Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė

Kai perskaičiau šviesios atminties Vlado Terlecko knygą ” Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė”, pirmiausia užplūdo gilios padėkos jausmas. Atrodytų, kodėl jis, pagal išsilavinimą ekonomistas, mokslininkas to darbo apskritai ėmėsi, juk esant geru savo srities specialistu ir intelektualu yra ne viena galimybė būti naudingam savo valstybei? Tačiau patriotizmas verčia V. Terlecką „partizanauti” ten, kur net laisvės ir Nepriklausomybės laikais „saulė Lietuvoj tamsumų dar neprašalino ir tiesa mūsų žingsnių nelydėjo”.

   Dabar, kai jau turime laisvę, žodį „patriotizmas” neretai pakeičiame žodžiu „pilietiškumas”, lyg jie būtų tapačios sąvokos ar tiesiog sinonimai. Gal, kad su laisve apsipratome, „pilietiškumas” atrodo patogesnis, ne toks reiklus, nuskausmintas, ne toks tirštas lyg praskiestas vynas. Bet patriotizmas neturi pakaitalų ir atitikmenų, kaip jų neturi Tėvynė. Pažįstame gerų, išsilavinusių žmonių ir tvarkingų piliečių, kurių nepavadintume patriotais. Piliečiui – rūpi, patriotui – skauda. Pilietis iš valstybės daug ko tikisi kaip teisėto atlygio už savo kaip piliečio funkcionavimą (lojalumą, mokesčių mokėjimą, balsavimą rinkimuose ir t.t.), ryšį tarp savęs ir valstybės suvokia kaip naudingus mainus. O patriotas pasiruošęs pats sumokėti kainą, nes turi didesnį jautrumą atskirti svarbius dalykus nuo svarbiausių ir neaukoti svarbiausių dėl svarbių. Aiškiai mato apibrėžtą vertybinę teritoriją, dėl kurios nesiderama, kuri neparceliuojama, nes tai yra šalies pamatai. Negynęs, atidavęs ar pardavęs tik vieną šios teritorijos pėdą, prarasi ne vieną pėdą, bet viską.

   Man labai patinka filosofo ir teologo S. Kierkegaardo mintis: „Kai sakau: „mano šalis” – tai nereiškia, kad ją turiu, bet kad be jokių išlygų jai priklausau”. Pilietis turi šalį, o patriotas be jokių išlygų jai priklauso. Kadangi V. Terleckas be išlygų priklauso savo šaliai, jis reaguoja ir rašo knygą kaip atsaką į netiesą, praskiestą lašeliu tiesos (M. Pociaus „Kita mėnulio pusė”), todėl, kad tokia netiesos forma pati pavojingiausia. Jis nekovoja vien su nesąžiningai pateikta „puse”, aspektu ar dalimi, bet stengiasi kaip įmanoma labiau aprėpti visą partizaninio karo tikrovę integruodamas ir Pociaus nagrinėjamą „pusę”. Nes tikrovė yra visuma, todėl net nagrinėjamas konkretus tikrovės aspektas negali būti iškirptas iš visumos.

   V. Terleckas parodo, kad negalima vertinti atskirų partizanų veiksmų be konteksto, o svarbiausia, be pirminės priežasties, nes tie veiksmai – teisėtas atoveiksmis į visų rūšių terorą. Knygoje gausybe faktų, skaičių ir liudijimų atskleidžiama, jog nebuvo nė vienos gyvenimo srities, kur okupantai ir jų išlaikytiniai kolaborantai nebūtų naudoję savo specifinio Modus Operandi: per žiaurumą, žeminimą, niekinimą, plėšikavimą, vagystes, sukčiavimą, melą ir faktų klastojimą.

   Paprastai taip veikiama suvokiant, kad tiesa ne su jais. Per žmonių prievartavimą primityviausiu būdu bandoma išprievartauti pačią tiesą. Kovojama su žmonėmis kovojant prieš tiesą. Žmogaus ar tautos elgesys žiauriausias tada, kai kovojama ne dėl kažko, ne už kažką, bet kai kovojama prieš tiesą, savo bejėgystę prieš ją konvertuojant į žiaurumą ir nukreipiant į tuos, kurių pusėje tiesa. Tai žmogiškąjį dugną pasiekusių nusikaltėlių veikimo būdas, kurį sovietai ištobulino iki ypatingo, autorinio braižo. Iki šių laikų driekiasi jo palikta raudona šliūžė lyg parašas po klastote. Pradedant nuo melo, kad partizaninis karas (ir kitos, neginkluotos formos) buvo ne tautos priešinimasis okupacijai, bet pilietinis karas, nors partizanų kova atitinka visus kombatantinio karo kriterijus. 

   Yra posakis: „Tiesa keistesnė už prasimanymą”. Iš tikrųjų, keisčiau už tiesą neprasimanysi. Tiesa visada sukrečia labiau nei bandymas šokiruoti klastojant. Partizaninio karo „faktūra” tikrai sodri ir rupi, tikrai ne rausvas vandenėlis, bet ji nesuteikia teisės – tiesos sąskaita – braidyti po ją su kerziniais batais. Kantriai, beveik juvelyriškai dėliodamas faktus V. Terleckas atliko neįtikėtino kruopštumo darbą. Esu ypač dėkinga už skaitant nuolat juntamą žinią, kad partizanai nebuvo pralaimėtojai. Iš tikrųjų, tik agresorius nepavykusį užgrobimą gali laikyti pralaimėjimu. Kadangi siekis primityvus, tai negauti, ko norėjai – reiškia pralaimėti. Ir daugiau jokios kitos žinios jis neneša, nes jos ir neturi, kaip visi primityvūs siekiai. Partizanų kovos tikslai nebuvo trumpos distancijos siekiai. Tai buvo daugiau nei vien būtinoji gintis bet kokia kaina, tačiau – ginantis bet kokia kaina – siekta aktyvuoti laisvės geną ateinančių kartų sąmonėje. Jų kova – lyg laiškas, išsiųstas į ateitį.

   Galiu tik bandyti įsivaizduoti, kiek laiko, kiek fizinių ir psichinių jėgų iš V. Terlecko pareikalavo šis darbas.

Nuoširdžiai dėkinga,

Laima Švedaitė, Lietuvos partizano ir politinio kalinio Antano Švedo dukra,

2026 m. kovo 10 d.