A. Nikžentaičio žodžiais, prieš dešimtmetį mūsų istorikai išaiškino, kad Klaipėdos sukilimo nebuvo, o buvo Lietuvos įvykdyta to krašto okupacija (1). Vienas tokių aiškintojų – Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjas V. Vareikis. Kokiais įrodymais, argumentais jis remiasi? 1993 m. išleistoje brošiūroje tesugebėjo pakartoti Ambasadorių konferencijos sudarytos šališkos Ypatingosios komisijos išvadą, kad Klaipėdos krašto užėmimas buvo smurto aktas, kad į tai reikia žiūrėti kaip į „Occupatio quasi bellica“* (2, p. 30). V. Vareikiui nė motais tos komisijos tendencingumas ir nekompetentingumas. Pavyzdžiui, gyvenimas pasijuokė iš jos deklaracijos, kad, Klaipėdą atidavus Lietuvai, ji neturės iš ko išsilaikyti, todėl uostas būsiąs užneštas smėliu (3, p. 46). Po 10 metų paskelbtame straipsnyje įsidrąsinęs V. Vareikis ėmė protinti, kad istoriografinė tradicija 1923 m. įvykius Klaipėdos krašte vadinti sukilimu arba Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimu esąs romantizmas, o daugelio autorių nurodomą 300 klaipėdiečių dalyvavimą sukilime paskelbė mitu. Tokiam minties skrydžiui jį įkvėpė archyve surasti duomenys apie sukilėlių skaičiaus dinamiką. Pasirodo, kad 1923 m. sausio 19 d. sukilėlių būta 160, 1923 m. sausio 22 d. – 227, 1923 m. sausio 24 d. – 317 (3, p. 26). V. Vareikis džiūgauja: sukilėliai atsirado tik 1923 m. sausio 19 d., t. y. jau pasibaigus Ypatingosios rinktinės (esą sudarytos vien iš Lietuvos šaulių ir karių) operacijai, kitaip sakant, sukilimui laimėjus. Prašosi nuleidžiamas ant žemės. Gal noras išgarsėti ar kitkas tiek istorikui aptemdė akis, kad nesugebama matyti, kas parašyta, neskiriama datos nuo laikotarpio. Tikra, kad vietinių sukilėlių būta iki 1923 m. sausio 19 d., nors iš dokumento nepaaiškėja, nuo kada jie atsirado. Skaičius „160“ gali atrodyti simboliškas. Bet reikia žinoti, kad Klaipėdos žygyje dalyvavo 1 300–1 500 ginkluotų vyrų. Taigi vietiniai sukilėliai sudarė 11–12 proc., santykinai nemažą dalį. Tarp jų buvę ir vokiečių. Taip pat V. Vareikis nuvertina savanorių gausėjimą po Klaipėdos užėmimo (1923 01 15), visiškai neatsižvelgia į tai, kad ši sėkmė dar negarantavo galutinės pergalės. Turint mintyje uoste ir jūroje stovėjusius anglų, prancūzų bei lenkų karinius laivus, nebuvo aišku, ar jie neįsikiš į įvykius, kaip išsispręs konfliktas su Antante. Tad gausėjusios sukilėlių gretos aiškiai rodo tvirtą lietuvininkų apsisprendimą ginklu „balsuoti“ už krašto susijungimą su Didžiąja Lietuva.
