Lito ir Lietuvos finansų mokslo tėvas

Siekiant istorinės tiesos, doros, būtinai reikia susigrąžinti prof. Vladą Jurgutį. V. Jurgutis pasaulį išvydo XIX a. pabaigoje Palangos valsčiaus Joskantų kaime. Tėvai buvo valstiečiai. 1898–1902 m. V. Jurgutis lankė Palangos progimnaziją. Toliau gyvenimas nuvedė jį į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Šis kelias mintas daugelio Lietuvos jaunuolių, juo ne vienas išėjo į dideles platumas. 1906 m. sėkmingai baigęs mokslus seminarijoje, V. Jurgutis, kaip išsiskiriantis iš kitų bendramokslių įgimtais gabumais ir retu darbštumu, pasiunčiamas studijuoti į Petrogrado Dvasinę akademiją. Jau čia išryškėjo V. Jurgučio polinkis į ekonominius mokslus, sociologiją. Tad nenuostabu, kad jis baigiamojo darbo tema pasirinko K. Markso pridedamosios vertės teoriją, už kurį jam suteiktas teologijos magistro laipsnis. Be to, Akademijos senatas pripažino darbą  verstinu į rusų kalbą ir spausdintinu. 1910 m. V. Jurgutis skambiai užveria Dvasinės akademijos duris ir vyksta į Miuncheną gilinti socialinių ir ekonominių mokslų žinių. Studijos Miuncheno universitete 1910–1913 m. paliko gilius pėdsakus V. Jurgučio biografijoje, nulemdamos jo teorines pažiūras, mokslinių darbų rašymo metodologiją.

Baigęs studijas, V. Jurgutis dirbo pastoracinį darbą Švėkšnoje, Liepojoje. Pirmojo pasaulinio karo audros jį nubloškė į Saratovą, vėliau – į Astrachanę. Pagaliau 1918 m. vasarą jis grįžta į Lietuvą ir paskiriamas Kauno kunigų seminarijos profesoriumi. Audringi besikuriančios nepriklausomos Lietuvos įvykiai, išsilavinusių žmonių stygius paskatina V. Jurgutį įsitraukti į politinį gyvenimą. Juolab turėjo visuomeninio darbo patirties, degė meile Tėvynei. Manoma, kad dar mokydamasis Dvasinėje akademijoje pirmasis iškėlė idėją ruošti atgimstančiai Lietuvai inteligentiją. Taip pat buvo ateitininkų organizacijos sumanytojas ir pradininkas.

Aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime, išsilavinimas ir iškalbingumas atvedė V. Jurgutį į krikščionių demokratų partijos vadovybę ir steigiamąjį seimą. Neilgam (1922 m. vasario 2 d. – rugsėjo 28 d.) užima Lietuvos užsienio reikalų ministro kėdę. Reikalas priverčia V. Jurgutį tvirtai paimti į savo rankas steigiamo Lietuvos banko – nacionalinių pinigų emitento – vairą ir globoti naujagimį litą. Kvalifikuotos ir atidžios V. Jurgučio globos dėka litas išaugo gražus ir tvirtas. Tapęs Lietuvos banko valdytoju, V. Jurgutis visam laikui pasišventė Lietuvos finansams, pinigams ir bankų veiklai. Laikydamas Lietuvos banko vairą, lemiamai veikė ir bendrą krašto ekonominę politiką. 1929 m. susikirtęs su valdžia dėl nekompetentingų žmonių paskyrimo dirbti Lietuvos banke, pasitraukia iš valdytojo pareigų. Ir nebedirbdamas banke nuo jo reikalų nenutolsta. Konsultuoja, aptaria banko politiką.

