Karas naikina turtą
Pratęsdamas temą „Kaip svetimieji stūmė Lietuvą į atsilikimą 1795–1918 metais“, čia skaitytojus supažindinsiu su Pirmojo pasaulinio karo laikais Lietuvos ūkiui ir gyventojams padarytais nuostoliais. Iškart pasakysiu, kad Lietuva tokį beatodairišką, brutalų ir visuotinį plėšimą seniai buvo išgyvenusi. Tikiuosi, jog pateikiama informacija padės atskleisti garsiojo istorikų dueto pramano – „dėl atsilikimo esame patys kalti“ – melagingumą ir ciniškumą. Dėl įnirtingų rusų ir vokiečių kariuomenių mūšių mūsų žemėje buvo sunaikinta (sugriauta, sudeginta) daugybė nekilnojamojo turto. Karo ugnis beveik visiškai sunaikino Kalvariją, Kelmę, Kybartus, Liudvinavą, Naumiestį, Simną, Šiaulius, Tauragę ir daug kitų miestelių, kaimų. Iš viso buvo sugriauta arba sudeginta 1 200 kaimų su 14 270 ūkių, 2 000 vienkiemių, 270 dvarų, 50 miestelių*. Pelenais pavirto net 57 080 pastatų, tarp jų 12 253 gyvenamieji namai. J. Aleksos skaičiavimu, bendra jų vertė – 6,3 mlrd. rublių. Reikia žinoti, kad rublis tada buvo brangus pinigas, nes, pavyzdžiui, už 30 rb buvo galima mėnesį išsimaitinti. O kur dar su pastatais sudegusio kito turto vertė?! Buvo ištrypti, sudeginti, nuganyti pasėliai. Kirsti ir deginti sodai. Rusų kariuomenė rekvizavo arklius, Užnemunės gyventojams įsakė galvijus varyti į kitą Nemuno pusę, kurie dėl pašarų stygiaus dvėsė, todėl rusų karių buvo šaudomi. Didelė Lietuvos ūkio netektis buvo pramonės įmonių evakuacija į Rusiją. Iš lietuviškų gubernijų (toliau – gub.) evakuota 160 vien stambių įmonių. Kauno gub. iš 1912 m. buvusios 2 351 pramonės įmonės 1915 m. vasarą beliko apie 980. Be to, į Rusiją buvo iškelti bankai, smulkios kredito įmonės drauge su jose žmonių padėtais indėliais (apie 97 mln. rb). Nei įmonių turtas, nei indėliai į Lietuvą nebuvo sugrąžinti. Taip pat į Rusiją išvežta nemaža kitokio turto (pvz., bažnyčių varpų). A. Rimka rusų kariuomenės ir administracijos padarytus nuostolius įvertino 677 mln. litų (iš jų 224 mln. litų gyventojams).
Rekvizicijos, rekvizicijos…
Tačiau šie didžiuliai ūkio ir gyventojų praradimai buvo tik kaizerinės okupacijos metodiškai vykdyta sistemingo ir nuolatinio Lietuvos turto grobimo preliudija. Krašte buvo įvestas karinis kolonijinis režimas, žiauresnis net negu caro okupacijos laikais. Režimo tikslus atvirai buvo išdėstęs Rytų kariuomenės vadas E. Liudendorfas: „Kraštas turėjo pats išsimaitinti ir <…> prisidėti prie kariuomenės ir tėvynės [Vokietijos – V. T.] aprūpinimo maisto produktais, taip pat padėti kariuomenės apginklavimo ir mūsų karo ūkio srityje“. Siekiant šių tikslų, „Dėl klaidingų humaniškumo jausmų gailėtis krašto <…> buvo nesąmonė“, – tęsė E. Liudendorfas. Tad nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo didžiulis Lietuvos gėrybių grobimas. Tam naudoti mokesčiai, finansai, baudos, kontribucijos, rekvizicijos, prekybos suvaržymai, pinigų mechanizmas ir kt.
