Šimtametis lietuvos naikinimas 1655–1793 metais

Įžanga

XVII a. pasikeitus regiono valstybių jėgų balansui, beveik visa LDK teritorija pirmąkart buvo užgrobta Rusijos ir Švedijos, tapo svetimų kariuomenių pereinamuoju kiemu bei griovimo, plėšimo objektu. Nuožmiausiai Lietuva naikinta per 1655–1661 m. Rusijos okupaciją ir įsiveržusių švedų bei Šiaurės karo laikais. Juodžiausieji mūsų praeities amžiai sistemiškai netyrinėti, neapibendrinti svetimųjų siautėjimo padariniai. Sovietmečiu tokia tema buvo tabu, nes nesiderino su mitu apie broliškąją Rusiją. Tad apie rusų kariuomenės ir kazokų žiaurų siautėjimą nieko neskelbta Lietuvos istorijos šaltiniuose, neužsiminta nė viename „Lietuvos TSR istorijos“ leidinyje. Registruoti tik švedų padaryti nuostoliai, apie kuriuos dar 1977 m. daug faktų paskelbė žymus mūsų istorikas, daugelio solidžių monografijų autorius Bronius Dundulis (1909–2000 m.).

Perskaičius numizmato Valentino Riabcevičiaus sovietmečiu išleistoje knygoje „Apie ką byloja monetos“ informaciją apie rusų sugriautus (1654–1655 m.) Gudijos miestus (1, p. 123), kyla klausimas be atsakymo – ar mūsų istorikai nebuvo per dideli apsidraudėliai? Ir šiandien pasigendu atskiros studijos apie Lietuvos išgyventus siaubingus laikotarpius, jų poveikį istorinei raidai, nors ne vienas tyrinėtojas stabteli ties Lietuvos naikinimo klausimu. Istorikas A.  Šidlauskas paskelbė vertingą studiją apie Vilniaus naikinimą 1655 m. (2). Vis dėlto tai netapo tyrimų dimensija, platesnių apmąstymų objektu. Atrodo, kad kai kuriems istorikams yra svarbiau aktualizuoti lietuvių kariaunų plėšimus. Kitas paradoksas – viename caro laikų leidinyje rusų žiaurybės Vilniuje aprašytos plačiau, tikroviškiau nei lietuvių istoriografijoje. Šaltiniuose ir gausioje literatūroje skelbti faktai sudaro galimybę pateikti panoramiškesnį Lietuvos naikinimo vaizdą.

Kaip Vilniuje neliko Vilniaus

Matyt, nebus perdėta pasakius, kad pagal Lietuvos ūkiui ir žmonėms padarytų nuostolių, žudynių mastą nepralenkiami, juodžiausi buvo Rusijos invazijos laikai. Iki tol Vilnius buvo svarbus prekybos ir amatų centras – daugelis pirklių darė dideles apyvartas, buvo turtingi. 1574 m. amžininkas Krasinskis rašė: „Miestas yra žymus daugeliu dalykų. Pirklių ir įvairių rūšių bei įvairių tautų amatininkų yra nepaprastai daug. Prekyvietėse parduodama daiktų tiek daug, kad didžiausia kariuomenė sunkiai galėtų sunaudoti. Maistas kainuoja variokus, palyginti su kitų kraštų kainomis“ (3, p. 66). Istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677 m.) pažymėjo, kad Vilnius „<…> pasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiausiais miestais gali lenktyniauti. Nieko jo garbei netrūksta, išskyrus tai, ko ir turėjo trūkti tautoje, kuri Laisvę ir Taiką užsitikrindavo ne sienomis ir pylimais, o piliečių narsumu“ (4, p. 207). Anot šių laikų istoriko A. Šidlausko, žvelgdami į T. Makovskio raižytą Vilniaus panoramą, neapsiriksime sakydami, kad XVI–XVII a. pirmosios pusės LDK sostinė – tai tipiškas europietiškas miestas (2, Nr. 8–9, p. 86). Mieste klestėjo auksakalystė, jau XVI a. buvo susidariusios turtingos auksakalių dinastijos. Ekonominis pakilimas neaplenkė ir kitų miestų, pavyzdžiui, Kėdainių.

Kas galėjo pagalvoti, kad klestėjimui artėja kuo liūdniausia pabaiga. Ją nešė viską pakeliui naikinanti didžiulė rytietiškai įtūžusi Rusijos kariuomenė su kazokais.

Literatūroje nurodoma, kad LDK puolė 200–300 tūkstančių Maskvos kariuomenė ir 20 tūkstančių kazokų. 1655 m. rugpjūčio 7 d. ši lavina pasiekė Vilnių. Pagrindinis caro tikslas buvo „iškirsti langą“ į Vakarų Europą, t. y. užimant visą Lietuvą ir Lenkiją prieiti prie Baltijos jūros (5, p.173). Iš Vilniaus caras rašė žmonai ir seserims, kad, per savaitę sukaupę atsargų, žygiuos į Varšuvą (6, p. 47).

Anksčiau negu priešas priartėjo prie Vilniaus pasklido šiurpinančios žinios apie žiaurų jo elgesį. Žinią atnešė atbėgėliai iš Gudijos, ypač iš Minsko. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė mini apie 300 tūkst. atbėgėlių šeimų, kurios radusios prieglobstį Vilniuje ir Kaune (7, p. 574). Gal duomenys kiek perdėti, bet pabėgėlių gausumas nekelia abejonių. Jie pasakojo apie Maskvos kariuomenės ir kazokų vykdomas žmonių skerdynes, pavyzdžiui, apie Mstislavlyje išžudytus visus gyventojus, legendą nelegendą apie vieną rusų pulką, kurio kariai maitinosi žmogiena (5, p. 154). Vilniečiams turėjo būti aišku, kad LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos 7 000–9 000 kariuomenė priešo nesulaikys. Negana to. Jis nesutarė su lauko etmonu V. Gosievskiu dėl taktikos. Taip pat būta naivuolių, įtikinėjusių, kad nesiginant priešas pasigailės gyventojų. Daugiau demonstruojant valią kovoti visą dieną pliaupiant lietui įvyko raitelių kautynės, po kurių Lietuvos kariuomenė pasitraukė į vakarus.