V. Žalys – V. Vareikio bendramintis – vietinių sukilėlių atsiradimą datuoja sausio 15 d., žodį „sukilimas“ rašo kabutėse ir mintija taip: jie prie sukilimo prisidėjo ne iš patriotizmo, bet dėl materialinių išskaičiavimų (4, p. 45). Toks mąstymas veda iki absurdo. Kadangi Lietuvos savanoriams buvo pažadėta duoti žemės, pagal tokią V. Žalio logiką, jie nekovojo už savo tėvynės Nepriklausomybę. Nesipykime su protu! Apgailėtinu nesusipratimu laikytinas šaulių savanorių priskyrimas (istorikų pastangomis) prie Klaipėdos krašto okupantų. Jie, daugiausia gimnazistai, ėjo į mirtį, kad užbaigtų XIII–XIV a. dažnus, deja, nesėkmingus žemaičių žygius kryžiuočių užgrobtoms savo žemėms atsiimti. 1975 m. rašytojas J. Dovydaitis rašė, kad 1922 m. pabaigoje Panevėžio gimnazijos salėje apie 600-ams susirinkusių vyrų karininkas pasakė: „Vykstame mirti. Tad apsispręskite!“ (5). Dalis jų neišdrįso savo broliams padėti. Nenoriu patikėti, kad istorikams pažiūras į šaulius bus paveikęs 1923 m. kovo 3 d. LKP(b) CK nutarimas, kuriame Šaulių sąjunga įvardijama fašistine organizacija. Pagaliau „okupacijos“ šalininkams reiktų daug paprakaituoti, norint paneigti P. Čepėno tokį teiginį: „Iš tikrųjų perrengti Lietuvos kariuomenės daliniai sukilime nedalyvavo, bet sukilimo savanorių tarpe buvo civilių, ir daug savanorių kariškių“ (6, p. 774). V. Vareikis ir kt. pasirinko nutylėjimo būdą. V. Vareikis išvargo ir tokį „okupacijos“ įrodymą: Lietuvos valdžiai nepavyko tarp klaipėdiečių surasti sukilimo vado, atseit, jie nerėmė krašto sujungimo su Didžiąja Lietuva. Jeigu ir taip buvo, dar nieko neįrodo. Karininkai paprastai buvo nutautėję. V. Žalys rašo kitaip, kad buvo ieškomi kandidatai į sukilimo politinius vadus. Du (V. Gaigalaitis ir J. Stikliorius) pasiūlymų atsisakė dėl rimtų priežasčių (dėlnesuderinamumo su dvasininko pareigomis ir dėl nesveikatos), sutiko E. Simonaitis (4, p. 44). Galop moksliniu ir teisiniu požiūriais neesminis dalykas yra tai, ar vyko sukilimas, buvo ar nebuvo sukilėlių. Reiktų aiškintis štai ką: 1) ar Klaipėdos žygis išreiškė lietuvininkų valią (siekius), 2) ar abiejų tautos dalių sujungimu nebuvo pažeistos kitos valstybės suverenios teisės į šį kraštą.
Visi iki tol šia tema rašiusieji rėmėsi sukilimo vado J. Budrio pranešimo Lietuvos Generaliniam štabui duomenimis, kad 60 proc. krašto gyventojų palankiai vertina susivienijimo su Didžiąja Lietuva idėją. Jiems šis skaičius nekėlė abejonių. Juo neabejoja ir V. Žalys, pažymėdamas, kad daugmaž informacija patikima. Tuo tarpu V. Vareikis nekritiškai pateikia minėtos Ypatingosios komisijos iš lubų paimtus duomenis tik apie 10–20 proc. susivienijimo šalininkų. Mat tokie duomenys parankūs jo kurpiamai versijai. Rimti tyrinėtojai turėtų atsižvelgti į labai dinamišką vietos gyventojų nuotaikų kaitą. Ją lėmė daugelis veiksnių – Lenkijos kėslo įsitvirtinti Klaipėdoje išaiškėjimas, ekonominės padėties blogėjimas, aktyvėjusi pamokslininkų ir spaudos propaganda, markės infliacijos įsisiautėjimas ir Didžiojoje Lietuvoje stabilaus lito įvedimas. Pastarasis įvykis smarkiai paveikė klaipėdiečių nusistatymą eiti kartu su Lietuva. Šitai žinojo Vyriausybė, ji konstatavo, kad lito įvedimas pagreitino krašto įvykių eigą, nes gyventojai pamatė, jog litas apsaugo nuo infliacijos nuostolių. Taigi vienokios nuotaikos buvo iki 1922 m. spalio, kitokios – vėliau. Kita vertus, susivienijimo šalininkų gretų didėjimą stabdė baimė, kad anksčiau ar vėliau Sovietų Rusija užgrobs Lietuvą jau kartu su Klaipėdos kraštu. Tokias mintis dėstė krašto socialdemokratų vadovas S. Macius sovietų specialiajam pasiuntiniui J. Mickūnui (3, p. 61).