Daugiausia turto okupantas išsiurbė rekvizicijomis (priverstiniu supirkimu). Jos buvo vykdomos sistemingai per visą okupaciją (panaikintos tik 1918 11 10 įsaku), todėl buvo tapusios Lietuvos žmonių kasdienio gyvenimo dalimi ir nelaime. Rekvizicijų būta visuotinių (apėmusių visą kraštą) ir vietinių (vykdytų miestų, apskričių viršininkų potvarkiais). Rekvizuota beveik viskas, pradedant gyvuliais ir baigiant šeriais. Labiausiai žemės ūkis nukentėjo nuo gyvulių, ypač arklių, rekvizicijų. Per 5 rekvizicijas okupantas atėmė iš žmonių 200 000, arba 38 proc., arklių. Palikti tik ligoti, darbui netinkami arkliai. Tai buvo viena priežasčių, dėl kurios 30–35 proc. padidėjo nedirbamos žemės plotai. Antra vertus, nebuvo prasmės daugiau apsėti žemės, žinant, kad derlių atims okupantas. Taip pat rekvizuota 500 000 galvijų, 707 000 avių ir kiaulių. Jų skaičius sumažėjo, atitinkamai, 47 proc. ir 44 proc. Dėl to blogėjo žmonių maitinimasis, žemės tręšimas, mažėjo derlingumas. Nuslėpti nuo visur landžiojusių žandarų gyvulius (nuolat surašomus) buvo beveik neįmanoma. Tiesa, nebuvo atimamos juodos kiaulės, tad sumanesnieji baltąsias nudažydavo juodai. Be valdžios leidimo buvo griežtai uždrausta skersti gyvulius. Taip pat buvo atiminėjami naminiai paukščiai. J. Basanavičius rašė, kad gimtuosiuose Ožkabaliuose neliko nė vienos žąsies, „<…> dargi perekšles iš ląstų pagrobė“. Okupantas nepaliko ramybėje ir šunelių – aviganiai ir dobermanai buvo rekvizuoti. Okupantui tiko ir todėl iš žmonių buvo atimami šeriai, arklių uodegos ir karčiai, nekalbant apie vilną ir odas.
Antras rekvizicijų stambus objektas buvo žemės ūkio produktai. Reikėjo atiduoti visų javų grūdus, sėmenis, bulves ir kitus šakniavaisius, dobilų sėklas, pašarus, šiaudus, linus, kanapes, daržoves, vaisius, uogas. Kai kuriais metais gyventojai privalėjo rinkti ir atiduoti aguonų, kanapių ir liepų sėklas, giles, erškėtrožių vaisius, šermukšnių uogas, dilgėles ir t. t. Griežtai drausta gyvulius šerti grūdais, miltais ir žaliu pašaru, kraikui naudoti šiaudus. „Rūpestingieji“ okupantai patarė gyvulius šerti medžių šakomis ir ūgliais, nendrėmis, drebulių žievėmis ir pan. Kraikui siūlė naudoti išdžiovintas velėnas. Taigi Lietuva buvo grąžinta į gūdžius viduramžius. Bet gal ir tai per švelniai pasakiau.Kaizeriniai okupantai išsivaro iš ūkininkų atimtus gyvulius.
Apskaičiuota, kad okupantas rekvizavo apie 70 tūkst. tonų grūdų ir 72,5 tūkst. tonų pašarų. Rekvizuojant derlių, kiekvienam kaimo žmogui maitintis buvo paliekama tik po 160–225 gramus grūdus ir 300–500 gramų bulvių dienai. Amžininkas (P. Žadeikis) rašė: „Grūdų reikalavimai buvę tokie dideli, kad jei ir viską būtų iššlavę, vis tiek jų būtų neužtekę“. Kad kaimiečiai daugiau nesuvartotų išsiaugintų grūdų, buvo atimtos girnos (jomis okupantas grindė kelius). Malti grūdų normą leista tik valdžios kontroliuojamuose malūnuose. Taip pat kaimo žmones slėgė prievolė kas savaitę duoti po 1,5 svaro sviesto ir varškės bei po 2 kiaušinius nuo kiekvienos vištos. Lengva suprasti šios duoklės sunkumus, prisiminus, kad okupantas neleido normaliai šerti karvių.
