėlis, juolab kad nuo 1832 m. pradėjo tarnauti valdžios įstaigose. 1861–1885 m. A. Daugirdas dirbo Valstybinių turtų Kauno rūmuose. Juose išsitarnavęs iki tikrojo valstybės patarėjo, 1885 m. persikėlė į Vilnių, buvo išrinktas VŽB direktoriumi, juo dirbo iki mirties 1901 m. kovo 13 d.
Daug vilniečiams padėjo apie šešetą metų (1884–1889) banke direktoriavęs Petras Lega. Jis buvo gimęs senoje vilniečių bajorų šeimoje. Peterburgo universitete baigęs teisės mokslus, tarnavo įvairiose ministerijose, vėliau septyniolika metų dirbo taikos teisėju. Išėjęs iš valstybinės tarnybos, buvo išrinktas VŽB valdybos ir VPKB tarybos nariu. Tačiau bankinis darbas buvęs svetimas jo prigimčiai. Todėl greitai atsisakė gerai apmokamų pareigų banke ir visą likusį gyvenimą paskyrė visuomeniniams reikalams (12, p. 58). Daug metų vadovavo Vilniaus žmonių mylėtojų draugijai, globojo Vilniaus auklėjimo namus „Jėzus kūdikis“. Už savo pinigus prie minėtos draugijos pastatė pigių butų namą, kuriame daugiausia gyveno inteligentai. Mirė 1902 m. kovo 29 d.
Kaip minėta, T. Venclovos knygoje nenurodytas A. Meištovičiaus biografijos faktas –direktoriavimas VŽB (nuo 1910). Jis yra daug nuveikęs diegiant žemės ūkyje naujoves. Būtų buvę labai pravartu pacituoti Mykolo Biržiškos duotą šio veikėjo charakteristiką. Anot jo, A. Meištovičius buvo ambicingas karjeristas, padlaižiavęs rusų valdininkams, nors priklausęs lietuvių atžvilgiu taikiau nusistačiusiems „ugodovcams“, bet iki mirties negalėjęs susitaikyti su „mužikų“ įsigalėjimu Lietuvoje (13, p. 140).
Mano galva, autoriui nepavyko nutapyti, ko gero, iškiliausio vilniečio Juozapo J. Montvilos portreto. Perskaitęs tekstą, nesuprasi, kodėl į J. Montvilos laidotuves per kuo bjauriausią orą susirinko visų tautybių ir luomų žmonių minių minios. Atsisveikinimo su didžiuoju labdariu procesija galėjo priminti tik Devintinių procesiją (14). Atsidėkojant jam, iškilo didingas paminklas, jo vardu pavadinta gatvė.
J. Montvila turėjo išskirtinį išsilavinimą: 1872 m. baigęs Peterburgo universitete teisės mokslus, vėliau Berlyne ir Vienoje gilinosi į sociologiją ir ekonomiką. Jo žinios labai pravertė VŽB, kuriame jis net 27 metus direktoriavo. Ne kartą į valdybą buvo išrinktas vienbalsiai. Tačiau gal labiausiai garsėjo savo labdaringa ir visuomenine veikla. Dalyvavo visur, kur jautė galįs būti naudingas. Teigiama, kad J. Montvila įkūrė ar globojo 22 visuomenines ir labdaringas organizacijas, organizavo ir rėmė įvairias parodas, už savo pinigus pastatė ne vieną kultūrinės paskirties pastatą. Žinoma, visų jo nuopelnų nesuminėsi, bet pamiršti, kad jis įsteigė garsėjusią Vilniaus vargonininkų mokyklą, kad buvo išrinktas į Valstybės Dūmą − nedovanotina.