Nuo artėjančios priešo kariuomenės iš Vilniaus ir kitų miestų bėgo visi, kas tik galėjo. Bėgo įvairių tautybių ir religijų didikai, bajorai, dvasininkai, vienuoliai, pirkliai ir amatininkai. Ne išimtis buvo ir stačiatikiai. Kaip nurodo istoriniai šaltiniai, bėgo, nes žinojo, kad „Ponai, lenkai ir žydai buvo iš anksto pasmerkti negailestingai žūčiai“ (8, p. 51). Išsigelbėjimo ieškojo Prūsijoje, Lenkijoje, Sūduvos giriose. Išbėgiojo Lietuvoje gyvenę svetimšaliai (daugiausia – vokiečiai) pirkliai ir amatininkai. Vilniuje neliko nei didikų, nei bajorų. Stengtasi išgabenti bažnyčių vertingiausias brangenybes. Viena Vilniaus katedros lobyno dalis plukdyta vytine į Karaliaučių, tačiau dėl Naugarduko kašteliono M. Judickio neatsargumo brangenybės pateko į kazokų nagus (9, p. 251). Istoriškai vertingiausia lobyno dalis buvo išgrobstyta ir amžiams prarasta. Į priešo rankas pateko Jogailos dovanotos Katedrai sidabrinės taurės, Vytauto Didžiojo dovana – brangakmeniais papuoštas kryžius (10, p. 291). Kapitulos iždininkui J. Bialozarui pavyko išgabenti kitą Katedros lobyno dalį (5, p. 251). Šios vertybės nusakomos fantastiškais skaičiais: vien Šv. Kazimiero koplyčios sidabras svėręs 292 cnt, o Katedros sidabras – 800 cnt. Manoma, kad šiuos skaičius reiktų mažinti dešimteriopai (10, p. 291). Ir ši lobyno dalis per dvylika vežiojimo ir slapstymo metų išliko ne visa. Yra žinoma, kad rusai pagrobė ir turtingo pirklio S. Charitonovičiaus tris vytines, prikrautas prekių, brangakmenių, kitų daiktų (8, p. 63). Įsiveržėliai, vedami fanatiškos tautinės ir religinės neapykantos, pradėjo masines gyventojų skerdynes. Buvo žudomi visi, kas pakliūdavo į rusų rankas. Nežiūrėta lyties, amžiaus. Neklauskime, kodėl buvo pjaunamos moterys, vaikai, kūdikiai. Bet kodėl žudyti šunys, katės? Nebent todėl, kad šie gyvulėliai gyveno maskvėnų neapkenčiamame Vilniuje, jų vadintame velnių miestu. Jau minėtame leidinyje buvo pabrėžta, kad: „Niekuomet nebuvo matyta nuožmesnio žiaurumo, kaip užimant Lietuvos sostinę“ (8, p. 52). Patikslintina, kad žiaurumai nesiliovė ir užėmus miestą. Amžininkų liudijimais, rusų arklių kanopos buvo kruvinos nuo gatvėse telkšojusio žmonių kraujo (pagal: 2, Nr. 8–9, p. 86). Išsigelbėjimo, pasigailėjimo nebuvo, nes žudyti ir bažnyčiose pasislėpusieji (pavyzdžiui, Bernardinų bažnyčioje). Stačiatikybės nesutinkantys priimti žydai buvo jėga suvaryti į Nerį, kur dauguma nuskendo. Lenkų istoriko H. Visnerio paskelbtas faktas, kad 1655 m. rugpjūčio 30 d. Jonušo Radvilos stovykloje buvęs caro pasiuntinys į klausimą, kur yra Smolensko katalikai, atsakęs: <…> „caras atsižvelgė į jų prašymus ir leido priimti stačiatikybę“ (11, p. 234). Tai leidžia daryti prielaidą, jog smurtas naudotas ir prieš kitų vietovių katalikus. Vokiečių spauda informavo Europą apie Vilnių ištikusią katastrofą, apie degintas laužuose pagyvenusias moteris ir vaikus. Buvo žiauriai nukankinta vienuolė bernardinė Darata Siedleckaitė – išsukinėtos rankos, nupjautos ausys (2, Nr. 8–9). Iš viso vienuolių nužudyta keliolika. Nesigailėta ir mirusiųjų: palaikai buvo išmetami iš karstų, o LDK kanclerio ir didžiojo etmono Leono Sapiegos balzamuoti palaikai buvo pririšti prie arklio uodegos ir tampomi po miesto gatves.

Ypatingu žiaurumu pasižymėjo 1660 m. Vilniaus įgulos vadu paskirtas kunigaikštis D. Myšeckis, kuris nesibodėjo ketvirčiuoti žmonių. Jis pats tai darė ar jo įsakymu žmonės buvo šaudomi iš patrankų, sodinami ant kuolo, nėščios moterys kabinamos kabliais. Nepaisant šio budelio žvėriškumo, 1912 m. Vilniaus rusų bendruomenė buvo sumaniusi pastatyti jam paminklą ir prašė caro leidimo. Įvairiais duomenimis, 1655–1661 m. nužudyta nuo 8–10 tūkst. iki 25 tūkst. vilniečių, arba vienas trečdalis (12, p. 279). Branderburgo pasiuntinys prie caro rūmų rašė, kad niekur Vilniuje nebuvo matyti gyvųjų. Todėl kaip pasityčiojimas atrodo sovietinio istoriko A. Malcevo tikinimas, kad rusų kariuomenei buvę griežčiausiai uždrausta deginti kaimus, žudyti ar imti į nelaisvę valstiečius (13, p. 97). Antra vertus, išeitų, kad nedrausta žudyti kitų luomų žmonių. Vilnius su įtūžiu, godžiai, barbariškai buvo plėšiamas. Caro įsakymu iš bažnyčių turėjo būti surinkti ir išgabenti baldai, varpai, nuplėšti vario stogai, nuluptos gražiausios architektūros detalės (12, p. 279). Buvo išplėšti rūmų židinių ir krosnių kokliai, marmurinės palangės, grindų parketas, įvairios puošmenos, nekalbant apie vyną, prekes ir brangenybes. Nuo grobikų labiausiai nukentėjo Katedra, bažnyčios, pilių kompleksas, didikų rūmai. Buvo nuplėštas Katedros stogas, daugelyje vietų pramušti skliautai, visiškai sunaikintas interjeras, šventovė paversta arklide (10, p. 295). Per karą Katedros lobynas iš esmės buvo sunaikintas, nes iš maždaug 2 000 vertybių beliko apie 100 kūrinių. Prarastos europinio lygio kultūros vertybės, Vakarų civilizacijos ženklai. Taip pat nuo okupanto labai nukentėjo Šv. Kazimiero ir Šv. Mykolo bažnyčios. Iš pastarosios buvo pagrobti brangūs sidabriniai Sapiegų giminės karstai. Apskritai iš Vilniuje buvusių 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotų liko tik 4 (14, p. 41).

