A. Brazauskas prisiminimuose „Penkeri Prezidento metai“ ir interviu „Lietuvos rytui“ (2000 06 23) pretenduoja su R. Visokavičiumi į nacionalinių pinigų kūrėjus. Drauge norima sumenkinti dešiniųjų valdžios ir Lietuvos banko (LB) nuveiktus darbus. Taip mėginama perrašyti savų pinigų istoriją ir iškraipyti faktus.
Pirmoji A. Brazausko netiesa, kad nacionaliniai pinigai įvesti tik LDDP laikais, t. y. 1993 m. birželio 23 d. Lietuvos žmonės turėtų prisiminti, kad nacionalinius pinigus (talonus) turėjome nuo 1992 m. spalio 1 d. Rubliai buvo išimti, talonai paskelbti teisėta mokėjimo priemone 1992 m. rugsėjo 16 d. Lito komiteto ir 1992 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės ir LB nutarimais dėl rublio išėmimo iš apyvartos ir talonų išleidimo. Prisiminimuose teigiama, kad 1991 m. rudenį talonus įvedė G. Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Pagal 1991 m. lapkričio 5 d. LR Aukščiausiosios Tarybos priimtą Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymą teisę įvesti savus pinigus turėjo ne Vyriausybė, o Lito komitetas. A. Brazauskas, laikydamas G. Vagnorių talonų įvedėju, tarsi suteikia jam indulgenciją, atleidžiančią jo nuodėmes už tai, kad trukdė išleisti savus pinigus. Dabar neturėtų būti paslaptis, kad tariamasis A. Brazausko priešininkas G. Vagnorius ir Prezidentas gražiai sutarė (prisiminkime B. Lubio interviu „Veidui“, kad jie gražiai bendradarbiavo).
Jeigu A. Brazauskui tik litai yra nacionaliniai pinigai, įdomu, kurios valstybės (Rusijos, Baltarusijos, o gal JAV) pinigai yra talonai.
Keista, kad buvęs Prezidentas šaiposi iš nacionalinių pinigų – talonų, pasakodamas buitinį anekdotėlį.
Antroji netiesa arba nekompetentingumas – teiginys: „Jeigu litas būtų pasirodęs bent metais anksčiau, būtume išvengę talonų – laikinųjų pinigų nuvertėjimo“. Anot A. Brazausko, talonai („vagnorkos“) labai nuvertėjo todėl, kad jie vadinosi talonais, o ne litais. Logika tokia: talonų žvėreliai negalėjo apsaugoti nuo Rusijos įvykdyto Lietuvai parduodamų energetinių išteklių, žaliavų, prekių didžiulio pabranginimo, kainų pakėlimo iki pasaulinio lygio. Šį pakėlimą Pasaulio bankas vertino kaip iki šiol pasaulyje nebūtą kainų šoką. Tai ir sukėlė talonų hiperinfliaciją. Nuo jos negalėjo likti nenukentėjęs ir litas. A. Brazauskas nutylėjo, kad ir po 1991–1992 m. kainų šoko litas kasmet nuvertėdavo po 36–26 proc.
Duodamas interviu, A. Brazauskas pasako ir trečią netiesą: „Jokios priešiškos užsienio valstybės [kodėl daugiskaita?] negalėjo sutrukdyti parengiamųjų darbų“ [savų pinigų įvedimo – V. T.]. Keista, kai buvęs Prezidentas advokatauja KGB. Tiesa, ne jis vienas. Gerai žinoma, kad 1993 m. Generalinė prokuratūra, tirdama lito banknotų spausdinimo bylą, išaiškino, jog nuo pat pirmųjų žingsnių šį reikalą sekė trys KGB agentai, o vieno iš jų („Detalės“) nurodymu iš kai kurių lito kupiūrų buvo išimti apsauginiai siūleliai. Tačiau, nepaisant šių akivaizdžių faktų, Generalinė prokuratūra kaltinamojoje išvadoje kagėbistus reabilitavo, teigdama, kad nors KGB domėjosi litų spausdinimu, bet įtakos tam nedarė. Suprask, apsaugos siūlelio išėmimas, palengvinęs litų padirbinėjimą, nėra KGB įtaka. Beje, tada Generalinei prokuratūrai vadovavo A. Paulauskas. Kitaip „Detalės“ veiksmus įvertino LR Aukščiausiasis Teismas. Jis skyrė agentui 100 tūkst. litų baudą. Užsienio valstybėse pasikėsinimas į pinigų saugumą kvalifikuojamas kaip ekonominė diversija prieš valstybę ir skiriamos griežčiausios bausmės. Ar Lietuvos baudžiamajame kodekse yra tokia nusikalstama veika – ekonominė diversija? Tenka priminti ponams A. Brazauskui ir A. Paulauskui Valstybės saugumo departamento vadovo J. Jurgelio rašto (1994 06 27, Nr. A-336) vieną išvadą: „<…> lito gamybą sekė pirmasis KGB skyrius [žvalgybos – V. T]. Šis darbas buvo pavestas aukštos kvalifikacijos specialistams. <…> SSRS specialiosios tarnybos taip pat stengėsi kontroliuoti Latvijos lato ir Estijos kronos gamybą“.