Ir tai dar ne visas rekvizuojamų gėrybių sąrašas! Jis buvo papildytas riebalais, aliejumi, audeklais, metaliniais namų apyvokos daiktais, mediena. Buvo įvykdytos 6 miško medžiagos rekvizicijos. Miškai kirsti nepaisant kirtimo normų. Per trejus okupacijos metus plynai iškirsta per 26 000 ha ir iš dalies sunaikinta apie 38 000 ha miško. Miškų plotai sumažėjo apie 20 proc. Kaip čia neprisiminsi garsių poeto A. Baranausko žodžių apie kelias kreivas belikusias pušeles!
Nuo rekvizicijų kentėjo ne tik kaimas, žemės ūkis, bet ir miestiečiai, pramonė bei amatai, maldos namai. 1916 m. vasario 2 d. įsaku buvo rekvizuoti bažnyčių ir cerkvių varpai, jų variniai stogai. Okupantui reikėjo atiduoti spalvotuosius metalus ir gaminius iš jų, chemikalus, popierių, skudurus, naftos produktus, akmens anglį, gumą ir jos dirbinius, žiūronus, dviračius ir padangas, konservų dėžutes, iš vilniečių buvo atimti telefonų aparatai ir baterijos, karo ligoninėms – antklodės ir lovos. Gyventojai buvo raginami atiduoti net platininius dantų protezus. Regis, nebuvo nerekvizuojamo daikto, neišskiriant net dvėselėnos. Anuomet vienas valstietis vaizdžiai rašė: „Mums beliko tik du dalykai – ginti karvę ir sielą, o visa kita rekvizuota“. P. Ruseckas, remdamasis daugybės žmonių liudijimais, apibendrino: „Ir kaip kokių skėrių debesys bangų bangomis ėjo vokiečiai vis naują naikinimą atnešdami“ („Lietuva Didžiajame kare“, Vilnius, 1939, p. 4).
Tuo tarpu šių dienų istorikas Č. Laurinavičius apie fatalų Lietuvos plėšimą atsiliepia taip: „<…> vokiečiai mūsų krašte elgėsi nelabai europietiškai“ („Lietuvos žinios“ 2008 02 15). Suprantama, kad žaliavų, mašinų ir kitko rekvizicijos griovė pramonę ir amatus. Manoma, jog buvo apiplėšta apie 40 proc. likusių po evakuacijos pramonės įmonių. Dauguma jų, neturėdamos žaliavų, mašinų, užsidarė. Neregėtai išaugo bedarbystė (Vilniuje iki 30 000 žmonių).
Formaliai už rekvizuojamas iš kaimiečių gėrybes turėjo būti sumokama pagal išduotus kvitus (šaines). Tačiau Lietuvos Respublikos vyriausiosios komisijos karo nuostoliams apskaityti duomenimis, buvo atlyginta tik 5 proc. rekvizuoto turto vertės, arba padaryta apie 616 mln. litų nuostolių. Todėl pagrįstai rekvizicijos vertinamos kaip oficialus turto plėšimas. Žinotina, jog už rekvizicijų vengimą grėsė didelės bausmės (bauda iki 10 000 markių arba kalėjimas). Rekvizicijų kvitais dažnai būdavo pasityčiojama iš žmonių. Neraštingiems, vokiečių kalbos nemokėjusiems mūsų žmonėms neretai buvo išduodami niekinamojo ar plūstamojo turinio tokie rašteliai: „Esi lietuviška kaimo kiaulė, todėl neprivalai jos valgyti“; „Šios kortelės padavėją pakarti“; „Raštelio savininkui pastatyti klizmą“. Kituose buvo siūloma šainės turėtoją išplakti rykštėmis. Yra pakankamai liudijimų apie tokių bausmių įvykdymą. Todėl vargšai mūsų senoliai bijojo pateikti kvitus apmokėjimui. Rekvizuoti žemės ūkio gaminiai vartoti miestiečiams, vokiečių valdininkams, kariams maitinti. Tačiau miestiečiams pagal maisto korteles buvo skiriamas badmiriškas davinys: 1916 m. Vilniuje vienam žmogui per dieną po 250 g duonos arba 160 g miltų ir 40 g bulvinių miltų. 