V. Jurgutis į istorijos analus įsirašė ir ilgamete pedagogine, moksline veikla. Dar būdamas Lietuvos banko valdytoju, 1925 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dėstyti Kauno universiteto teisės fakultete kaip ekstraordinarinis profesorius. Dėstė pinigų ir bankų bei socialinės politikos, o vėliau – ir finansų mokslo kursus. Nuo 1930 m. vadovavo finansų mokslo katedrai. 1938 m. pakeltas į ordinarinius profesorius, 1939 m. jam suteikiamas garbės daktaro laipsnis. Be to, kurį laiką (iki 1938 m. spalio) profesorius dėstė ekonomiką Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos, nuo 1940 m. sausio 1 dienos V. Jurgutis pradeda dirbti Vilniaus universitetan perkeltame teisės (vėliau ekonomikos) skyriuje Finansų ir kredito katedros vedėju. 1941–1943 m. prof. V. Jurgutis vadovavo Vilniaus  universiteto ekonomikos fakultetui. Hitlerinės okupacijos metais (1924 m. gegužė–1943 m. kovo 17 d.) prof. V. Jurgutis buvo Mokslų akademijos pirmininkas, daug padėjo pastangų suaktyvinant mokslinio tyrimo darbą, reikalavo iš darbuotojų dirbti sąžiningai, uoliai ir atidžiai. Akademijos vadovas reikalus kreipė taip, kad okupantų pageidaujamais tyrimo darbais mokslininkai neužsiėmė, o stengėsi sukaupti ir išsaugoti Lietuvos istorijai, kultūrai vertingą medžiagą.

Nepaprastas pasišventimas dėstomiems dalykams, erudicija, įtaigi minčių raiška įkvėpdavo studijuojančiam jaunimui mokslo meilę, sutraukdavo didelę auditoriją. Nepamirštinos V. Jurgučio pastangos ruošti Lietuvai aukštos kvalifikacijos mokslo darbuotojus. Tuo tikslu jis organizavo seminarus patiems gabiausiems studentams. Tie seminarai pagal mokslinį lygį gali būti laikomi aspirantūra, ruošusia būsimus mokslo daktarus. Jie vykdavo profesoriaus bute, kuriame buvo sukaupta turtingiausia Lietuvoje ekonominės literatūros biblioteka, prieinama visiems seminaro dalyviams. Bibliotekai papildyti profesorius skirdavo didžiąją savo uždarbio pusę.

Regis, ir paminėtų darbų vienam žmogui per akis. Bet prof. V. Jurgutis tarsi nežinojo ribų. Draugiškai pravardžiuojamas „žemaičių meška“, jis nevengė bet kokios naštos, bet kokia buvo jam pagal jėgas. Drauge su kitais jis įsteigė akcinę bendrovę „Lietuvos cukrus“. Mat kai būsiąs gaminamas savas cukrus, susitaupysianti užsienio valiuta, lengviau būsią litui. Reikia tobulinti daugiau iš carinės Rusijos perimtus įstatymus, – profesorius neatsisako ir čia prisidėti savo žiniomis. Jis skiriamas Valstybės Tarybos nariu ekonominiams, finansiniams įstatymams ruošti. Daug prisideda rengiant monopolių ir akcizų bei kredito įmonių įstatymus. Tad be abejonės galima profesoriaus laiške (1948 m.) draugams pasakytas mintis apie J. Paknį (Lietuvos banko valdytojo pavaduotoją, vėliau valdytoją) pritaikyti ir jų autoriui apibūdinti. Jis rašė: „Galima sakyti, kad asmeninio gyvenimo jisai neturėjo. Tai būta vyro nenuilstamo darbštumo, didelių gabumų, plačios ne tik ekonominės… erudicijos“.

