Jau atvirai išduodami lietuvos interesai

Nuožmios rusifikacijos teisinimai

A. Bumblausko prasimanymams nėra ribų. Pokalbyje su žurnalistu jis pareiškė, kad lietuvybės skatinimas buvo sena Rusijos imperijos tradicija (1, p. 27). Tai šiek tiek mūsų istoriją žinantįjį galėtų ištikti šokas. Normalios būsenos ir neužsiangažavęs žmogus taip nenusišneka. Pasibaisėtina! Profesoriaus vardą turintis istorikas daro elementariausias klaidas arba suinteresuotai meluoja, teigdamas, kad 1) caro valdžia į Kauno guberniją sujungė visas lietuvių gyvenamas žemes, 2) buvo panaikinta Vilniaus vyskupija, 3) jau nuo 1864 m. Suvalkijoje veikė lietuviškos mokyklos, 4) lietuviškumui skatinti buvo skiriamos stipendijos Maskvos universitete, 5) „<…> ši Rusijos imperinė tradicija – skatinti tautiškumą <…> kuo puikiausiai tiko (ir netgi suklestėjo) ir sovietmečiu“. Iš tikrųjų buvo priešingai. 1842 m. Kauno įsteigta gubernija apėmė vos pusę dabartinės Lietuvos teritorijos, niekada Vilniaus vyskupija nebuvo panaikinta, niekas negirdėjo ir nematė valdiškų lietuvių mokyklų, stipendijos buvo skiriamos ne skatinant lietuvišką patriotizmą, o siekiant surusinti lietuvių inteligentiją (neleidžiant jiems įsidarbinti Lietuvoje). T. Baranauskas komentavo: „Kiekvienas nusišnekėjimas be natūralaus ir nesuvaidinto neišmanymo dar turi ir <…> ideologinę potekstę“ (2). Pridurtini ir politiniai tikslai. Juk jeigu Kauno gubernija apėmė visas lietuvių žemes, vadinasi, Suvalkijos gubernija buvo apgyvendinta lenkų, o Vilniaus gubernijos būta lenkiškos arba gudiškos (kaip pageidauja dalis Lenkijos ir Gudijos istorikų, politikų). Neleistina nematyti, kad siekiama, jog pamirštume Rusiją buvus tautų kalėjimu (V. Lenino žodžiais), draudimus viešose įstaigose kalbėti lietuviškai, dirbti savo tėvynėje, laisvai pirkti žemę ir steigti draugijas, Muravjovą Koriką, žudynes, trėmimus, apskritai rusifikacinę politiką. Apie ją išsamiai rašiau studijoje „Lietuvos ekonominis engimas ir rusinimas nuo 1863 m.“ Patikėję A. Bumblausku, turėtume pamiršti ir spaudos draudimą, knygnešius, jų represavimą.

2002 m. A. Bumblauskas rašė priešingai: „XIX a. su žiauriausiomis Rusijos represijomis susidūrė tik Lietuva ir dalis Lenkijos <…>“ (3). Pamiršo, „idėjiškai“ subrendo ar konjunktūriškai kaitaliojasi? Ieškant atsakymo, verta priminti, kad 1988 m. birželį Mokslų akademijos salėje Antanui Terleckui prakalbus apie slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, šis istorikas įniršęs šaukė: „Provokacija!“

Anksčiau už A. Bumblauską, minint 100-ąsias lietuviškosios spaudos laisvės atgavimo metines, istorikas A. Ragauskas nebe iš kur, bet iš Seimo tribūnos išdrįso pareikšti, kad dėl spaudos uždraudimo galimai kalti ir patys lietuviai. Jis postringavo: „<…> draudimas buvo savotiškai išprovokuotas, jis atsirado dėl nevisiškai pasvertų 1863 m. sukilimo organizatorių veiksmų ir dar kartą iškelia racionalių ir iracionalių veiksmų <…> problemą“ (4). A. Ragauskas net reikalavo: „Išvada <…> turi teisę gyvuoti“. Savaip įdomu, kad Seimo stenogramoje istoriko pavartotas žodis „prielaida“ virto „išvada“. Jau nebestebina, kad tam tikrus interesus atstovaujančiųjų valia reikalingi žmonės reikiamu laiku atsiduria reikiamoje vietoje (Seimo tribūnoje). Iš esmės A. Ragauskas užėmė caro satrapų gynėjo ir už Tėvynės laisvę kovojusių sukilėlių smerkėjo poziciją. Kaip besvarstytum, išeina, kad XIX a. vidurio baudžiauninkėlis dvasiškai buvo laisvesnis, patriotiškesnis negu ne vienas nūdienos istorikas.