1917 m. vienas vilnietis tegaudavo vos 100 g duonos iš miltų, pelų, maltų šiaudų ir burokų mišinio. Todėl badavo ir miestas, ir kaimas. Vienas amžininkas užfiksavo tokį vilniečių gyvavimo vaizdą: „<…> žmonės vaikščiojo sutinę. Užmiestyje, kur suverčiamos skerdyklų išmatos, būriai žmonių, kaip varnų, laukia atvežant išmatų bačkų“. Okupantas neleido žmonėms gelbėtis nuo bado, drausdamas žvejoti ir medžioti, spausti aliejų, kepti pyragus, tortus, net komunijas. Užtat dalies mūsų istorikų liaupsinami kultūrtrėgeriai siūlė žmonėms maitinimuisi „pagerinti“ valgytivarnų kiaušinius, bet ir juos iš lizdų galėjo išimti tik valdžios skirti žmonės. Sunku besuprasti, kad taip dėjosi XX a. Europos centre! Didžiąją Lietuvos žemės ūkio produktų dalį suvalgė vokiečių kariai ir „faterlando“ gyventojai. 1916–1917 06 30 laikotarpiu jų poreikiams atiteko 64 proc. grūdų, 81 proc. bulvių, 80 proc. daržovių, 71 proc. sviesto, 80 proc. kiaušinių, 86 proc. skerdžiamų gyvulių. Tat tuometinei padėčiai apibūdinti nelabai tinka net patarlės „Liko nagai ir ragai“ žodžiai.
Kodėl korėsi šunys
Rekvizicijų apiplėšti varguoliai dar papildomai buvo kankinami įvairiausių baudų baudelių, kontribucijų, mokesčių. Baudos pylėsi kaip iš gausybės rago. Nebuvo nė vieno okupanto įsakymo, „apskelbimo“, „pagarsinimo“, už kurių pažeidimą nebūtų grėsusios piniginės baudos. Bausta už maisto lietimą rankomis parduotuvėje (iki 6 000 markių), už kovos su pasiutusiais šunimis ir katėmis taisyklių pažeidimą (100–500 markių), už nepririštų šunų laikymą (5 000 markių), už gyvulių maitos nepristatymą į perdirbimo įmones (3 000 markių), už neprinokusių riešutų, kaštonų, erškėtuogių, gilių skynimą bei pardavimą (10 000 markių) ir taip be galo. Kontribucijos buvo uždedamos kaimams, miesteliams už tikrus ar tariamus nusikaltimus (padegimus, gaisrus, telefono gadinimus, belaisvių slėpimą ar nepranešimą apie juos ir t. t.). Nepilnais duomenimis, kontribucijomis iš gyventojų išplėšta apie 68 tūkst. markių. Matyt, baudomis ir kontribucijomis norėta įgyvendinti Liudendorfo devizą: „Vokiečiams nereikia, kad kiti juos mylėtų, o reikia, kad jų bijotų“. Mokesčiai labai prispaudė gyventojus dėl jų tarifų padidinimo, naujų įvedimo ir ypač dėl žmonių nuskurdinimo. Okupantas įvedė archajišką pagalvės mokestį, kurį turėjo mokėti visi 15–60 metų vyrai. Yra faktų, kad jis būdavo skiriamas ir 80 metų senutėms. Šis mokestis didintas nuo 6 markių (1916 m.) iki 12 markių (1918 m.). Okupanto valia mokesčių „mokėtojais“ tapo ir šunys! Už juos kasmet kaimiečiai turėjo mokėti 10, o miestiečiai – 30 markių. Net E. Liudendorfas pripažino, jog gyventojai „Negalėję priprasti tik prie šunų mokesčio“. Kiek šis mokestis erzino žmones, byloja ir toks tikras, nors dabar anekdotiškai atrodantis atsitikimas.