A. Brazauskas, sumenkinęs KGB agentų veiklą, visą kaltę suverčia LB specialistams. Jisinterviu sako: „Žmonės, ėmę tvarkyti lito įvedimo reikalus, paprasčiausia nemokėjo dirbti“. Šia netiesa jis įžeidė kvalifikuotus, sąžiningus, visą gyvenimą atidavusius bankininkystei specialistus (V. Andriuškevičių, J. Dusevičių, M. Mankevičių, M. Vidginį ir kt.). Jie turėjo puikiausią 1947 ir 1961 m. pinigų reformų įgyvendinimo patirtį ir daug dirbo (nuo 1989 m.), padėdami įvesti savus pinigus. Be jų, LB valdyboje dirbo prof. S. Uosis, K. Ratkevičius. Prof. S. Uosis beveik visą savo gyvenimą paaukojo pinigų teorijos tyrimams, buvo pripažintas ir vertinamas Rusijos mokslininkų už originalias pažiūras. Galima suprasti, kodėl A. Brazauskas neįvardijo S. Uosio, priskirdamas jį prie neišmanėlių. Juk profesorius pirmasis iškėlė ir pagrindė LKP atsiskyrimo, savų pinigų būtinumo idėjas. Bet tada nesuprantu, kodėl „neišmanėlį“ K. Ratkevičių rekomendavo Seimui tvirtinti LB vadovu?
Akivaizdus A. Brazausko stilius skirstyti žmones į savus ir svetimus. Paskaitęs šiuos akibrokštus, gali manyti, kad Prezidentas kvalifikuotais bankininkystės, pinigų specialistais laiko ir į R. Visokavičiaus vadovautą LB valdybą paskirtą buvusį milicininką J. Urką, Teismo ekspertizės instituto direktorių P. Pošiūną (šiam institutui jis vadovavo ir sovietmečiu). Dėl J. Urkos paskyrimo LB valdybos nariu A. Brazauskas net susipyko su akad. R. Rajecku, kuris prieštaravo tokiam pasirinkimui. Tik dėl vieno dalyko galiu sutikti su A. Brazausku, o būtent, kad urkos buvo pranašesni už išvardytus bankininkus profesionaliais sugebėjimais „pasidaryti“ pinigų.
Už profesionalų nugarų nestovėjo politinė jėga ar verslo struktūra, todėl, anot vieno ekonomikos profesoriaus, V. Baldišio valdyba turėjo neišvengiamai „kristi“, nes LB disponavo milžiniškomis lėšomis. Pasakėles apie vienų nekompetentingumą reikėtų priskirti legendai apie Prezidento, LDDP valdžios dalykiškumą ir organizacinius sugebėjimus. Todėl nesidrovima kartoti G. Vagnoriaus prasimanytus kaltinimus apie nepakankamą pagamintų litų kiekį, neparengtus teisės aktus. Pasakėlė turi laimingą pabaigą: kai LDDP atėjo į valdžią, o R. Visokavičius – į LB, įvyko stebuklas – buvo įvesti nacionaliniai pinigai. Čia būtina žinoti vieną svarbų faktą, kad naujoji LB valdyba (kolegialus organas) buvo sudaryta 1993 m. gegužės 20 d., kai iki lito įvedimo liko šiek tiek daugiau nei mėnuo. Taigi A. Brazauską reikėtų suprasti taip: tiek laiko pakako ir trūkstamiems litams išspausdinti, ir teisės aktams parengti. Stebuklinė pasaka! Jeigu senoji LB valdyba, jos specialistai nebūtų parengę visų saviems pinigams reikalingų dokumentų, nei A. Abišalos, nei A. Šleževičiaus Vyriausybės nebūtų įstengusios per mėnesį kitą to padaryti. Be to, aš dirbau nepagrindinėse pareigose LB Mokslo centre, todėl gerai žinau, kad visi savų pinigų įvedimo parengiamieji darbai buvo atlikti. Tereikėjo Lito komiteto sprendimo dėl savų pinigų įvedimo datos, keitimo santykio. Prisiekiu prieš Dievą – tai tiesa.