Panašiems istorikams akių nebado poeto Antano Baranausko aimana:

„Anei rašto, anei druko
Mums turėt neduoda.
Tegul, sako, bus Lietuva
Ir tamsi, ir juoda“.

Tuo tarpu daugelio fundamentalių darbų apie spaudos draudimą ir knygnešius autorius V.  Merkys buvo padaręs išvadą, jog šis draudimas nebuvo bausmė už 1863–1864 m. sukilimą, o „Tiesiog buvo pasinaudota pergale prieš sukilėlius ir ta pačia proga suduotas smūgis lietuvių raštijai“ („Tiesa“, 1994 05 07).

Caro laikų rusifikatorių advokatų gretas papildė ir istorikas D. Staliūnas, nes jis kirilicos * įvedimą vadina tik eksperimentu geriau lietuvius išmokyti rusų kalbos, raidžių keitimo intencija, bet ne rusinimo priemone (5, p. 74–75). Apskritai jo rašinyje neaptikau sąvokų „rusinimas, rusifikacija“. Keista ir nepateisinama tai, kad jis, iš anksto žinodamas atsakymą, kelia klausimą, ar nuo pat lietuviškosios spaudos draudimo pradžios lietuviai neigiamai tai vertino. D. Staliūno cituojami Šiaulių gimnazijos inspektoriaus pranešimo žodžiai „Visur ši abėcėlė sutinkama su ypatingu šaltumu ir netgi tiesiog su nepasitenkinimu“ rodo minėto klausimo beprasmiškumą. Tad ko istorikas siekia, paaiškėja iš tolimesnės prielaidos: „Tokia raidžių keitimo intencija galėjo patikti ir išsilavinusiems lietuviams“ (5, p. 74). Negana to. Čia pat ši prielaida paverčiama išvada: „Jie šiuo atveju nebuvo unikalūs – dalis latvių inteligentų <…> siūlė „grįžti prie kirilicos“. Kaip galėjo atsirasti toks siūlymas, kai kirilica buvo įvesta tik Latgalijoje? Toliau – dar gražiau. Istorikas deklaruoja: „<…> lietuvius versti stačiatikiais nebuvo aktualus artimiausios ateities tikslas“ (5, p. 75). Šitaip istorija apverčiama aukštyn kojomis, visiškai nutylimos gausybėje mokslo darbų padarytos išvados apie spaudos draudimu padarytą žalą mūsų tautos raidai. Todėl nepriminsiu jų, o tik trumpai supažindinsiu su mūsų protėvių vertimo stačiatikiais istorija. D. Staliūnas nežino ar apsimeta nežinąs, kad vien Muravjovas privertė tapti stačiatikiais 12 tūkst. asmenų, kad pamestinukai krikštyti stačiatikiais, ją priimti verstos mišrios šeimos, o su tuo nesutinkantieji buvo siunčiami į Rusijos vienuolynus „perauklėti“; 1863–1864 m. priėmusiems stačiatikybę sukilėliams buvo dovanojamos bausmės, pakeitusiems tikėjimą smulkiems bajorams duodama žemės, nesutinkantiesiems priimti stačiatikybę taikytos net fizinės bausmės (5, p. 134). O kur dar daugybė įvairių gudrybių ir priemonių lietuviams nukatalikinti?! Iki 1904 m. katalikų ir protestantų kunigai buvo baudžiami už stačiatikių priėmimą savo Bažnyčion, 1837 m. uždrausta valstiečių vaikams stoti į kunigų seminarijas, o bajorų vaikai privalėjo gauti atitinkamą generalgubernatoriaus leidimą. 1863–1870 m. visiškai draustas priėmimas į kunigų seminarijas (6, p. 141). Mokiniai buvo verčiami dalyvauti pamaldose cerkvėse. Administracija ir stačiatikių dvasininkai platino savo šventųjų atvaizdus ir kryželius, juos paėmusiuosius laikė stačiatikiais. Valstiečiai buvo verčiami lankyti cerkves, naktimis jas saugoti, duoti pinigų ikonoms (7, p. 141).