V. Vareikis nieko nerašo apie sukilimo išvakarėse (1922 12 19–22) įvairiose krašto vietovėse vykusius mitingus bei susirinkimus, kuriuose buvo reikalaujama jungtis su Lietuva, ir sudaromi vietiniai Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetai. A. Eidintas nurodė, kad mitinguose buvo protestuojama prieš „freištatą“ ir krašto atidavimą „lenkų vergijai“ (4, p. 31). Jis mini ir didokus tarnautojų ir darbininkų mitingus, vykusius su šūkiu „Su Lietuva!“ Šie svarbūs faktai nebuvo nutylimi ir sovietinėje literatūroje (7, p. 106).
Brošiūroje V. Vareikis rašė: „Miesto [Klaipėdos – V. T.] gyventojai – lietuviai ir vokiečiai – sukilėlius sutiko su entuziazmu, dalijo jiems maistą ir papirosus“ (2, p. 28). Tačiau straipsnyje entuziastingą sutikimą jau „pamiršo“, terašo tik apie sukilėlių maitinimą ir kelių parodymą. Matyt, suvokė, kad šis faktas nesuderinamas su jo pramanu „okupacija“. Taigi nuolatos konfliktuojama su moksline etika. Ignoruodamas tikrus faktus, juos pakeisdamas savo fantazijomis, V. Vareikis tvirtina: „<…> Klaipėdos krašto sukilimas buvo ne vietos gyventojų revoliucinės valios aktas, bet Lietuvos vyriausybės įvykdytas coup de force*“ (3, p. 24). Tai tėra tik Ypatingosios komisijos išvados pakartojimas, tariamas novatoriškumas. Klaustina jo, ar smurtas buvo pavartotas prieš vietos gyventojus ir kas yra revoliucija. Jis tikriausiai gerai žino, kad ginkluota jėga buvo panaudota ne prieš gyventojus, o prieš prancūzų administraciją. Sutikus su šio istoriko samprotavimais, būsime priversti pripažinti, kad Lietuva okupavo ir Perlojos bei Vandžiogalos lenkų „respublikas“! Juk prieš jų aktyvistus buvo pavartota prievarta: areštuoti Perlojos vadai, Vandžiogalos lenkai išplakti bizūnais. Beje, net sovietmečiu nebuvo drįstama Klaipėdos atgavimo vadinti smurto aktu arba okupacija. Vartota sąvoka „prijungimas“, nors buvo privalu vadovautis LKP dokumentais – darbų metodologiniu pagrindu. Nuo 1923 m. visąlaik LKP(b) atsišaukimuose Klaipėdos žygis vadintas okupacija, įvykdyta neatsiklausus vietos gyventojų nuomonės.