Sakoma, kad kiekvieno žmogaus esybė visiškai atsiskleidžia ekstremaliomis sąlygomis. Likimas prof. V. Jurgučiui skyrė patį sunkiausią išbandymą, nublokšdamas į Štuthofo konclagerį. Į jį pateko 1943 m. pavasarį drauge su kitais Lietuvos inteligentais, gestapui taip apkaltinus: „War tätig in Widerstandsbewegung“, atseit, buvęs veiklus pasipriešinimo judėjimo dalyvis. Draugų įkalbėtas, hitlerinės okupacijos pradžioje V. Jurgutis sutiko dirbti okupantų organizuotos „savivaldos“ ūkio generaliniu tarėju. Tikėtasi, kad V. Jurgučio autoritetas sušvelnins nacių smūgius Lietuvos ūkiui, nors pats profesorius didesnių iliuzijų dėl savo galimybių ir okupantų politikos siekių neturėjo. Pradėdamas eiti generalinio tarėjo pareigas, jis artimiesiems savo bendradarbiams taip dėstė: „Ponai, pažįstu vokiečius, jie atėjo į mūsų kraštą mus ūkiškai apiplėšti ir fiziškai naikinti“. Okupantai pasistengė savo darbais tai įrodyti. V. Jurgutis į okupantų savivalę reaguodavo memorandumais, kuriais nuolatos bombardavo generalinį vokiečių komisarą Lietuvoje. Memorandumai, kuriuose konkrečiais pavyzdžiais buvo parodomas Lietuvos ūkio, gyventojų plėšimas, patekdavusieji į propagandinę spaudą, padėjo demaskuoti okupantus, kėlė tautoje pasipriešinimo dvasią. Matydamas savo pastangų bergždumą, V. Jurgutis greitai (už pusmečio) tarėjo pareigų atsisakė, bet savo elgsena užsitraukė hitlerinių pareigūnų neapykantą. Todėl neatsitiktinai jis atsidūrė pirmųjų represuotų Lietuvos inteligentų gretose. Skaudu ir sunku skaityti, kaip tarybinis istorikas prof. dr. Andrius Bendžius aiškina, kodėl V. Jurgutį ir kitus inteligentus uždarė į konclagerį: „Pastaruosius okupantai, matyt, nubaudė už nepakankamą uolumą, kitiems talkininkams įbauginti“. Taip rašyta apie mirčiai pasmerktą dorą ir visą savo gyvenimą paaukojusį Lietuvai žmogų. B. Sruogos žmonos liudijimu, naciai jos vyrą ir V. Jurgutį ketino nužudyti. Vilniaus gestapo vienas pareigūnas pasakęs, kad B. Sruogos ir ypač prof. V. Jurgučio likimas būsiąs greit išspręstas. Iš tono ir ironijos, su kuria tai buvę pasakyta, ji gavusi įspūdį, kad jie bus nužudyti. Pats suimtasis sužinojo, kas jo laukia, jau Tilžės kalėjime. V. Jurgučiui kalėjimo tarnautojas, pavaišintas lietuviškų lašinių gabalu, pranešė, kad juos veža ten, iš kur niekas nėra grįžęs – į konclagerį. „Tokios naujienos prof. Jurgutis neišdrįso niekam pasakyti“. Kaip „Dievų miškas“ pasitiko profesorių ir kitus likimo draugus, tepasakoja rašytojas B. Sruoga, pirmieji su V. Jurgučiu įžengę į jį. Talentinga rašytojo ranka paliko tokią „įžengimo“ sceną: „Greičiau, tu, alte Kamele, – atseit, senas kupranugari! – dvi lazdos plumptelėjo per Jurgučio nugarą“.

Vyriausias amžiumi, medėkais apautas profesorius nespėdavo vykdyti budelių užduočių, dėl to dažnai buvo mušamas. Drauge su profesoriumi kalėjęs kun. Stasys Yla šitaip byloja apie V. Jurgutį po vieno kankinimo: „…nugara… buvo kaip akėčiomis išakėta. Krauju pritvinkę randai dengė visą nugarą – sveikos vietos nebuvo niekur likę. Tris dienas dirbo ir nieko nevalgė, tik gėrė ir gėrė“.

Tik 1944 m. balandžio 28 d. uždarytuosius Štuthofe paskelbus „garbės kaliniais“, jų dalia palengvėjo, galima buvo nedirbti. Tuomet kaliniai įsteigė slaptą „Štuthofo akademiją“, kuriai ėmėsi vadovauti nenuilstantis prof. V. Jurgutis. Skaitytos paskaitos, diskutuota įvairiausiomis temomis: filosofijos, istorijos, teisės, ekonomikos ir kt. Profesorius skaitė paskaitas, padėdavo norintiems mokytis vokiečių kalbos. Šis geležinės pareigos žmogus pats ieško nedrausmingų „studentų“. Tik jo pareigingumas ir valia galėjo išlaikyti „akademiją“ ištisus metus. Be to, V. Jurgutis lageryje pats buvo tarsi universitetas: kiekvienam likimo draugui noriai atverdavo savo žinių lobyną. Bet kuriuo klausimu paklaustas, dėstydavo – vis tolyn ir platyn. Daugiausia už visus skaitė, skaitė kas tik patekdavo į rankas. Įdomesnius tekstus išsikirpdavo ir išmokdavo atmintinai.