Drausta statyti, remontuoti bažnyčias, kryžius, kunigams neleista lankyti tikinčiųjų ir t. t. Svarbiausia – katalikų Bažnyčia buvo paskelbta politine erezija, visi katalikai – politiškai nepatikimais asmenimis. Pagal šį kriterijų varžytas žemės pirkimas, nuomojimas, įkeitimas, valstybinių bankų paskolų teikimas, priėmimas į valstybines įstaigas dirbti ir kt. Tai kodėl caro valdžia taip elgėsi, jeigu, pasak D. Staliūno, jos tikslas nebuvo lietuvius paversti stačiatikiais? Nė krislo kompetencijos ir mokslinio padorumo. Negi nejaučia, kad netiesiogiai pasityčiojo iš visų, besipriešinusiųjų stačiatikybei, o ypač iš Kražių skerdynių (plačiai nuskambėjusių pasaulyje) aukų. Šiam Lietuvos istorikui visiškai jos nerūpi, priešingai, jis suka galvą, kaip „Rusijos valdžia būtų galėjusi pasiekti geresnių rezultatų, diegdama kirilicą lietuvių raštijoje <…>“ (5, p. 75). Ir „išsėdėjo hipotezę“ – reikėję Muravjovui vykdyti atsargesnę politiką, kurį laiką nedrausti spausdinti lotyniškais rašmenimis religinių knygų. Tik pasidygėjimą kelia ir išvedžiojimas, kad jo alternatyvų „<…> aptarimas gali būti kritikuojamas dėl tariamo beprasmiškumo, nors jų svarstymas esąs naudingas, nes leidžiąs atsisakyti teologinio požiūrio į istorinius įvykius“ (5, p. 75). Nei verkti, nei juoktis!

Kam gi D. Staliūnui prireikė ignoruoti, slėpti caro valdžios rusifikacinę politiką? Ogi tam, kad palaikytų ir pareklamuotų istorikų polonofilų perimtą iš Lenkijos istorikų mitą, kad mūsų protėviai mieliau bendradarbiavo su valdžia nei su lenkais, atsiribojo nuo jų ir pateko į Rusijos geopolitinės įtakos zoną (5, p. 72). Žodžiu, lietuviai buvo nemodernūs, nusigręžė nuo „valstiečių subkultūros ir LDK bajoriškosios kultūros vertybių sintezės“, nuo trikalbystės (sulenkėjimo) ir šitaip nuskriaudė save, aišku, ir lenkus. Todėl kilo būtinybė „baltinti“ Rusijos valdžią, jos griežtą rusifikacinę politiką, engimą, kad prie jos galėtų prisiglausti lietuviai. Neįtikėtinos spekuliacijos, keliaklupsčiavimas prieš svetimuosius! Šią mistifikaciją D. Staliūnas sukūrė „pasiramsčiuodamas“ N. Putinaitės, A. Kulakausko, S. Pivoro, Č. Laurinavičiaus „įžvalgomis“. Trumpus pasvarstymus rusifikavimo, spaudos draudimo tema norėtųsi baigti taikliais ir iš sielos einančiais šiais rašytojo J. Mikelinsko istorikams adresuotais žodžiais: „<…> ar esate kur nors pasaulyje suradę kitą tautą, kuri galėtų jums pasiūlyti Knygnešių ir Vargo mokyklos [slaptų lietuviškųjų – V. T.] Epopėją? <…> kuri kruviniausiuose carinės priespaudos gniaužtuose išsaugojo mūsų gimtąjį žodį. <…> kuri liudija nemarią jos [tautos – V. T.] dvasią <…>“ („Metai“, 2008, Nr. 10, p. 105).

Ko verti kritikuotų istorikų išvedžiojimai, patikimai parodo straipsnį papildančios iliustracijos.