Nerandu argumentų, kodėl iš dvidešimties Vasario 16-osios Akto signatarų T. Venclovos dėmesio susilaukė tik penki (Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Antanas Smetona). Be to, jų biogramose aptinkama netikslumų, praleidimų, stokojama akcentų. Mėgstantis pabrėžti Vilniaus, vilniečių ryšius su užsieniečiais vardyno autorius kažkodėl nutylėjo, kad D. Malinauskas studijų Čekijoje metais susidraugavo su būsimuoju prezidentu Tomašu Masaryku, ryšius su juo palaikė visą laiką. D. Malinauskas ne prisidėjo prie Vilniaus Didžiojo Seimo sušaukimo (p. 202), bet buvo vienas jo iniciatorių ir organizatorių (15, p. 213). Iš T. Venclovos teksto taip ir nesužinosi, nuo ko D. Malinauskas gynė lietuvių teises bažnyčiose.
Informacijoje apie S. Kairį nerašoma apie jo pedagoginį darbą (dėstymą, VDU, 1941–1943 m. vadovavimą Technikos fakultetui), turėtą profesoriaus vardą. Neteisingai S. Kairys laikomas vieno Seimo (nenurodant kurio) atstovu. Jis buvo išrinktas į visus Seimus.
Na, gal Justinas Staugaitis, Alfonsas Petrulis, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vailokaitis, Kazimieras Šaulys ryškesnių pėdų Vilniuje neįmynė, bet be šių signatarų neįsivaizduojama lietuvių politinė veikla, valstybės kūrimas, kultūrinis gyvenimas sostinėje iki 1919 metų. Dabar belieka manyti, kad poetui rašyti apie juos buvo neįdomu. Nesutiksiu, jog nežavėtų signataro Jokūbo Šerno meilės epilogas, vienu aspektu primenantis Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės tragizmą. Buvo taip. 1924 m. diplomatinėje kelionėje signataras susipažino su turtingo Prancūzijos bankininko Fainbergo dukra – aktore. Vienas kitą karštai pamilo, susituokė. Tačiau po poros metų J. Šerno gyvybės siūlą nutraukė vėžys. Žmonai Verai pageidaujant, vyro palaikai iš Biržų į Nemunėlio Radviliškį (apie 30 km) palydėti pėsčiomis (16, p. 256–257)! Žmona po kurio laiko grįžo į Prancūziją, 1933 m. išleido knygą lietuvių tautosakos motyvais. Jų sūnus Jokūbas (Jacques‘as) kovojo prieš nacius, buvo suimtas, kalintas Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, kaip korespondentas dalyvavo Niurnbergo procese, vėliau tapo kino aktoriumi, sukūrė Pano vaidmenį viename iš geriausių šeštojo dešimtmečio filmų „Elena iš Trojos“ (16). Kokie genealoginiai išsišakojimai!
Kazys Bizauskas – jauniausias Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vilniuje, pirmojo lietuviško literatūros teorijos vadovėlio autorius ir t. t.
Pranas Dovydaitis, persidirbęs asketas, absoliutus abstinentas (negerdavęs net arbatos, tenkindavęsis tik virintu vandeniu), iš esmės nulėmė, kad Nepriklausomybės Aktas būtų paskelbtas būtent vasario 16 dieną (15, p. 141).
Petras Klimas dėl išsilavinimo, darbštumo, veiklumo buvo iškilęs į pirmąsias lietuvių veikėjų gretas, daug dirbo Lietuvių mokslo draugijoje – vadovavo lietuviškų vadovėlių rengimui ir leidimui, rūpinosi lietuvių mokytojų rengimu, atliko užduotį pasirengti Taikos kongresui Paryžiuje. Kaip pats rašė atsiminimuose, Vilniuje asmeninio gyvenimo neturėjo (15, p. 191).
Vladas Mironas Pirmojo pasaulinio karo metais gelbėjo vilniečius nuo bado, siųsdamas jiems iš draugų surinktus grūdus, mėsą.
Jonas Vileišis – išgarsėjęs lietuviškų laikraščių leidėjas ir pradinių mokyklų steigėjas, vienas aktyviausių Lietuvos Tarybos narių, daug padėjęs sudarant pirmąją Vyriausybę (15, p. 380).
Žinoma, istorinėje atmintyje dauguma signatarų išliko kaip Kauno veikėjai. Taip atsitiko dėlsmurtu padalytos Lietuvos ir jos kūrėjų gyvenimų. Bet be signatarų veiklos Vilniuje nebūtų buvę ir jų kaunietiško laikotarpio.