Tautinis patriotizmas jam nesutrukdė pelnyti kitų tautų žmonių pagarbą, nes pats ne mažiau juos gerbė. Didelis V. Jurgučio taktas, autoritetas ir sentimentai Lenkijai neleido įsiliepsnoti nesantaikai, kivirčams tarp lietuvių ir daug gausesnių lenkų, ko troško lagerio administracija.

Evakuojant Štuthofo lagerį, nusilpęs V. Jurgutis susirgo šiltine. Paliktą vienui vieną ir pasmerktą žūti išgelbėjo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Noreika, kuris prie V. Jurgučio buvo labai prisirišęs. Išlaisvintas Raudonosios armijos, grįžo į neramią Lietuvą. Iki 1946 m. profesoriavo Vilniaus universiteto finansų ir kredito katedroje, buvo jos vedėjas. Slogi įtarumo atmosfera, fanatiškas keliaklupsčiavimas stalinizmo „mokymui“ trukdė pasireikšti V. Jurgučio žinioms. Turėdamas tvirtą stuburą, nesilankstė, paskaitose negailėjo kandžių pastabų dėl TSRS ekonomikos tvarkymo, pinigų cirkuliacijos nemokšiško organizavimo. Suprantamas, toks profesoriaus elgesys negalėjo būti ilgiau pakenčiamas. Jis atleidžiamas iš universiteto, nors tikriausiai dėl kalinimo Štuthofe išvengia Gulago. Labiau nei apkurtimas profesorių prislegia išstūmimas iš bet kokios veiklos, jį apgaubusi organizuota tyla. Kita vertus, stalininės despotijos laikais, vyraujant kariniam komandiniam ūkiui, profesoriaus patirtį ir žinias vargu ar galima buvo pritaikyti. Tad legendinė asmenybė dvasiškai numarinama anksčiau, negu ji amžinai atgulė gimtosios Palangos kapinėse.

V. Jurgutis savo praktine veikla ir moksline kūryba pasistatė paminklą, kurio, Horacijaus žodžiais tariant, rūdys nesuės. Jo gyvenimo moto buvo Štuthofo konclageryje vasario 16 d. proga pasakyti žodžiai: „Prieš nieką nekapituliuoti, niekam savo tautinės garbės neišduoti, savo lietuviškų papročių ir savo močiutės kalbos neišsižadėti“.

Mokslinės veiklos vagą profesorius pradėjo 1920 m. pasirodžiusia brošiūra „Socializmas ir krikščionybė“. Tačiau atsakingos Lietuvos banko valdytojo pareigos, pedagoginis darbas ir kita veikla privertė ilgesniam laikui padėti plunksną. Produktyviausias V. Jurgučio mokslinėje biografijoje laikas – ketvirtasis dešimtmetis. Atskirais straipsniais paskelbė dvi paskaitas: „Tomo iš Aquina ekonominių minčių pagrindai“ („Židinys“, 1933) ir „Moteris ir ekonomika“ („Židinys“, 1936). Pastebėtina, kad mokslininkas mažai vertino straipsnius, juos laikė vienadieniu reikalu. 1932 m. viešumą išvydo studija „J. J. Rousseau pažiūros į Lietuvos viešąjį 18-ojo a. ūkį“, o po metų, 1933 m. – „Akademinis jaunimas ir ekonominis gyvenimas“.

1938 m. V. Jurgutis išleidžia du kapitalinius kruopščiai parengtus darbus: „Finansų mokslo pagrindai“ ir „Pinigai“. 1940 metus apvainikuoja stambi monografija „Bankai“. Vėlesni Lietuvos istorijos sūkuriai nelemtai ilgam nutraukė V. Jurgučio kūrybą, neleido realizuotis jo patirčiai, enciklopedinei erudicijai. Mums tai didelė netektis. Pagaliau ir minėtąsias monografijas „ideologinės skaistybėsׅ“ uolūs saugotojai nukiša į specfondų saugyklas. Stengtąsi, kad daug įvairiuose baruose nusipelniusio Lietuvai žmogaus vardas ir darbai būtų pamiršti. Tik vadinamaisiais atlydžio laikais V. Jurgutis vėl ėmėsi plunksnos. Labai norėtume parašyti žodžius „ir knygynuose pasirodė…“. Deja, mokslinės makulatūros era nebuvo pasibaigusi, o tikrojo mokslo era neprasidėjusi. Naujos profesoriaus studijos „Lietuvos finansų istorija“ mašinraštis atgulė Lietuvos TSR MA Ekonomikos instituto bibliotekos lentynoje.