Kodėl sovietmečiu vengta sąvokos „okupacija“? Įsitikinęs, kad 1) tai būtų buvęs per didelis tautai akibrokštas, 2) galėjo sugriūti kurtas mitas „LKP – Lietuvos nepriklausomybės gynėja“. V. Vareikis visiškai nerašo apie krašto lietuvininkų aiškiai išreikštą valią, siekimą susijungti su Didžiąja Lietuva. Tokių aktų buvo daug, nėra net galimybių visų išvardyti. Jau 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvių Tautos Taryba (PLTT) paskelbė atsišaukimą, kad Mažosios Lietuvos lietuviai, remdamiesi JAV prezidento paskelbta tautų apsisprendimo teise, nori „prisiglausti“ prie Didžiosios Lietuvos. PLTT nepaliaujamai reikalavo kraštą sujungti su Didžiąja Lietuva. Ypač svarbus jos 1920 m. vasario 21 d. nutarimas, kuriame buvo aiškiai pareikšta: „Prūsų Lietuvių Tautos Taryba, kaip vienintelė rinktoji ir įgaliotoji Atstovybė lietuvių, <…> nutarė pareikšti savo valią ir reikalavimą, idant nuo senų senovės lietuvių tautos gyvenamas ir prieš jos norą atplėštas kraštas <…> neatidėliojant būtų vėl sujungtas su Lietuva <…>“ (6, p. 759). Vėliau (1922 12 18 ar 1923 01 03) visų krašto gelbėjimo komitetų suvažiavime sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK), pakeitęs PLTT, paskelbtame atsišaukime pareiškė norą „<…> savivaldybišku būdu prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos“ (6, p. 773). Kaip rašė ne visiškai mokslinį objektyvumą praradęs R. Žiugžda, tas suvažiavimas įgaliojo VMLGK ginti viso krašto gyventojų interesus, „<…> šitokiu būdu suteikdamas jam atstovaujamąjį pobūdį“ (7, p. 128). Kitaip sakant, VMLGK turėjo lietuvininkų įgaliojimus kalbėti jų vardu. Visai teisėtai jis 1923 m. sausio 7 d. kreipėsi į Lietuvos šaulius pagalbos. Šių esminių faktų nerasi „mitų griovėjų“ darbuose, pasisakymuose. Priešingai, V. Vareikis vaikiškai pabandė sumenkinti VMLGK vaidmenį: esą neturėjo realios atramos, nes jo „<…> būstinė buvo pasirinkta ne vokiška Klaipėda, o lietuviška Šilutė <…>“ (3, p. 27). Ir čia pat pasiklydo tarp dviejų pušelių: „Klaipėdoje VMLGK nariai veikti negalėjo dėl žandarų persekiojimų“. Pasirodo, kad ir netiesai parašyti reikia sugebėjimų. Tiesa yra tokia: iš pradžių VMLGK veikė Klaipėdoje, bet, sužinojus, kad jos narius norima suimti, pasitraukė į Šilutę.
A. Nikžentaičiui su V. Vareikiu daug įtikinamesnis atrodo gen. L. Želigovskio „maištas“ (Vilnijos užgrobimas) negu Klaipėdos sukilimas. V. Vareikis įtikinėja: sukilimą rėmė tik 10–20 proc. klaipėdiečių, kai L. Želigovskio armijos didžiąją dalį sudarė iš Vilniaus, Gardino ir Minsko apskričių kilę nariai, L. Želigovskis buvo kilęs iš Vilniaus krašto, o Klaipėdos krašte nesurasta sukilimo vado (2, p. 21). Atsiprašau už pasikartojimą. Gėda skaityti! Kada Minsko apskritis buvo lietuvių žemė?! Kur „išgaravo“ Suvalkų sutarties sulaužymas?! Pagal tokį protą, Vilniaus kraštas nebuvo lietuvių žemė, iki Želigovskio „maišto“ Vilnijos gyventojus atstovaujančios organizacijos buvo pareiškusios norą jungtis su Lenkija, o ne po jo buvo surengti „rinkimai“. Belieka priminti, kad XX a. 3–4-ajame dešimtmečiuose sovietų diplomatai ir lietuvių bolševikai nematė skirtumo tarp Klaipėdos sukilimo ir L. Želigovskio „maišto“. Ar ne iš jų semiamasi išminties?
Toliau sistemiškai mąstyti ir tirti sugebantieji keltų klausimą – kuri valstybė 1923 m. turėjo suvereno teises į Klaipėdos kraštą? Ir mėgintų į jį atsakyti. Visi nikžentaičiai bevelija tylėti. Matyt, suvokia, kad atsidurs aklavietėje, pramanas „okupacija“ subyrės kaip smėlio pilis. Visiškai aišku, kad Vokietija, pasirašydama Versalio taikos sutartį, kurioje buvo numatytas Klaipėdos atskyrimas nuo jos, išsižadėjo teisių į jį. Ambasadorių konferencija krašto neperdavė Lietuvai, kadangi ji nebuvo pripažinta de jure. Todėl Ambasadorių konferencijos valstybės ėmėsi kraštą laikinai administruoti. Į kraštą gviešėsi Lenkija ir sovietai, bet, aišku, jokių teisių neturėjo, tik ekonominiais motyvais grindė savo pretenzijas į Klaipėdos administravimą. Kitaip tariant, Klaipėdos kraštas neturėjo teisėto „savininko“, nepriklausė nė vienai valstybei. Prisiminus, kad sąvoka „okupacija“ yra laikinas kitos šalies ar dalies jos teritorijos užėmimas, nėra jokio pagrindo kalbėti apie Klaipėdos krašto okupaciją.