Ištuštėjo sandėliai, butai, palėpės, rūsiai. Ieškant brangenybių, išplėšti didikų karstai, išniekinti jų palaikai; aukso ieškota net Neries dugne. Žodžiu, buvo grobiama ir naikinama viskas, kas Vilniuje buvo išlikę po 1610 m. didžiojo gaisro, per kurį sudegė 4 700 namų, 10 bažnyčių, daugybė neįkainojamų vertybių (15, p. 26). Grobikai labai domėjosi knygomis, kultūros vertybėmis, dokumentais. Vienus dokumentus išvežė į Maskvą, kitus sunaikino gaisras. Per jį žuvo praktiškai visas Vilniaus miesto archyvas, dalis jo išvežta į Maskvą. Iš Kauno trijų bažnyčių paimti dokumentai buvo nuvežti į Vilnių ir sudeginti (16, p. 44). Turėjo nelikti garbingos istorijos liudijimų.

Provincijoje rusų kariuomenė siaubė dvarus ir kaimus, grobė valstiečius, gyvulius, paukščius, nekalbant apie gėrimus, pinigus, brangenybes. Tikrovišką vaizdą apie tai, kaip atrodė Lietuvos kaimai po barbarų ordų siautėjimo, galime susidaryti pagal istoriko E. Meilaus surasto Varšuvos archyve laiško Boguslavui Radvilai nuorašo tekstą. Jame rašoma: „<…> visas dvaras [Radvilų Dubingiuose – V. T.] su visais pastatais sudegintas ir visas valsčius sudegintas, išskyrus tris kaimus <…>, dalis valdinių iškapoti, o dalis į Maskvą išvaryti. <…> bažnyčioje į gabalus sudaužytas marmurinis stalas, katedra [sakykla – E. M.] ir visi suolai sukapoti, epitafijos sudegintos. Langai išdaužyti, varpas išvežtas, kūnai iš rūsio po visą bažnyčią išmėtyti <…>“ (17, p. 85).

Išsamesnį vaizdą apie Lietuvoje pagrobto turto kiekį, padarytus nuostolius galima susidaryti pagal Venecijos diplomato M. Bianchi, kuris 1655 m. šešis mėnesius praleido Smolenske, liudijimą: „Nuostoliai nesuskaičiuojami, nes neįmanoma nei atgauti pagrobtų turtų, nei atstatyti nuniokotų kaimų bei miestų pastatų <…>. Jeigu nebūčau matęs per ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio, ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių galvijų, negalėčiau patikėti matęs ne mažiau kaip 100 000 vežimų, prikrautų menkaverčių baldų, iš bažnyčių išplėštų metalo gabalų, vario, geležies, alavo, švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir įvairių kitų bent kiek vertės turinčių daiktų“ (18, p. 139). Nematė ar pamiršo paminėti į Maskvą išgabentų brangenybių. Kitas užsienietis (Travels of Macarius) Maskvoje matė ir užrašė: „Laimikis gyvais pinigais, sidabru, auksu, brangiaisiais akmenimis ir baldais buvo toks didelis, kad ir apsakyti neįmanoma. Buvome nustebę, žiūrėdami į sidabrinius indus, sidabrines spynas, skrynių vinis, sidabru apkaltas karietas <…>“ (cit. pagal: 7, p. 579). Carui buvo atgabentos iš Radvilų rūmų išplėštos septynios paauksuotos kopulos, raudono ir pilko marmuro kolonos. Maskvos turgūs buvo užversti gausybe prekių, tarp jų maskvėnams iki tol nematytų, apie jų egzistavimą nežinotų. Prekių tiek padaugėjo, kad krito jų kainos. Atpigo sidabras… ir vaikai, už kuriuos Maskvos turguje mokėtos kapeikos. Šie faktai įtikinamai parodo, kiek tiesos E. Gudavičiaus žodžiuose, kad „Lietuviai visuomet atsiliko nuoartimiausių kaimynų ir dėl to patys kalti“.

Po tris dienas vykusių plėšimų nuspręsta Vilnių padegti. Miestas buvo padegtas iš keturių pusių. Pirmiausiai ugnis sunaikino senąjį žydų kvartalą. Vilniaus gaisras buvo matomas 20 km spinduliu. Per 17 dienų siautusį negesinamą gaisrą sudegė, kas dar buvo likę. Po gaisro miestas virto griuvėsiais ir degėsiais. Ne šiaip sau buvo sakoma, kad Vilniuje neliko Vilniaus. Daug ką pasako faktas, kad atvykusiam carui nebuvo surasta tinkamo pastato, buvo priverstas apsistoti Pavilnio miške. „Vilnių, Krokuvos konkurentą, ištiko Kartaginos likimas“ [šį Šiaurės Afrikos miestą romėnai sulygino su žeme – V. T.], – rašė lenkų istorikas J. Rudaiskis (cit. pagal: 6, p. 47). 1655 m. pabaigoje visos Vilniaus apylinkės 40–60 km spinduliu buvo visiškai nuniokotos (12, p. 281). Taip pat buvo sudegintas ir sugriautas Kaunas, griuvėsiai teliko iš Gardino. Buvo sudeginti kaimai ir dvarai, sunku buvę pamatyti net varganą lūšnelę, pakelės buvo nuklotos lavonais. Iš 269 vizitatorių aplankytų Vilniaus vyskupijos bažnyčių buvo sunaikintos 76 (18, p. 44). Katalikų bažnyčios ir vienuolynai buvo uždaromi, atimamos žemės valdos ir atiduodamos stačiatikių cerkvėms ir vienuolynams arba pereidavo valdžios žinion. Toks elgesys buvo pateisinamas šiuo motyvu: „Katalikų bažnyčia <…> buvo priešiška stačiatikių cerkvei, rėmusiai patvaldystę“ (13, p. 96).

Anų laikų rašytojas jėzuitas Pranas Srubauskas (1620–1680 m.) mums paliko tokį rusų žiaurumų apibendrintą paliudijimą:

„Kurius tyrionis ant wietos užspiejo,
Senas yr jaunas krauju apsiliejo,
Wargino žmones isz skuro lupdamy,
Niejokio daykta numie nelikdami.
–Yr krutis piausti, waykus iszwirdamy,
Liepy motinoms jesty, priverzdamy;
Kokius motinas supulius turiejo,
Giwus kad werdant waykialus regiejo“.