Jeigu rašoma apie Andrių Domaševičių, buvo būtina prisiminti ir jo draugą, bendražygį Alfonsą Moravskį. Vietos knygoje taip pat yra užsitarnavę Vladas Stašinskas ir Juozas Paknys. Pirmasis buvo kvalifikuotumu, iškalba garsėjęs advokatas, teismuose jis gynė 1905 m. revoliucijos dalyvius, tarp jų Zigmą Angarietį, Vincą Kapsuką, Mikalojų Katkų. Anot Vlado Poželos, V. Stašinskas gynęs V. Kapsuką kaip perkūnija užgriūdamas prokurorą (19, p. 38).
Vėliau (1919 01 12) Kapsukas su Angariečiu „atsidėkojo“ savo gynėjui paėmimu įkaitu. 1907 m.
V. Stašinskas buvo išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą, priklausė socialdemokratų kuopai, buvo aktyvus daugelyje veiklos sričių. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, advokatavo, dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje dirbo vidaus reikalų ministru, parengė savivaldybių teisinius pagrindus. 1930 m. Lietuvos valdžia jam buvo pavedusi delikačią misiją – privačias derybas Vilniuje su J. Pilsudskiu. 1930–1938 m. V. Stašinskas vadovavo Lietuvos bankui.
Už daugelį knygoje pristatytų asmenų Vilnijos gyventojams labiau nusipelniusį kaip Juozas Paknys būtų sunku surasti. Nedėstant jo biogramos, veiklos Vilniuje, būtina pabrėžti, jog 1939-ųjų rudenį šis Lietuvos banko vadovas daug prisidėjo, kad būtų nustatytos vilniečiams palankios beverčių zlotų keitimo į litus sąlygos, kurios sumažino lenkų priešiškumą.
Nepelnytai pamirštųjų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Ar vien per atsitiktinumą skyriuje „Nepriklausomybės prieangyje“ iš 64 čia įdėtų biogramų tik 21 skirta lietuviams? „Prikaišiojus“ įvairių „turistų“ (Leninas, Maksimas Gorkis, Teodoras Herclis, Valerijus Briusovas, Anna Achmatova, Osipas Mandelštamas), lietuvių vaidmuo Vilniaus gyvenime dirbtinai sumažinamas. Ar ne to autorius siekė? Toks įtarimas kyla. Panašų tendencingumą galima įžvelgti ir skyriuje „Ginčas dėl sostinės“, kuriame supažindinama su tarpukario vilniečiais. Tarp jų pasigedau Povilo Karazijos, Povilo Gaidelionio, Motiejaus Stankevičiaus, Emilijos Vileišienės ir kitų.
Povilas Karazija (1887–1955) sau paminklą pasistatė vien jau solidžia moksline studija apie Lietuvos senuosius pinigus − „1930 m. Vilniaus lobis“. Rapolas Mackonis rašo: „Karazijos mokslinis veikalas tarp numizmatų sukėlė didelę sensaciją ir buvo svarbus indėlis į mūsų tautos kultūros istoriją“ (18, p. 125). Pridurtina, kad šis darbas iki šiol neprarado mokslinės vertės. Labai aktualiai skamba ir tokia P. Karazijos ištarmė: „Svetimoms kalboms esame jautrūs lyg seismografijai, o savajai – išpurtę kelmai“ (18, p. 122).
Povilas Gaidelionis (1870–1935) − vienas ryškiausių anos Vilniaus lietuvių kartos atstovų, gabus aktorius, aktyvus kultūrininkas.
Motiejus Stankevičius (1890–1950) daug nusipelnė Vilniaus lietuvių gimnazijos mokytojams ir mokiniams gimtąja kalba parašytais įvairių mokslų (botanikos, biologijos, chemijos, zoologijos ir kt.) vadovėliais (18, p. 166). Pagaliau ar daug turime inteligentų, kurie tais laikais agronomiją studijavo Danijoje?