Kas gi turėjo teisę į Klaipėdos kraštą? Pagal A. Nikžentaitį ir V. Vareikį išeitų, kad tik ne Lietuva. Štai V. Vareikis deklaruoja: „Istorinės teisės“ yra hipotetinės ir nelegitiminės. Jos neįmanomos tarptautinės teisės požiūriu ir netinkamos analizuojant istorinę įvykių raidą“ (3, p. 24). Deja, nesiteikė pateikti argumentų. Iš kur juos paimsi?! Nieko nepadarysi, kai Prancūzijos premjeras Z. Klemanso buvo didesnis Lietuvos istorijos žinovas ir patriotas. Juk tai jis atmetė vokiečių pretenzijas į kraštą šiais motyvais: „Kalbamasis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška <…>. Klaipėdos uostas yra vienatinis Lietuvos išėjimas į jūrą“ (cit. pagal 8). Iš to istorikė P. Žostautaitė padarė vienintelę įmanomai teisingą išvadą: svarbūs krašto atskyrimo nuo Vokietijos ir jo prijungimo prie Lietuvos principai buvo nacionalinis ir ekonominis. 1934 m. šiuos motyvus akcentavo ir teisininkas J. Robinsonas. M. Riomeris tvirtino, kad Klaipėdos krašto, kaip istorinės lietuvių žemės, grąžinimas yra tarptautinės teisės patikrintas aktas. Jis kvietė į vokiečių keltą triukšmą dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos „<…> atsakyti tvirtu mūsų balsu, reikalaujančiu grąžinti <…> pagrobtą mūsų tautos palikimo dalį“. Mažosios Lietuvos dailininkas ir visuomenės veikėjas A. Brakas iš tremties žmonai rašė: „Grobikas turi atiduoti visa, ką jis iš kur nors per visus šimtmečius suplėšęs buvo. Tai ateina ir mums, prūsų lietuviams, valanda [po Pirmojo pasaulinio karo – V. T.], kad galime sakyti: „Atiduok mums mūsų žemes! Mes norime būti laisvi!“ (9). Istorikai A. Gaigalaitė, F. Sliesoriūnas taip pat neabejojo mūsų teise į šį kraštą istoriniu ir tarptautinės teisės požiūriais (10). Savaip smagu, kad ir A. Nikžentaitis išsiduoda (polemizuodamas su signatarais): „Istorinių teisių“ argumentas tarptautinėje teisėje ir praktikoje buvo naudojamas iki 1945 metų“ (11). Bet juk 1923 m. kaip tik priklauso laikotarpiui iki 1945 m.! Tuomet iš „okupacijos“ versijos belieka didelis šnipštas.
Visiškai aišku, kad Lietuvos teisės į Klaipėdą neigimas suponuoja jos pripažinimą kažkuriai kitai kaimyninei valstybei ar ateiviams iš kosmoso. Bet šie istorikai neišduoda, kam tą teisę pripažįsta. Gal Vokietijai? Tai reikštų ne ką kita, kaip pripažinimą, kad grobimai, jėga sukuria teisę, 1939 m. kovą Hitlerio įvykdyto Klaipėdos krašto užgrobimo pateisinimą (ištaisė Lietuvos padarytą Vokietijai „skriaudą“, jos teisių „pažeidimą“) ir Niurnbergo tribunolo pareikšto kaltinimo nacių vadeivoms dėl krašto atplėšimo nuo Lietuvos revizavimą. Beprecedentiška! O gal „novatoriai“ turi mintyje Rusiją? Teherano konferencijoje Stalinas „teisę“ į Rytų Prūsiją šitaip įrodinėjo Ruzveltui ir Čerčiliui: „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje. Todėl rusams reikalingi neužšąlantys Kenigsbergo ir Klaipėdos uostai <…>. Tuo labiau, kad istoriškai – tai grynai slaviškos žemės“ (cit. pagal 3, p. 23). Iki panašių absurdų veda tariamų avangardistų, „mitų griovėjų“ teiginiai. Geriau susivokti padeda tokia V. Vareikio nuostata: „Rusifikavimas nebuvo totalitarinės sistemos tikslas. Svarbiausias dėmesys buvo skiriamas <…> ekonomikos atstatymui, industrializacijai ir tarybinio žmogaus <…> sukūrimui“ (2, p. 65).