V. Jurgučio moksliniai darbai duoda pagrindą laikyti jį ne vien lito „tėvu“, bet ir lietuviškosios finansologijos pradininku bei nepralenktu kūrėju, finansinės terminijos puoselėtoju. Visiems jo darbams būdinga laisva, tiksli minties raiška, sodri ir gyva kalba, meniški palyginimai ir epitetai.

Stambiausią iš visų prof. V. Jurgučio monografijų „Bankas“ neperdedant galima laikyti bankų tvarkymo ir veiklos enciklopedija. Įtaigojamas studijų Miunchene laikais populiarios istorinės ekonomikos, autorius stengiasi padėti akademiniam jaunimui bei visuomenei pažinti bankų vietą ūkiniame gyvenime, jų funkcinę sandarą, dėl to nagrinėja bankų veiklos mechanizmą plačiame jų istorinės plėtros ir tuometinės veiklos įvairiose šalyse ypatumų kontekste. Tad norintiems pažinti bankų praeitį geriausias vadovas – „Bankai“. Praktiškų gyvenimo uždavinių spaudžiamas autorius, nagrinėdamas bankų organizavimą ir politiką, daugiau krypo į techninius reikalus, ne į teorines vingrybes. Tačiau supažindina skaitytojus ir su populiariausiomis teorijomis. Jos kritiškai įvertinamos, tik nededamas paskutinis taškas, o duodama darbo skaitančiojo protui. Pateikiamas teorijas V. Jurgutis nagrinėja pagarbiai, su aukšta moksline etika, ne taip kaip dabar esame įpratę vertinti užsienio mokslininkų darbus: juos mokydami, bardami ir pašiepdami. Monografijoje profesionaliai ir detaliai išdėstytos visos svarbiausio emisijos bei komercijos bankų operacijos, jų politika. Daug vietos užima bankų santykių su pramone, prekyba, valstybe ir birža nagrinėjimas. Nors po Antrojo pasaulinio karo bankų veikla sumodernėjo, jų atliekamų operacijų padaugėjo, „Bankai“ ir šiandien pateikia išsamių žinių apie klasikines banko kredito įstaigų operacijas.

Monografijos „Pinigai“ tyrimo objektas – pinigų esmė, vertė, funkcijos ir pinigų sistemų sutvarkymo pagrindai. Šiame darbe autorius, kaip įprasta, vadovaujasi istorizmo principu; supažindinti su pinigais pradeda nuo pirmykščių jų formų ir eina iki savo meto pinigų ūkio įvairiose valstybėse nagrinėjimo bei vertinimo. Nemaža vietos V. Jurgutis paskyrė Lietuvos pinigų raidos istorijai nuo jų užuomazgos iki XX a. pradžios. Gaila, kad autorius, būdamas lito kūrėju, sąmoningai atsisakė Lietuvos Respublikos pinigų sistemos nagrinėjimo ir vertinimo. Tokį savo nusistatymą V. Jurgutis studentams aiškino taip: „… dar gyvi tie žmonės, kurie litą kūrė, tad apie jį nei gero, nei blogo negalima pasakyti“. Kitaip sakant, manė, kad objektyviam Lietuvos pinigų sistemos svarstymui trūksta laiko perspektyvos. „Pinigų“ įvade šį darbą jis peradresavo būsimoms kartoms, jų teisingam teismui. V. Jurgutis rašė: „Jei, pagaliau, tie ateities lietuviai būtų tokie išsigimę bukapročiai, kad nepajėgtų teisingai ir savo praeities vertinti, tuomet apskritai būtų neverta sielotis dėl tokių lietuvių nuomonės“. Nežinia, ar dėl baimės bukapročių vardą gauti, ar dėl kitų priežasčių, prie tokios senos litų istorijos kol kas beveik neprisiliesta. Bet gal ryžkimės šiam žygiui. Nesėkmę galėsime pateisinti istorijos pašykštėta mums archyvine medžiaga. O kol neparašėme lito istorijos, negalime „atrakinti“ ir Lietuvos Respublikos ekonomikos paslapčių. Taigi „Pinigai“ nėra Aladino lempa lito istorijai nušviesti.