Kaip galima nutylėti Emiliją Vileišienę (1861–1935), kuri dėl nepaprastai energingos ir drąsios veiklos apibūdinama pačiais garbingiausiais epitetais: lietuvių tautinio atgimimo pionierė, viena žymiųjų kovotojų dėl lietuvių teisių ir pan. Ji – tai vilniečių „geležinė ledi“, motoras. Apie ją pasakojama įdomi legenda ne legenda. Esą ji savo namuose nuo caro žandarų išslapsčiusi J. Pilsudskį. Būdamas Lenkijos vadovu, jis norėjęs geradarei suteikti aukštą apdovanojimą, tačiau E. Vileišienė jo atsisakiusi atsikirsdama: „Ponas maršalas atlygins man tik tada, kai iš Lietuvos sostinės atitrauks savo kariuomenę. Man reikalingas Vilnius, bet ne ordinas“ (18, p. 215). Už tiesų ir aštrų žodį Vilniaus užgrobėjams lenkų pravardžiuota przeklęta baba (19, p. 22).
Negi Antanas ir Jonas Vileišiai teverti vos vieno sakinio? Kaip besvarstytum, aišku, kad vardynas parašytas ne iš lituanocentristinių pozicijų.
Paskutiniame skyriuje „Totalitarizmas ir laisvėjimas“ – ištisai smegduobės. Bent viena kita verktinai prašosi užlyginama. Perdėm laisva personalijų atranka tiesiog glumina. KGB agentams
Jonui Deksniui, Juozui Markuliui, ryšiais su KGB įtarinėtam Aleksiui Churginui, teroristui Juozui Grigulevičiui, net Vilniaus griovėjui Ivanui Černiachovskiui ir jo paminklui, kažkokiam estrados artistui Titui Romalio atseikėta pakankamai vietos. Nepamiršti ir Genrikas Zimanas, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Aleksandras Štromas… Iš pastarąjį gerai pažinojusio autoriaus tikėjausi sužinoti, kas jį paskatino tapti disidentu, nors anksčiau buvo persiėmęs marksizmo dogmomis. 1990 m. Lietuvoje vizitavęs Michailas Gorbačiovas (A. Štromo bendrakursis) pasakojo, kad A. Štromas net tualete skaitydavęs marksizmo veikalus (20, p. 282).
Veltui ieškotum „lito tėvo“, Mokslų akademijos (MA) pirmininko prof. Vlado Jurgučio, dėsčiusio VU, vadovavusio Ekonomikos fakultetui, išleidusio tris fundamentalias monografijas, gelbėjusio žydus, padėjusio apsaugoti nuo nacių MA biblioteką. Manyk, kad jis buvo mažiau suaugęs su Vilniumi, mažiau nuveikęs negu aukščiau išvardytos personos. Kodėl nėra prof. Petro Šalčiaus, ilgamečio MA prezidento Juozo Matulio, rašytojų Jono Avyžiaus, Eduardo Mieželaičio ir daugelio kitų? Kaip žinome, autorius garsėja siekimu nustebinti. Šioje knygoje, sakyčiau, jam su kaupu pavyko tai padaryti.
Kertelės vardyne verti Borisas Goldbergas, Aronas Zundelevičius ir kt. B. Goldbergas (1866 m. Šakiuose−1922 m. Palestinoje) nuo 1898 m. gyveno Vilniuje, buvo vienas Rusijos ir tarptautinio sionistų sąjūdžio lyderių (21, p. 28). A. Zundelevičius (1852–1923) išgarsėjo kaip vienas narodnikų organizacijos „Zemlia i volia“ steigėjų, pasikėsinimo į carą Aleksandrą II dalyvių (21, p. 24).