Visi išdėstyti faktai ir argumentai leidžia daryti išvadą, kad 1923 m. sausio mėn. Klaipėdos įvykiai buvo abiejų lietuvių tautos dalių valią išreiškęs Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimas arba Klaipėdos krašto atgavimas, išvadavimas (ne šiaip sau buvo įsteigtas Klaipėdos krašto atvadavimo medalis). Propaguojama okupacijos versija susiūta „baltais siūlais“ – manipuliavimu faktais, antimokslinė, antilietuviška propaganda. Jos skleidėjai faktiškai susitapatino su XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių lietuvių bolševikais. Jų skleidžiama „istorinė tiesa“ suteikia kozirius revanšistinėms proimperinėms jėgoms, Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai paverčia diskusijų objektu.
Ką turėtume daryti? Susitikimuose su Seimo nariais jų pareikalauti: 1) prisipažinimo, kaip balsavo, priimant įstatymo dėl atmintinų dienų papildymą; 2) įsipareigojimo jį pakeisti taip, kad sausio 15 d. būtų paskelbta švente, ta diena pavadinta Klaipėdos krašto atgavimo diena; 3) pasižadėjimo kelti klausimą dėl tokių istorikų atsakomybės, jų tinkamumo užimamoms pareigoms. Neleiskime įtikinamai jų skleidžiamos demagogijos apie tariamą persekiojimą už „istorinės tiesos“ ieškojimą nesuderinamumą su demokratija. Jie yra valstybės tarnautojai arba pareigūnai, todėl privalo tarnauti tautai ir valstybei. Priešingu atveju tegul eina dirbti į privačias mokslo ir mokymo įstaigas. Patys nesileiskime kvailiname, verčiami „runkeliais“. Atitinkamai švieskime savo vaikus, kaip caro laikais kiekvienas susipratęs tėvas turi tapti „vargo mokykla“. Nieko nepaveiksi, kai dalis mūsų istorikų išsaugojo tik lietuviškas pavardes, kurie ruošia tokius pat istorijos mokytojus. Padėtis per daug pavojinga, kad galėtume likti abejingi. Juk nuo Klaipėdos krašto okupacijos belieka vienas žingsnis iki reikalavimo iš jo pašalinti Lietuvos valstybines institucijas. Labai praverstų kunigų perspėjimai, pamokymai apie dvasinių nuodų žalą, kuri yra nemažesnė negu alkoholizmas, narkomanija.
Literatūra
- Lietuvos rytas, 2006 07 20.
- Vareikis V. Klaipėda XX amžiuje, Klaipėda, 1993.
- Klaipėdos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose, Klaipėda, 2003.
- 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, Klaipėda, 1995.5.
- Literatūra ir menas, 1975 03 01.
- Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, t.2.
- Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste, Vilnius, 1973.
- Vakarinės naujienos, 1995 03 07.
- Vakarinės naujienos, 1990 01 27.
- Lietuvos aidas, 1996 07 04.
- Lietuvos rytas, 2006 09 21.
* Beveik karinę okupaciją.
* Smurto aktas.
Pirmą kartą šis straipsnis pavadinimu „Klaipėdos krašto okupacijos „atradėjų“ mokslinis neįgalumas ir neetiškumas“ buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuvos aidas“, 2006 10 07.