(Cit. pagal: Kviklys B. Mūsų Lietuva, Vilnius, 1989, t. 1, p. 96.)

Mirties išvengusieji, pirmiausia amatininkai, buvo tremiami. Net minėtas istorikas N. Malcevas pripažįsta: „Priešiškų elementų trėmimas buvo caro valdžios išbandyta priemonė“ (13, p. 147). Kadangi buvo tremiamos šeimos, kyla klausimas, ar seneliai, vaikai irgi priklausė „priešiškiems elementams“? Tremiant vadovautasi tam tikrais kriterijais. Pavyzdžiui, kovojusieji su Rusijos kariuomene, besigynusieji apgultuose miestuose, kitaip – besipriešinusieji (daugiausia bajorai ir miestiečiai) buvo tremiami į nuošaliausias vietas. Tremties galėjo išvengti prisiekusieji ištikimybę carui arba perėjusieji į stačiatikybę. Lietuvoje pasilikusiems bajorams, įtartiems „išdavyste arba svyravimu“, turėjo būti taikomos griežčiausios represijos, įskaitant mirties bausmę. Amatininkų nuo tremties neišgelbėjo Vilniaus pirklių reikštas nepasitenkinimas, kad be jų negalės gyvuoti verslas. Amatininkų su šeimomis trėmimas aiškiai rodo didžiulį Rusijos atsilikimą. Daug ką pasakantis faktas yra tas, kad caro medžioklei su sakalais reikalingi varpeliai (2 000) buvo pagaminti ar nupirkti Vilniuje (8, p. 63). Net imperinių pažiūrų sovietinis istorikas L. Abecedarskis priverstas pripažinti, kad iš LDK ištremti amatininkai garsėjo aukšta gaminių kokybe, buvo puikūs taikomojo meno srities specialistai, iš jų mokėsi maskvėnų meistrai (5, p. 225). Dauguma tremtinių dirbo vienuolynuose, ten dekoravo cerkves, tapė ikonas, viename vienuolyne įrengė spaustuvę ir leido knygas, pastatė popieriaus dirbtuves. Dalis amatininkų dirbo caro rūmuose, garsiuosiuose Ginklų rūmuose auksakaliais, ginklininkais, gamino carui šachmatus, statė paminklus. Neįtikėtina, bet faktas, kad ištremtieji labai prisidėjo prie pirmojo Rusijos caro rūmų teatro įkūrimo, jo trupėje buvo 60 užsieniečių (5, p. 246). Šie faktai akivaizdžiai rodo, kiek yra melagingas į mūsų galvas kaltas tvirtinimas, kad Rusija visuomet nešė mums kultūrą. Taip pat stebina informacija, kad XVII a. viduryje 20 proc. Maskvos priemiesčio gyventojų sudarė atvežtieji iš LDK, neskaitant rusų kariuomenėje tarnavusių Lietuvos karo belaisvių, kurių dauguma buvo katalikai (5, p. 213). Jie tarnavo ir Astrachanėje, Kazanėje, buvo priversti padėtiJarmakui užkariauti Sibirą.

M. Bianchi rašė ir apie kaimiečių trėmimą: „<…> neįmanoma <…> sugrąžinti į darbą kaimiečių, kurie buvo išvežti ir apgyvendinti tose Maskvos kunigaikštystės vietose, kur labiausiai trūksta žmonių <…>“ (18, p. 139). 1658 m. caro įsakymu Vilniaus vaivadai M. Šachovskojui nedelsiant turėjo būti ištremti iš Vilniaus ir artimiausių vietovių unitai, kad „<…> „religijoje nebūtų jokių skilimų“ (6, p. 127). Gudijos istorikas G. Saganovičius pagal pirminius šaltinius išaiškino, kad dešimtys tūkstančių LDK gyventojų buvo apgyvendinti per marą išmirusiose Jaroslavlio, Kostromos, Suzdalės, Vladimiro, Vologdos ir kt. žemėse. Dalis nelaimėlių nutremti net į Jakutską, Jeniseiską. Daugelis paversti baudžiauninkais, kurie buvo pardavinėjami Rusijos gilumoje.

Ne visai norisi sutikti su A. Šidlausko nuomone, kad „Sunkiai protu suvokiamu Vilniaus naikinimu siekta pademonstruoti nesiskaitymą su priemonėmis palaužiant žmonių pasipriešinimą“ (2, Nr. 10, p. 54). Argi J. Radvilos kariuomenei pasitraukus, vilniečiai priešinosi, ar buvo žmoniškiau elgiamasi su kitų pasidavusių miestų gyventojais? Mano galva, maskvėnų ir kazokų žiaurumą lėmė priklausymas kitai civilizacijai, jų skurdumas ir valdžios kurstyta neapykanta. Komunistai ir čekistai turėjo puikius mokytojus!

Sovietinis istorikas L. Abecedarskis bandė nuneigti Maskvos kariuomenės ir kazokų žiaurumus, nes tai prieštaravo jo ir kitų skelbtam pramanui, kad minėtais metais vyko baltarusių išsilaisvinimo iš LDK bajorų valdžios kovos, siekiant prisijungti prie Rusijos, kuri jiems padėjo (5). Štai jo pateikti Mstislavlio gyventojų išžudymą neigiantys „įrodymai“: neįvardytas šio miesto gyventojų skaičius prisiekė carui (kakta mušdami žemę), caras paliko miesto turėtas magdeburgines teises (5, p. 151). Tarsi jis nesuprastų, kad daugelio kitų, sovietinės cenzūros nevaržytų istorikų teiginys „išžudė visus gyventojus“ nereiškia, jog neliko kažkiek gyventojų. Jie ir galėjo prisiekti.

1667 m. Andrusavo paliaubų sutartimi Maskva įsipareigojo per metus grąžinti visas pagrobtas kultūros vertybes, leisti grįžti privilegijuotų luomų tremtiniams. 1686 m. LDK sudarant taikos sutartį su Maskva, paaiškėjo, kad vertybių negrąžino ir neketino tai daryti (14, p. 47). Taip pat nebuvo leista grįžti į tėvynę didžiajai daliai tremtinių (2, Nr. 10, p. 56).