Taigi vienas Suvalkijos šmaikštuolis kryžkelėje pakorė šunį ir į jo snukį įkišo „testamentą“. Jame buvo dėstoma, kad Brisius, matydamas savo šeimininko vargą dėl šunų mokesčio, nutarė pasikarti. Jis „testamentu“ šeimininkui paliko ėdalo lovelį, o kaizeriui – virvę, kad po Vokietijos pralaimėjimo turėtų kuo sau galą pasidaryti. Plačių apylinkių žmonės kvatojosi. Daugelio kitų mokesčių neaptarinėsiu. Svarbiau yra, kam taip surinkti pinigai buvo naudojami. Gaila, kad yra išlikę tik 1916 02 01–1916 09 30 duomenys apie okupacinės administracijos pajamas ir išlaidas. Bet ir jie leidžia padaryti kai kurias svarbias išvadas, o būtent: 1) Lietuvoje buvo surenkama pajamų net 3 kartus daugiau negu padaroma išlaidų, 2) krašte išleidžiamos pajamos didžia dalimi (83 proc.) naudotos okupacinei administracijai išlaikyti ir miškams kirsti. Švietimo ir sveikatos apsaugos reikmėms teko vos 17 proc. išlaidų. Visai nebuvo skiriama pinigų ūkiui. Vadinasi, mokesčių ir finansų politika buvo viena iš krašto plėšimo, ūkio žlugdymo priemonių, papildžiusių Vokietijos biudžeto pajamas. Kadangi, kaip anksčiau minėjau, mokesčiai buvo didinami, manytina, kad tokia finansinio plėšimo praktika išliko per visą okupaciją.
Degtinė tik už auksą
Prekyba buvo taip sutvarkyta, kad krašto gyventojai mažai turėjo galimybių išleisti turėtus pinigus prekėms įsigyti. Būtinos prekės į Lietuvą galėjo patekti tik iš Vokietijos, o siena su ja faktiškai buvo uždaryta. Į Lietuvą buvo leidžiama šiek tiek įvežti cukraus, druskos, sacharino, retsykiais žibalo, geležies dirbinių. Nuo 1916 m. tebuvo atvežami nedideli kiekiai tik sacharino ir druskos. Šios prekės buvo pardavinėjamos mažais kiekiais (pvz., druskos tik po 20 g, kad, josstokojant, nebūtų pjaunami gyvuliai) ir vien už auksą ar kitas vertybes. 1915 m. už auksą pardavinėta ir degtinė. Okupantas tikėjosi surinkti daug aukso, nes prieš tai beveik metus rusų valdžia nepardavinėjo degtinės. Todėl prie degtinės nusidriekdavo ilgos eilės. Vienas amžininkas taikliai pastebėjo: „Su degtine vokiečiai ėjo prie lietuvių kaip baltieji prie indėnų <…>“. Lietuvos karinis viršininkas dėstė vysk. M. Karevičiui: „Dabar lietuviai turi būti patenkinti vokiečiais: degtinės gauna“. Tačiau greitai baigėsi pirkėjų auksas, spirito varyklose – žaliavos, ir prekyba degtine nutrūko. Auksu taip pat buvo galima išsipirkti (sumokant 100 rb) nuo katorgiškų darbų darbo batalionuose. Šitaip okupantas surinko ir išvežė į Vokietiją aukso už 2,2 mln. markių. Svarbiausia, kad vokiečiai iš Lietuvos išvežė prekių 5 kartus daugiau negu jų įvežė. Į Vokietiją buvo išvežta prekių maždaug už 800–950 mln. markių. Už jas mūsų žmonių gauti pinigai (ostai), nesant galimybių jų realizuoti, įgavo spalvotų popierėlių turinį. Be to, dėl vėliau kilusios infliacijos jie smarkiai nuvertėjo ir padarė didelių nuostolių žmonėms. Beje, nuo 1916 m. pavasario Lietuvoje buvo įvesti vadinamieji karo pinigai, kurių paskirtis buvo vienintelė – išsiurbti materialinius išteklius. Žmonės jų nevertino, niekinamai pravardžiavo kopūstlapiais, drebuliniais ir pan. Taip pat gyventojai buvo apiplėšti ir užmaskuotai, t. y. maždaug 30 proc. paaukštinus markės santykį su rubliu.