Žodžiu, „patiekale“ stoka būtinų ingredientų, bet gausu netinkamų prieskonių – Vilniuje turistavusių ar su paskaitomis besilankiusių ir net tiek nenuveikusių. Tik sensacijų vaikymusi atsiduoda tai, kad įdėtos Konstantino Balmonto, J. Gebelso, Lenino, Napoleono I, Marko Šagalo, Gilberto Čestertono, Alfredo Deblino, A. Achmatovos, V. Briusovo, M. Gorkio, O. Mandelštamo, T. Herclio, Stendalio biogramos. Net nei Juozas Lukša, nei Jonas Žemaitis nėra susitapatinę su Vilniumi. J. Gebelso lankymasis Vilniuje nenulėmė geto likimo. Išvardyti asmenys nepadarė jokio poveikio mūsų sostinei nei knygoje minimų asmenų kūrybai, veiklai. Nebent skyrelis „Žymūs Vilniaus svečiai“ jiems tiktų. Apskritai jų biogramos (ir dar plačios) – geras rezervas vertesniems prisiminti.
Kitaip rašyčiau apie Stanislovą Moravskį. Nepakanka pasakyti, kad jam prof. J. Frankas pranašavo žymaus mokslininko ateitį (p. 163), nes neaišku, kodėl tai numatė ir dėl kokių priežasčių pranašystė neišsipildė. S. Moravskis nesitenkino vien medicinos studijų baigimu, bet, vadovaujant J. Frankui, parašė ir apgynė (1823 06 24) medicinos mokslų daktaro disertaciją (22, p. 33). Svajonės apie mokslinę pedagoginę veiklą sudužo, nes Vilniuje negavo tinkamo darbo, o priklausydamas Filomatų ir Filaretų draugijoms (knygoje nurodyta tik narystė pastarojoje) pateko į policijos akiratį. Todėl buvo priverstas grįžti į tėvo dvarą Ustronę ir gydyti apylinkės žmones.
Pasak kitų autorių, Peterburge S. Moravskis apsigyveno 1827-aisiais (22, p. 34), bet ne 1829- aisiais metais (p. 163). Knygoje neatsispindi faktas, kad ten S. Moravskis išgarsėjo kaip gydytojas, valdžios buvo pakviestas į komisiją kovai su choleros epidemija Pavolgyje, 1831 m. paskirtas Medicinos departamento direktoriumi. Mus turėtų dominti, kad S. Moravskis domėjosi lietuvių dainomis ir papročiais, iš Kiprijono Nezabitauskio padovanoto elementoriaus mokėsi lietuvių kalbos, kurią laikė gražia ir skambia. Labai gražiai atsiliepė apie gerai pažintus kaimiečius:„Lietuvis valstietis yra darbštus, sąžiningas, jis nėra bukas kaip lenkas šlėkta, jis labiau vertina savo laisvę, moralę, švietimą, savo tautos, liaudies gėrį, o ne tuščias ambicijas, pasipūtimą, „honorą“ (22, p. 35). Mylėjo ir atjautė paprastus žmones, testamentu dvaro centrą paliko savo tarnams, o žemę išdalijo valstiečiams. Derėjo pasakyti, kad S. Moravskis parašė ne vien atsiminimus, bet ir straipsnių medicinos klausimais, kelionių apybraižų. Prisimintinos jo istorinės-geografinės apybraižos „Nuo Merkinės iki Kauno“, „Vestuvės ir dainos valstiečių, gyvenančių panemunėse tarp Merkinės ir Kauno“. Žodžiu, vertėjo šiam šviesuoliui skirti daugiau dėmesio. Tam rezervų knygoje – į valias. Kokia prasmė plačiai rašyti apie gerai žinomus veikėjus, pvz., Napoleoną I, M. Muravjovą, A. Smetoną ir kt. − juk apie juos informacijos daugybė. Ko siekta aprašinėjant, kokiame viešbutyje F. Dostojevskis buvo apsistojęs, kas jį lydėjo po miestą. Panašių pritempimų į valias.