Autoriaus pažiūras į pinigus sunku būtų įsprausti kurios nors žinomos pinigų teorijos rėmuosna. Kiekvieną jų V. Jurgutis vertino kritiškai, nors pirmenybę teikė tradicinėms, ne modernioms pinigų teorijoms. Tokį savo nusistatymą autorius pabrėžė „Pinigų“ pratarmėje: „Nesu didelis tų „moderninių teorijų“ gerbėjas… Tos teorijos ne tiek davė akstino gilesnėms pinigų mokslo studijoms, kiek geros progos intelektualiam grynų teoretikų smaguriavimui“. Tad būdamas praktikas ir analitikas „Piniguose“, kaip ir „Bankuose“, linko daugiau prie „žemiškų“ reikalų, t. y. kaip ir pagrindų sutvarkyti pinigų ūkį. Todėl nekūrė pinigų teorijų, o ėmė iš jų tai, kas atrodė jam tiksliausia, teisingiausia. Pavyzdžiui, pinigams apibrėžti tinkamiausia laikė Helfericho definiciją, pagal kurią „pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pinigai“. Tai nereiškia – o taip gali pasirodyti, – kad V. Jurgutis nepripažino pinigų vertės, kad laikė juos tik mainų ženklu. Būtina tokio tarpininkavimo sąlyga, kaip teisingai teigė autorius, yra ta, kad pinigai turi būti ir vertės matu. Jis pagrįstai skyrė pinigų substancinę (daiktinę) vertę nuo jų funkcinės vertės. Šiuo požiūriu V. Jurgutis pralenkia daugelį dabartinių tarybinių ekonomistų, težinančių vien pinigų substancinę vertę. Vertinga ir tai, kad pinigus vertino ne kaip daiktą, o žmonių ekonominių santykių priemonę.

Gal dėl polinkio į analizę autorius pinigų esmę išvedė iš jų funkcijų, o ne atvirkščiai, kaip būdinga marksistinei  tradicijai. Jis manė, kad pinigai atlieka 5 funkcijas (mainų įrankio, mokėjimo priemonės, kapitalų judėjimo tarpininko, vertės mato ir taupymo priemonės). Tačiau nepagrįstai pirmąsias tris laikė pirmaeilėmis funkcijomis, sumenkindamas vertės mato funkciją. Skirtingai nuo K. Markso mokymo, nepripažino pasaulinių pinigų funkcijos ir į atskirą funkciją išskyrė tarpininkavimą kapitalų judėjimui. Manyčiau, kad kapitalų judėjimą aptarnauja pinigai kaip mokėjimo priemonė. Klausimas – ar pinigai atlieka pasaulinių pinigų funkciją – yra diskutuotinas. Pavyzdžiui, prof. Stasys Uosis argumentuotai įrodinėja, kad tokios savarankiškos pinigų funkcijos nėra ir kad pinigų naudojimas tarptautiniams mokėjimams nesena iš pinigų esmės, o tik rodo jų funkcionavimą už nacionalinių ribų. Todėl būtų per daug kategoriška teigti, kad V. Jurgutis, nepripažindamas tokios pinigų funkcijos, klydo.

Nesileisdamas į detalesnį monografijos „Pinigai“ nagrinėjimą, pastebėsiu, kad ji teikia daug peno skaitytojo protui. Lai jis atsirenka ir vertina. Pasikliauju skaitytojų išprusimu ir gebėjimu spręsti, kas yra kas.

Įsitikinęs, kad pereinant nuo komandinio prie ekonominio ūkio valdymo bei respublikoms atgavus ekonominį savarankiškumą, prof. V. Jurgučio darbų praktinė vertė pastebimai padidės. Tad susigrąžinkime jo mokslinį palikimą, ir atliksime atgailą.