Nuostolių mastas
Oficialiai vokiečių padaryto turto nuostoliai buvo įvertinti 4,5 mlrd. litų. Jų mastą geriau suvoksime, palyginę šiuos nuostolius su 1925 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamomis (259 mln. litų). Lengva apskaičiuoti, kad Lietuvos patirta nuostolių suma net 17,4 karto viršijo 1925 m. valstybės biudžeto pajamas! Kitaip sakant, tiems nuostoliams padengti būtų prireikę per 17,4 metų biudžeto gautų pajamų. Galima numanyti, kiek už šiuos pinigus valstybė būtų galėjusi pastatyti mokyklų, ligoninių, įmonių.
Nei Latvija, nei Estija tada nepatyrė tokių nuostolių, nes vokiečių buvo užimta ir plėšiama (iki 1917 m.) tik pietinė Latvijos dalis, o Estija nebuvo patekusi į jų jungą.
Lietuvos žmonių kančias ir nuostolius padidino bolševikiniai interventai, bermontininkų gaujos ir Lenkijos kariuomenė. 1919 m. bolševikai plėšė Lietuvos žmones Maskvos nurodymu. Viename jų motyvuojant tuo, kad Smolenske žmonių maitinimo reikalai apverktini (ne kasdien žmogus gaudavo 100 g duonos ir tiek pat silkės), Lietuvos bolševikams liepta organizuoti maisto iš Kauno pristatymą Smolensko valgykloms – bent po 2–3 svarus žmogui (LCVA, f. 923, ap. 1, b. 58, l. 18). Ukmergės apylinkėse plėšikavo R. Liuksemburg „partizanų“ būrys, V. Brigmano gauja, Joniškėlyje – J. Bušmano gauja („Lietuvos aidas“, 2003 02 06). Lietuvos valdžios duomenimis, bolševikai pagrobė, sunaikino turto už 139 mln. litų. Man nežinoma bermontininkų padaryta žala Šiaulių, Joniškio, Radviliškio apylinkių žmonėms. Kiek dėl krašto okupacijos Vilnijos gyventojai nukentėjo nuo lenkų kariuomenės, nebuvo apskaičiuota. Neskaitant viso šito, bendra karo ir kovų dėl nepriklausomybės metais patirtų nuostolių suma siekia 5,3 mlrd. litų. Prie jos reiktų dar pridėti 400 mln. litų nuostolių, susidariusių dėl pinigų infliacijos, ir apie 470 mln. litų indėlių, išvežtų į Rusiją. Štai tokia sudeginta, nuskurdinta Lietuva pakilo į kovą dėl savo nepriklausomybės! O paklaũsius kai kurių mūsų istorikų, išeitų, jog dėl to kalti nevykėliai mūsų tėvai, seneliai! Pagal juos, 1919 m. mano Tėvelis buvo priverstas sukarti apie 80 km (į vieną pusę) į derlingesnius kraštus (kad atsineštų kokį pūdą grūdų nuo bado išsigelbėti) todėl, jog buvo „vėluojančios sąmonės“! Tai ciniško tyčiojimosi iš protėvių kančių viršūnė!
Šitokios „tiesos“ absoliučiai prasilenkia su moksline etika, atsiduoda rusų šovinizmo apologetų (pvz., M. Katkovo) mintimis apie tariamą lietuvių moralinį išsigimimą, ukrainiečių lėtą orientaciją ir faktiškai išteisina mūsų, „nevykėlių“, tautos naikinimą bei „moksliškai pagrindžia“ naują galimą jos „priglaudimą“. Regis, iškyla tokių istorikų ir teisinės atsakomybės klausimas. Ar tokie ponai nenusikalsta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nuostatai, tautinės neapykantos kurstymą, šmeižtą ir dezinformaciją traktuojančiai kaip nusikalstamus veiksmus?
* Visi duomenys paimti iš autoriaus monografijoje „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“ (Vilnius, 1992) naudotos literatūros ir šaltinių.
Pirmą kartą šis straipsnis pavadinimu „Lietuvos turto naikinimas ir totalinis grobimas 1914– 1919 metais“ buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuvos aidas“, 2003 12 11.