Pasakydamas, kad A. Smetona „<…> tapo [paryškinta mano – V. T.] vienu iš Nepriklausomybės Akto signatarų“ (p. 206), T. Venclova pažemino šį iškilų veikėją. Beje, A. Smetona tarnavo ne kažkokiame anoniminiame banke, bet VŽB. Matyt, T. Venclova nesusipažinęs su naujausiais J. Basanavičiaus teorijos apie lietuvių trakišką kilmę vertinimais. Antraip jos nevadintų „gana diletantiška“ (p. 183). Felikso Dzeržinskio biograma labiau panaši į trumpą ČK istoriją. Ko autorius siekia išvardydamas (p. 190) šio budelių vado kulto propagavimo ženklus Vilniuje? Panašiai parašyta ir apie V. Kapsuką. Pacituodamas Vaižganto žodžius iš jo parašyto V. Kapsuko nekrologo šiam „veikėjui“, poetas faktiškai reabilituoja šią Maskvos marionetę (p. 194). Vaižgantui atleistina, nes jis gal nežinojo apie 1919-aisiais Vilniuje siautusį čekistinį terorą (karinio-revoliucinio komiteto skelbtus mirties nuosprendžius „liaudies priešams, spekuliantams“, įkaitų ėmimą, kontribucijas ir kt.), bet T. Venclovai šie faktai neturėtų būti paslaptis. Reikėjo nurodyti, kad V. Kapsukui Lietuva tebuvo geografinė sąvoka, dar 1905 m. Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos jis laikė dviguba utopija, tyčiojosi iš siekio atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Suklysta K. Čibirą pavadinus Steigiamojo Seimo nariu (p. 226). Su tiesa baisiai prasilenkta arkivyskupą Romualdą Jalbžykovskį (Jałbrzykowski) laikant tik polonizacijos politikos rėmėju (p. 233). Kai kurių asmenų veidai stipriai nupudruoti. Išaukštinamas A. Sniečkus: „<…> buvo nemažo politinio kalibro figūra, tuo skyrėsi nuo daugumos SSRS bei satelitinių kraštų komunistų“ (p. 307). Ar buvo iškilesnis už V. Gomulką, J. Kadarą, N. Čaušesku?! Turbūt T. Venclova nėra girdėjęs M. Suslovo riktelėjimo: „Ką, jūs ir savo politiką [kultūros – V. T.] turite?!“ Apie kokį A. Sniečkaus pragmatizmą kalbama? Nebent turėta omenyje jo karjeristinis sinchroniškas svyravimas kartu su „partijos linija“. Poeto Kazio Jakubėno mirtis vadinama mįslinga, „laikoma saugumiečių įvykdytu nužudymu“ (p. 284). Atgimimo laikais jo brolis Alfonsas įtikinamai įrodė,
jog poetą nužudė kagėbistai. Kodėl neparašius, kad K. Jakubėną įskundė (1946 m.) P. Cvirka, kuris poeto nemėgo, dažnai su juo susikirsdavo? Kartą susikirsta svarstant – leisti ar ne Kudirkos raštus. P. Cvirka buvo prieš. Tad K. Jakubėnas pasišaipė: „Aš galiu suprast, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos“ (23, p. 486). Pasigedau P. Cvirkos, kaip Lietuvos rašytojų sąjungos vadovo, vaidmens susidorojant su kai kuriais kolegomis paminėjimo. Buvo logiška priminti plačiai paplitusius įtarimus dėl P. Cvirkos numarinimo. Autorius Liudą Girą vadina žymia figūra (p. 280), tačiau M. Biržiška nutapė (emigracijoje) kuo nepatraukliausią jo portretą: „Nepriklausomybės laikais buvo prieinamas Varšuvos ir Maskvos agentams, kyšininkas, valdžios pinigų eikvotojas, nieko nebranginęs <…>“ (19, p. 207). T. Venclovos tekstas apie L. Girą beveik niekuo nesiskiria nuo sovietmečiu rašytų biografijų. Apie Aleksio Churgino bendradarbiavimą su KGB neužtenka kalbėti tik prielaidomis, kadangi Julius Būtėnas yra paliudijęs, kad anas pats gyrėsi pasodinęs Petrą Klimą, poetą Joną Graičiūną, archeologą V. Pryšmantą ir kt. (24, p. 24–25). Nesolidu prikabinėti tokių dzinguliukų: „<…> amžininkai atsimena jį [I. Černiachovskį – V. T.] kaip gražuolį ir donžuaną“ (p. 276), Suslovas „<…> sirgo sunkia smegenų sklerozės forma“ (p. 309). Žymus lenkų ekonomistas S.Svianievičius išvengė Katynėje šūvio į pakaušį ne todėl, kad „sovietus domino jo ekonomikos žinios“ (p. 310). Pats S. Svianievičius manė, jog Kremliui buvo reikalinga jo informacija (ne teorinės žinios) apie Vokietijos ūkį.