Švedų plėšiami žemaičiai sukyla

Žemaitija ir Šiaurės Lietuva kentėjo ir nuo Švedijos (pagal Kėdainių unijos sutartį – savo sąjungininkės) kariuomenės. Ją (8 000 karių) turėjo išlaikyti vietos gyventojai, nes tam reikalui iš Švedijos nieko nebuvo gaunama. Kariuomenė apsistodavo visų kategorijų dvaruose. Buvo rekvizuojami arkliai ir pašarai, padidinti senieji mokesčai bei įvesti nauji (natūra), jais apdėjo žydus ir dvasininkus, Žemaitijos, Ukmergės ir Upytės pavietams uždėjo kontribucijas, iš švedų nerėmusių bajorų atėmė dvarus. Vien mokesčių tikėtasi surinkti 110 tūkst. talerių (20, p. 141). Mokesčiams ir kontribucijai išreikalauti naudota karinė jėga. Jų sumokėti nepajėgiančius dvarus, kaimus plėšė, degino, žmones žudė, suiminėjo ir trėmė į Švediją. Surinktus mokesčius švedai naudojo vien savo reikmėms. Švedijos karaliaus Karolio X istoriografas rašė, kad karinių dalinių vadai „<…> gerokai paleido savivaliavimui vadžias <…>, gyventojų skundams jokio dėmesio neskirdami“ (21, p. 100). Švedai sudegino Akmenės dvarą ir miestelį, Židikus ir aplinkinius kaimus, Telšių pavieto 25 kaimus, Raseinius, Kelmę, Šiaulius, nusiaubė Skuodą, Sedą, Varnius, Viekšnius, daug žmonių nužudė, paėmė į nelaisvę (22, p. 63–64). Biržus sugriovė su švedų sąjungininku Radvila kovojusi V. Gosievskio kariuomenė (23, p. 238). 1655–1660 m. švedai pagrobė ir išsigabeno karo trofėjus, įvairius rankraščius ir knygas (14, p. 49). 1663 m. Kėdainių dvarų administratorius rašė Radvilai: „<…> dabar jokiame jūsų <…> kaime <…> nerasi nė vieno gyvenančio namuose valstiečio <…>, kur kas galėjo, išsislapstė pereinančių vėliavų metu“ (24, p. 271). Brutalus švedų elgesys privertė žemaičius burtis į partizanų būrius. 1656 m. pavasarį partizaninis judėjimas peraugo į sukilimą. Norėdamas įbauginti vietos gyventojus, švedų kariuomenės vadas Delagardis (de la Gardi) įsakė aplink Šiaulius per mylią sudeginti visus kaimus ir dvarus. Šiaulių ekonomijoje buvo sudeginta 2 157, arba beveik 30 proc., dūmų, 1 260 dūmų ištuštėjo, Šiaulių rakte iš 144 kaimų 71 buvo sudegintas arba negyvenamas, Žagarės rakte iš 88 kaimų nenukentėję liko 25 kaimai (25, p. 71). Labiausiai nukentėjo Žemaitijos bažnytinės žemės, jose dūmų skaičius sumažėjo 48,4 proc.. Viena to priežasčių buvo švedų priešiškumas katalikų Bažnyčiai. Tai rodytų ir Kražių kolegijos mokinių ir mokytojų išgainiojimas, jos bibliotekos išgrobstymas. M. Valančius rašė: „ir knygas mokslinyčios išnovijo“ (26, p. 246). Kautynėse prie Šiaulių švedai paėmė į nelaisvę 2 000 sukilėlių, iš kurių 500 išsiuntė į Rygą darbams, o likusiuosius beveik visus užkapojo (21, p. 102).

Okupantų siautėjimo padariniai

Dviejų okupantų nusiaubtame krašte prasidėjo iki 1657 m. rugiapjūtės užsitęsęs badas. Amžininkas Janas Cendrovskis rašė, kad Vilniaus krašte žmonės „<…> valgė kates, šunis, nepalikdami dvėselienos, o galiausiai net užmušdavo žmones ir jų kūnus suvalgydavo <…>“ (cit. pagal: 2, Nr. 10, p. 55). Kad LDK rytinių žemių gyventojai buvo priversti maitintis katėmis, šunimis, pripažino ir L. Abecedarskis (5, p. 179). Kaip tais laikais buvo įprasta, įkandin bado atslinko maro epidemija. Ji siautė beveik metus ir išguldė daugybę žmonių. Vien Vilniuje išmirė beveik pusė gyventojų (12, p. 284). 1648–1667 m. dėl žudynių, bado ir maro LDK gyventojų skaičius sumažėjo beveik per pusę – nuo 4,5 mln. iki 2,3 mln. (18, p. 34). Vilniaus vaivadija prarado 59 proc. gyventojų (25, p. 14), viename km² teliko po 9 žmones, t. y. virto dykviete; Žemaitija neteko 35,3 proc. (21, p. 110), kitais duomenimis – 25 proc. gyventojų (27, p. 14). 1648–1667 m. dabartinėje Gudijos teritorijoje gyventojų skaičius sumažėjo 1,3 mln., arba 60 proc., Brėslajaus paviete – 56 proc., Ašmenos paviete – 53,7 proc., o Polocko žemėje – net 74,8 proc. (6, p. 140). Tokius kruvinus pėdsakus paliko „išvaduotojai“! Ar tai nebuvo genocidas? Prireikė vos ne viso XVIII a., kol gyventojų priaugo tiek, kiek jų buvo 1648 m.