Pagaliau, ar didelis nuopelnas įvesti litą arba talonus iškeisti į juos? Beje, litai apyvartoje galėjo pasirodyti jau 1992 m. rudenį, kai A. Abišala pakeitė G. Vagnorių. Tada buvo dvejonių – litus ar talonus išleisti. Joms išsklaidyti A. Abišala sudarė ekspertų komisiją (ir aš jai priklausiau). Komisija po ilgų diskusijų rekomendavo Vyriausybei iš pradžių išleisti talonus, nes, pirma, buvo neracionalu talonus išmesti į makulatūrą, svarbiausia, kad buvo žinoma apie didžiulį Rusijos importo pabrangimą. Todėl manyta, kad neišmintinga litą duoti „suvalgyti“ hiperinfliacijai. Kita vertus, išleisti talonus po rublių apyvartos buvo daug sudėtingiau, nei išleisti litus, nes 1992 m. grėsė rublių antplūdis iš kitur.
Taip pat didelio išmanymo nereikėjo talonus pakeisti litais santykiu 100:1, t. y. faktiškai įvykdyti daugiausia SSRS ir jos sateličių praktikuotą gyventojų santaupų konfiskavimo reformą. Taip buvo pagausinta elgetų armija Lietuvoje. A. Brazauskas nepaaiškino, kodėl, išleidžiant litus, nepaisyta dar 1989 m. rudenį Ekonomikos reformos komisijos prie LTSR MT priimto sprendimo rublius keisti į savus pinigus santykiu 1:1. Nėra ir paaiškinimo, kodėl litas įvestas anksčiau, nei subrendo tam būtinos sąlygos, numatytos 1992 m. spalio 30 d. Lito komiteto nutarime. Jame buvo pasakyta, kad litas išleistinas pažabojus kainų augimą, sutvarkius atsiskaitymus su NVS ir subalansavus mokėjimų balansą. Šių sąlygų, įvedant litus, nebuvo. Nesant jų, griebtasi brangių pinigų (paskolų) politikos, kuri žlugdė ūkį, padėjo užsieniečiams pusvelčiui supirkti Lietuvos įmones. Dėl šių motyvų nematau pagrindo A. Brazauskui interviudžiaugtis: „Didžiuojuosi, kad būtent man būnant šalies vadovu buvo atkurta mūsų valiuta“. Kodėl, įvedant litą, ignoruota minėto Lito komiteto nutarimo nuostata, nurodanti, kad „Visos teisėtai [paryškinta cituojant – V. T.] įgytos talonų sumos bus keičiamos į litus vienodu santykiu? “Neatsitiktinis dalykas, kad talonų keitimas į litus buvo nutęstas iki liepos 20 d. Pasirūpinta neteisėtai gautų talonų savininkų interesais?
Gal būčiau nutylėjęs, jeigu pretendentai į nacionalinių pinigų tėvus anksčiau nebūtų jiems priešinęsi. Nejaugi Atgimimo metais spontaniškai buvo suorganizuota kampanija prieš litą? Ponas A. Brazauskas pasirašė 1990 m. spalio 2 d. Vyriausybės raštą (Nr. 2-12816) AT, kuriame buvo nepritariama LB parengtiems teisės aktams dėl SSRS bankų padalinių perėmimo LR nuosavybėn, vėliau priešinosi, kad dalis jų būtų perduoti LB. O juk taip siekta sukurti nepriklausomą visavertį LB (be jo negalima savi pinigai) ir nutraukti saitus su SSRS kredito sistema.
„Lietuvos aidas“, 2000 09 26