Amo netenki perskaitęs:„Černiachovskis buvo gana populiarus asmuo“(p. 276). Siūlyčiau kitame knygos leidime įrašyti ne kartą girdėtą pasakojimą, kad I. Černiachovskis girtas prigėrė.
Autorius kaip nieko nežinodamas apie mūsų tautos aukas per muravjometį ir sovietmečiu svarsto, pranoko ar ne M. Suslovas nusikaltimais savo pirmtaką M. Muravjovą (p. 309). Kažkodėl knygoje sumažintas 1863–1864 m. represuotųjų skaičius, nepaminėtos Lietuvą užgriuvusios įvairios ekonominės sankcijos. Ištinka šokas, skaitant teiginį, kad M. Muravjovas skatino lietuviškumą. Šimonas Dubnovas vadinamas tik žydų istoriku (p. 189), nors iš tikrųjų jis laikomas XX a. pirmosios pusės žymiausiu šios tautos istoriku. Skaitytojus galėtų sudominti tai, kad 1922 m. Š. Dubnovas atvyko į Kauną, buvo kviečiamas padėti kurti universitetą. Paaiškėjus, kad jis neturi net gimnazijos baigimo diplomo, jo paslaugų atsisakoma, įsižeidęs istorikas išvyksta į Berlyną (21, p. 110).
Taigi norėtųsi, kad vardynas būtų papildytas jo vertomis personalijomis, nesigailint jų portretams įvairesnių spalvų. Ne veltui sakoma, kad asmenybės epochai yra kaip raugas duonai.
Literatūra
- Puzinas J. Šiaulių miestas, Šiauliai, 1930.
- Гуковский П. К., Пташин И. Уездный город Шавли, Ковно, 1903.
- Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, 1893 12 15.
- Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis, Vilnius, 1988.
- Šliūpas J. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1997.
- Samulionis A. Balys Sruoga, Vilnius, 1987.
- Polski słownik biograficzny, Warszawa, 1981, t. 26.
- Lietuvių enciklopedija (LE), Boston, 1961, t. 23.
- Meysztowicz W. Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius, 2004.
- Комзолова A. Политика самодержавия в Северо-Западном крае в эпоху Великих реформ, Москва, 2005.
- Lietuviškoji enciklopedija, Kaunas, 1937, t. 6.
- Памятная книжка Виленской губернии на 1903 год, Вильна, 1902.
- Biržiška M. Lietuvių tautos kelias, Los Angeles, 1953, t. 2.
- Viltis, 1911 02 13.
- Liekis A. Signatarai Vasario 16, Vilnius, 1996.
- Terleckas V. Lietuvos bankininkai, Vilnius, 2001.
- Požela V. Jaunystės atsiminimai, Londonas, 1971.
- Mackonis R. Senoji vilniečių karta, Vilnius, 1999.
- Biržiška M. Dėl mūsų sostinės, Londonas, 1967.
- Astrauskas V. Įrėminti laike, Vilnius, 2006.
- Lempertas I. Litvakai, Vilnius, 2005.
- Mokslas ir gyvenimas, 1987, Nr. 9.
- Rašytojas pokario metais, Vilnius, 1991.
- Rašytojas ir cenzūra, Vilnius, 1992.
[1] Venclova T. Vilniaus vardai, Vilnius, 2006.
Pirmą kartą šis straipsnis pavadinimu „Vilniečių vardyno „degustacija“ buvo išspausdintas žurnale „Krantai“, 2006, Nr. 3.