Kaip atrodė Lietuva po svetimųjų siautėjimo, bado ir maro? V. Daugirdaitė-Sruogienė rašo taip: „Miestų ir sodybų vietoje riogsojo tik nuo gaisrų pajuodavę kaminai, išniekintų bažnyčių bokštai ir griuvėsiai, puikių pilių ir rūmų liekanos apaugo dilgėlėmis ir piktžolėmis“ (7, p. 592). Daugelį metų nedirbama žemė virto dirvonais, užžėlusiais piktžolėmis ir krūmais. Žemės nebuvo kam dirbti, nes vieni buvo nužudyti, kiti ištremti, treti nusilpę, neturėjo jėgų, inventoriaus, arklių. LDK neteko 217 100, arba 45 proc., ūkių (18, p. 43). Niekas nesuskaičiavo ir nesuskaičiuos, kiek Lietuvoje buvo sugriauta, sudeginta per šimtmečius pastatytų įvairiausių pastatų, turto, kultūros ir meno vertybių. Iš prekybos, amatų beliko likučiai. 1663 m. Kėdainiuose buvo telikę 20 proc. amatininkų ir pirklių, visi šių profesijų svetimšaliai buvo pabėgę (25, p. 64). Vilniuje auksakalystė „<…> „nusmuko, o Prūsijoje, atvirkščiai, pakilo, be abejonės, iš Vilniaus išvykusių gabių auksakalių dėka“ (29, p. 108). Prekių sandėliai buvo tušti, apmirė kadaise klestėjusi prekyba Dauguva ir Nemunu. Iš dalies tai rodo ir duomenys apie katastrofišką užsienio laivų lankymosi Rygos uoste sumažėjimą. XVII a. pradžioje į jį kasmet atplaukdavo per 500 laivų, 1700 m. užsuko tik 44, o 1710 m. – vos 10 laivų. Ne ką gyviau prekiauta Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Dancige (30, p. 90). Lietuvos pirkliai, amatininkai nukentėjo ir nuo Rusijos okupacijos laikais priverstinai įvestų mokėjimų varinėmis monetomis (jefraimkomis). Už atsisakymą jas priimti grėsė mirtis. 1661–1662 m. Maskvoje buvo kilęs vadinamasis vario maištas, t. y. žmonės atsisakė imti varines monetas. Maištas nuslopintas pasibaisėtinomis bausmėmis, daugeliui „nusikaltėlių“ į burnas buvo pilamas išlydytas varis. V. Riabcevičius išaiškino ne vieną Gudijos pirklių atsisakymo priimti variokus faktą (1, p. 123). Tikėtina, kad panašiai elgėsi ir Lietuvos verslininkai. Taigi Lietuvos ekonominė padėtis buvo katastrofiška, nebuvo finansinių galimybių atstatyti miestus, miestelius, kaimus. Pavyzdžiui, net 1750 m. Kaune riogsojo griuvėsiai (16, p. 50). „Po 1661 m. Vilnius jau negalėjo pasiekti buvusios istorinės reikšmės ir spindesio <…>“, buvo pamirštas, nelankomas karalių (8, p. 43). Prasidėjo Vilniaus klestėjimo saulėlydis. Nebuvo pinigųatsiskaityti su kariuomene, todėl šioji siaubė dvarus, suvargusius valstiečius. Svetimieji sustiprino priešpriešą tarp didikų. G. Oginskio šalininkai reikalavo iš Sapiegų dvarų valstiečių kontribucijų (7, p. 637). Didelį rūpestį valdžiai kėlė atbėgėlių iš Rusijos užimtų žemių rėmimas. Net daugelis bajorų neturėjo iš ko gyventi, todėl jiems dalintos didžiojo kunigaikščio žemės. Gerokai pasikeitė miestų, kiek mažiau miestelių gyventojų socialinė ir nacionalinė sudėtis. Miestelėnus pakeitė kaimiečiai, Žemaitijoje padaugėjo žydų (27, p. 13). Lėtai didėjo LDK gyventojų skaičius: 1690 m. jų buvo 2,8 mln., t. y. kasmet vidutiniškai jų priaugdavo mažiau nei po 0,7 proc. Ne geresnė buvo švietimo ir mokslo padėtis. Visas katalikų mokyklas rusai buvo uždarę (13, p. 94). XVII a. pabaigoje parapinių mokyklų beveik neliko, bent apie jas išliko tiktai pabirų žinių. 1715 m. Alsėdžių mokyklos pastatas buvo apgriuvęs ir tuščias, apleistos stovėjo Prieraslio ir Račkovo, veikė Vyžainių, Vilkaviškio, Filipavo mokyklos (31, p. 32). E. Gudavičius užsimena, kad dėl Rusijos smogto Vilniui smūgio universitetas buvo priverstas laikinai nutraukti savo veiklą (32, p. 96). Katalikų mokyklų uždarymo faktas verčia galvoti, kad analogiškai buvo pasielgta ir su universitetu. Bet kuriuo atveju krito universiteto mokymo ir mokslo lygis, nes daug dėstytojų, studentų (prieš rusų invaziją jų buvo per 2 000) pabėgo į Vakarus, nebuvo pinigų reikalingiesms prietaisams, medžiagoms įsigyti. Nutilo ir prie Šv. Jonų bažnyčios buvęs intelektualų diskusijų židinys. Be to, rusai godžiai grobstė knygas. Apie jų grobstymą vėlesniais laikais žinių pateikė vysk. Motiejus Valančius. 1772 m. iš Radvilų rūmų Nesvyžiuje rusai paėmė 17 tūkst., 1795 m. iš Zaluskių bibliotekos – 400 tūkst., iš Vilniaus universiteto – 20 tūkst. tomų knygų (33, p. 167).

Taigi XVII a. antrojoje pusėje Lietuva buvo nublokšta toli atgal, iškilo pavojus jos egzistencijai. O kaip anksčiau rašiau, A. Bumblauskas šventvagiauja, kad 1655–1661 m. Lietuvos ūkis nepasikeitė, kitaip sakant, pagal jį, nieko bloga neatsitiko. Tai daug žalingiau negu Rusijos siautėjimo Lietuvoje slėpimas sovietmečiu. Vien šis faktas rodo, ko verta jo knyga.

Besikartojusios Lietuvos siaubimo bangos

1678–1679 m. švedų kariuomenei žygiuojant per Vakarų Lietuvą į Prūsiją, labai nukentėjo Žemaitijos ir Užnemunės miestai, miesteliai (27, p. 14). Į nespėjusią atsigauti nuo 1655–1661 m. plėšimų ir naikinimo Lietuvą Šiaurės karas vėl atnešė didžiules nelaimes. Plėšė, degino Švedijos, Rusijos, Saksonijos armijos. 1701 m. pabaigoje švedų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Kaip įprasta, maitinosi Lietuvos žemės ūkio gėrybėmis. To meto aukštas Rusijos pareigūnas rašė: „Švedų kariuomenė turi didelę naudą – ima pinigus ir grūdų atsargas kaip nori“ (cit. pagal: 34, p. 42). 1702 m. balandžio 3 d. švedai užėmė Vilnių. Miestas degintas, plėštas, atiminėtos maisto atsargos, gyventojai apdėti kontribucijomis. 1702 m. vilniečiai turėjo sumokėti didžiulę 22 115 talerių kontribuciją (8, p. 97). Iš Šv. Jono bažnyčios koplyčios paėmė 3,195 kg, iš Dievo Kūno garbinimo brolijos – 13,63 kg įvairių sidabro dirbinių (15, p. 37–38). Didžiausia kontribucija (5 000 auksinų) buvo užkrauta jėzuitams, kuri buvo išdėstyta kiekvienam jų, be to, jų dvarai ir turtai apdėti papildomais mokesčiais (35, d. 1, p. 52). Nesusimokėjusieji žiauriai kankinti. Pagal amžininkų liudijimus, rinkdami kontribucijas, švedai įsiverždavo į bažnyčias, jas plėšdavo, imdavo viską, kas tik buvo vertinga (35, d. 1, p. 52). 1702 m. kontribucijai rinkti Žemaitijoje buvo surengta didelė operacija, kurioje dalyvavo 800 pėstininkų ir 300 raitelių (35, d. 2, p. 86). Duoklių neatidavę kaimai buvo sudeginti. 1702 m. Karolio XII įsakymu sudeginti Darsūniškis ir Punia (7, p. 647). 1706 m. didžiulė švedų kariuomenė vėl plėšė, rekvizavo maistą ir pašarus, užkrovė dar didesnes nei 1702 m. kontribucijas. Jos nesumokėjusieji buvo išvežti ir turėjo išsipirkti. Kai kur kareiviai patys kūlė javus, atiminėjo grūdus, ieškojo žemėje paslėptų lobių (7, p. 649). Tais metais švedai pakeitė apsirūpinimo maistu taktiką: kariuomenė būdavo sutelkiama vienoje teritorijoje, o ten suvartojus maistą ir pašarus, paslenkama toliau (35, d. 2, p. 124). Pagal tą patį scenarijų Lietuva plėšta ir 1708 m. Tais metais traukdamasi iš Lietuvos rusų kariuomenė vėl plėšė, degino sodybas, daug gyventojų išsivarė į Rusiją (7, p. 649).Šiaurės karo metais labai nukentėjo Kaunas, Šiauliai, Biržai, Merkinė, Šilutė, Svėdasai, Jieznas, Švėkšna, Vilkija. Biržai ėjo iš rankų į rankas, miestas sudegintas, pilis susprogdinta, teliko griuvėsiai ir kaminai. Švedai užvertė akmenimis Palangos ir Šventosios uostus (18, p. 15), sudegino Radvilų rūmus Kėdainiuose ir t. t.

Dėl plėšimų, naikinimo ir didelių šalčių bei sausros prasidėjo baisus badas, užsitęsęs nuo 1708 iki 1711 m. Tokio bado Lietuvoje nėra buvę. Duona pabrango keliasdešimt kartų (22, p. 155). Žmonės valgė šunis, kates, šiaudus, samanas. Pasklidus gandui, kad Vilniuje valdžia maitina duona, minios žmonių plūdo į sostinę, kur jų nelaukė maistas. Įvykių amžininkas L. Naramovskis rašė: „<…> gyvi numirėliai vaikščiojo gatvėmis, maldaudami valgyti, ir mirdavo, lavonų krūvomis užversdami gatves ir turgavietes. Gulėdavo lavonai tarsi medžių rietuvės <…>“ (cit. pagal: 36, p. 308). Vienuoliai rokitai nespėdavo laidoti mirusiųjų, kol nepradėjo jų po 70–80 mesti į duobes. Ištuštėjo miestai ir kaimai. Nuo bado mirė 22 862 vilniečiai, dar 24 tūkst. gyvybių nusinešė maras (8, p. 98). Šįkart Žemaitija neteko beveik pusės, pagal kitus – 60–70 proc., o visa LDK – trečdalio gyventojų. 1717 m. LDK tebuvo 1,8 mln. žmonių ir 264,8 tūkst. kiemų (27, p. 15). Daug kur išmirė visi arba beveik visi gyventojai. Tokia nelaimė ištiko Daugus, Radviliškį, Žagarę, Perloją (27, p. 15; 24, p. 314). Mažai žmonių beliko Anykščiuose, Raseiniuose, Tirkšliuose, Širvintose, Ukmergėje. Pastarojoje iš 93 šeimų išgyveno tik 16 (24, p. 314). Ištuštėjusių sodybų pastatai buvo nugriaunami malkoms. Panašiai kaip XVII a. viduryje daug kur žemė užaugo piktžolėmis ir krūmais. Mažai kas turėjo gyvulių, todėl netręšiama žemė pasidarė nederlinga. Prie krašto ūkio nuosmukio prisidėjo menkaverčių pinigų infliacija, kritusios užsienyje žemės ūkio produkcijos kainos (24, p. 314). Sumenko prekyba, amatai. Manoma, kad „Šiaurės karo nuniokojimai Lietuvos ūkio istorijos kreivėje sudaro didelį ir gilų kritimą, kuris pralenkė net XVII a. vidurio kritimą“ (24, p. 314). Esą Šiaurės karas Vilniui buvęs pragaištingesnis nei XVII a. karai su Rusija ir Švedija (27, p. 15). Sunku su šia išvada sutikti, nors nelengva ją paneigti. Vis dėlto šiame rašinyje suminėti svarbiausi 1655–1661 m. ir Šiaurės karo metais Lietuvos griovimo, plėšimo faktai, jų gretinimas nerodo, kad labiausiai kraštas nukentėjo XVIII a. pradžioje. Galbūt XVIII a. pradžios svetimųjų padaryti nuostoliai sunkiau prislėgė, nes užgriuvo neatsigavusį, išsekintą kraštą. Stebuklas, kad abu kartus Lietuva išgyveno, išliko, nors jos ekonominė galia buvo pakirsta.

Lietuvos ekonominei būklei po šių karų apibūdinti labai tinka lenkų istoriko T. Korzono duotas to meto Lenkijos ūkio įvertinimas: „Iš miestų liko griuvėsiai. Praėjus audroms, jau nebebuvo lenkų miestuose nei škotų, nei anglų, nebebuvo ir lenkų, kurie būtų užsiėmę eksportine prekyba stambesniu mastu. Beliko kromelninkai ir smulkios žydų įmonės <…>“ (cit. pagal: 19, p. 89). Ko gero, dar stipriau tai pasireiškė Lietuvoje, patyrusioje XVI a. viduryje ir XVII a. pradžioje dvi demografines katastrofas. Dėl jų labai pasikeitė etninė Lietuvos gyventojų sudėtis. Pirma, į ištuštėjusius kaimus kėlėsi Gudijos valstiečiai, dėl to spartėjo rytinės Lietuvos slavėjimas. Antra, į Lietuvą atbėgo daug Ukrainos ir Gudijos žydų, besigelbėjusių nuo kazokų vykdytų žudynių. Kiti į Lietuvą patraukė, matydami dideles galimybes verstis prekyba, amatais. Šitaip prasidėjo jų įsitvirtinimo Lietuvos versluose procesas. Lietuva buvo ekonomiškai alinama ir vėlesniais metais. 1733 m. į šalį įžengė didžiulė Rusijos kariuomenė (50–60 tūkst., gal net 90 tūkst.), kurią teko maitinti Lietuvai bei Lenkijai (38, p. 79). Skaudžiai Lietuva pajuto Septynerių metų karą (1756–1763 m.), nes per ją lėtai žygiavo į Prūsiją 80 tūkst. Rusijos karių. Grasindami suėmimais privertė tiekti maistą ir pašarus, Nemune grobė laivus, be atodairos plėšė valstiečius ir dvarus (7, p. 664). Buvo užkrauti didžiuliai mokesčiai. Pavyzdžiui, nedidelė Punios seniūnija turėjo kas tris mėnesius sumokėti 7 800 timpų hibernos, patiekti 1 170 pūrų miltų, po tiek pat avižų, kruopų, be to, reikėjo duoti šieno, druskos ir viską nuvežti į Kauną (12, p. 81). 1764 m. Vilnių vėl gerokai apiplėšė Rusijos kariuomenė (37, p. 235).

1792 m. įsiveržusi Rusijos kariuomenė, o ypač kazokai, brutaliai plėšė ir siaubė konfederatų priešininkų dvarus, išlupdavo ir išveždavo net namų duris ir langus, tyčiojosi iš žmonių, juos „medžiojo“, prievartavo ir šunimis pjudė moteris (39, p. 543). Smurtas pasiekė ir Žemaitiją. Reformos šalininkai buvo priversti emigruoti (40, p. 400). Tariamai draugiška Rusijos kariuomenė plėšė, degino sodybas, mušė žmones Palangos ir Kretingos valsčiuose. Apskritai didelės kariuomenės ilgalaikis buvimas alino kraštą, ten, kur ji apsistodavo, žmonėms iškildavo bado pavojus. Breslaujos pavieto konfederacijos ataskaitoje pažymėta: „<…> dėl penkis mėnesius trukusio kariuomenės aprūpinimo produktais <…>, sunaudotos visos turimos atsargos <…>, pavaldiniams <…> gresia badas“ (cit. pagal: 41, p. 123). Apie bado pavojų aliarmavo ir kitų vietovių konfederacijos. Tiesa, okupacinės kariuomenės aprūpinimą maistu, pašaru, butais, malkomis ir kt. organizavo vietinės konfederacijos. Tikėtasi, kad Rusija padengs visas jos karinių dalinių išlaikymo išlaidas. Ji – ne ta valstybė, kuri atlygintų. Be rezultatų baigėsi vyskupo J. K. Kosakovskio pokalbis šiuo klausimu su vyriausiuoju Rusijos kariuomenės Lenkijoje vadu generolu M. Kachovskiu. Jis taip pat neatsižvelgė į prašymą išleisti įsakymą, draudžiantį kariuomenei plėšti gyventojus (41, p. 193–194). Tais laikais į Rusiją buvo išvežtas LDK archyvas, Lietuvos Metrika, teismų bylos ir t. t. (7, p. 739).

Bent tiek turėtume žinoti, kad mūsų neapmulkintų istorikais besivadinantieji. Gal kada nors sulauksime rimtų nagrinėtos temos studijų. O kol kas galima padaryti kai kurias išvadas ir kelti hipotezes. Istorinėje mūsų tautos atmintyje neįtvirtintas faktas, kad masiškas mūsų protėvių trėmimas prasidėjo XVII a. viduryje, tremta ne tik į Maskvos didžiąją kunigaikštystę, bet ir į Švediją. Trėmimus ir daugybės gyventojų žudynes turėtume įvardinti genocidu. Aprioriškai galima tvirtinti, jog tokio masto gyventojų nuostolių nepatyrė nė viena kita Europos šalis, išskyrus Lietuvą. Neįvertinus šių faktorių, neįmanomas objektyvus mūsų praeities, valstybės ūkio, kultūros, gyvenimo lygio raidos suvokimas.

Literatūra

1. Рябцевич В. Н. О чем рассказывают монеты, Минск, 1977.
2. Kultūros barai, 1997, Nr. 8–9, 10.
3. Čaplinskas A. R. Valdovų kelias. Didžioji gatvė, Vilnius, 2002.
4. Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija, Vilnius, 1988.
5. Абецедарский Л. С. Белоруcсия и Россия, Москва, 1978.
6. Саганович Г. Невядомая война 1654–1667, Мiнск, 1995.
7. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija, Chicago, 1956.
8. Памятники русской старины в западных губерниях империи, Санкт-Петербург, 1874.
9. Šapoka A. Senasis Vilnius, New York, 1963.
10. Vilniaus katedros lobynas, Vilnius, 2002.
11. Wisner H. Jonušas Radvila (1612–1655), Vilnius, 2000.
12. Lietuva ir jos kaimynai, Vilnius, 2001.
13. Мальцев А. Н. Россия и Белорусcия в середине ХVII века, Москва, 1974.
14. Kiaupa L. Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m., Vilnius, 2006.
15. Čaplinskas A. R. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 1998.
16. Bičiūnas V. Kaunas 1030–1930, Kaunas, 1999.
17. Kultūros barai, 2006, Nr. 2.
18. Bianchi M. Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje, Vilnius, 2004.
19. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija, Vilnius, 1990.
20. Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, Vilnius, 1990.
21. Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1.
22. Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimas į Lietuvą XVII–XVIII a., Vilnius, 1977.
23. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1966, t. 1.
24. Lietuvos TSR istorija, Vilnius, 1957, t. 1.
25. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1976, t. 4.
26. Valančius M. Raštai, Vilnius, 1972, t. 2.
27. Lietuvos architektūros istorija, Vilnius, 1994, t. 2.j,
28. Istoriniai miestai, Vilnius, 2003.
29. Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė XV–XIX a., Vilnius, 2001.
30. Šalčius P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija, Vilnius, 1998.
31. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai, Vilnius, 1983.
32. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Vilnius, 1994.
33. Valančius M. Namų užrašai, Vilnius, 2003.
34. Ученые записки (Московский областной педагогический институт), 1963, т. 127, вып. 7.
35. Urbonas O. Didžiojo Šiaurės karo frontas Lietuvoje, Vilnius, 1963, d. 1; 1964, d. 2.
36. Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai, Vilnius, 1997.
37. Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1966, t. 34.
38. LDK: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos studijos, Vilnius, 2001.
39. Dolinskas V. Simonas Kosakovskis, Vilnius, 2003.
40. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995.
41. Šmigelskytė-Stukienė R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792– 1793 metais, Vilnius, 2003.