A. Bumblausko polonofilinės melodijos

Pastaraisiais metais nuo Lietuvos praeities, jos vadovų ir tautos niekinimo pereita prie svetimų valstybių politinių užmačių propagavimo, XX a. agresorių teisinimo*. Dalis istorikų tapo angažuotais propagandistais, vienas po kito skandalingai išsišokančiais tai žiniasklaidoje, tai istorikų suvažiavime (2005 m.), tai Prezidentūros organizuotame pasitarime dėl patriotinio ir tautinio ugdymo (2006 01 06) ir kt. Pasitarime Prezidentūroje A. Bumblauskas eilinį kartą pareiškė nepasitenkinimą S. Daukanto–A. Šapokos istoriografine tradicija, ragino atsikratyti senosios Lietuvos istorijos sampratos (ugdžiusios Tėvynės meilę). V. Landsbergis jam atkirto: „Tai, apie ką kalba A. Bumblauskas, yra karikatūra. Kad būtų juokinga <…>. Bet istorikui juokdario vaidmuo netinka. Net laukiniai gerbia savo protėvius.“ (8). Kas rimtai mokslinio darbo nedirbančiam, bet populiarumo besivaikančiam istorikui belieka? Ne šiaip sau pernai (2007 m.) buvo „įsiropštęs“ į gatvės reklamos skydus. Kalbama, kad ir pašto ženklą su savo atvaizdu išleido. Juokdarystė kartais irgi naudinga, nes Lietuvos televizijos vadovai patikėjo jam vesti specialią laidą. Tad ir juokina, ypač pasakėlėmis apie būsimą Lietuvos karalių Sangušką, o dar labiau paistalais apie Anglijos Karalienės ir Gediminaičių kraujo ryšį. Savo kvailiojimais kompromituoja tautą pasaulio akyse, žemina ją. Ką galėjo pagalvoti apie mus užsieniečiai, kai toks protas atstovavo mokslo elitą. T. Baranauskas neiškentė nepakomentavęs: „Šitie stulbinantys tauškalai mane, kaip istoriką, privertė pasijusti nejaukiai. Istoriją aš laikau mokslu, bet tokie istorikai, kaip Bumblauskas, jau baigia įrodyti, kad tai tik užsiėmimas, artimas bulvarinei žurnalistikai <…>“ (9). Gėda buvo klausyti jo pasisakymo teletilto Vilnius–Kijevas laidoje, kurio „vinis“ buvo kvietimas apsilankyti Lucko pilyje ar prie jos esančioje kavinėje „Vytauto karūna“. Prieš tai suminėjo istorijos pradžiamoksliams žinotinų faktų: Ukrainoje yra Lietuvos paveldo dalis, Lucko pilis didelė – 1429 m. joje vyko regiono vadovų suvažiavimas, kuriame iškilo Vytauto Didžiojo karūnavimo klausimas. Ką galėjo pagalvoti ukrainiečiai, laidos dalyviai, klausydami tokios išminties apie Vilniaus universitetą, Lietuvą? Ši laida dar ir dar kartą liudija Lietuvos televizijos dalykinį ir dvasinį bankrotą.

Girdėdami ar skaitydami pigius juokelius, nepamirškime, kad kartais karaliai savo mintis pasakydavo juokdarių lūpomis. Iš šio istoriko juokelių kyšo tikslas graužti tautiškumo, patriotizmo šaknis. A. Bumblauskas neapsiriboja kvietimu išmesti į šiukšlyną tautiškąją mūsų istorijos sampratą. S. Daukanto, T. Narbuto vaizdiniams priešina ir perša lenko Juzefo Jaroševičiaus požiūrį, kad Lietuvos pažangos rodiklis buvo polonizacija (10). Besikartojantis lietuviškosios istoriografijos pradininko S. Daukanto menkinimas verčia priminti, kaip sovietmečiu jį vertino istorikai, rašytojai. 1972 m. V. Merkys teisingai pažymėjo, kad ieškodami S. Daukanto istorijos kūriniuose prasilenkimų su tiesa, kaltindami jį istorizmo stoka, „<…> mes patys nesilaikytume istorizmo“ (11, p. 5). Juk S. Daukantas rašė prieš 170–180 metų, kai mažai buvo ištyrinėti istorijos šaltiniai, kai dar tik kūrėsi archeologijos mokslas. Šiandien kai kam S. Daukanto darbai tikriausiai nepriimtini todėl, kad, pagal V. Merkį, juose buvo išreikštos antibaudžiavinės nuostatos, pasisakoma prieš dvarininkų bajorų viešpatavimą, tautinę priespaudą (11, p. 198).

Tikėtina, jog polonofilams užkliūna S. Daukanto „Būde“ paskelbta mintis, kad garbinga Lietuvos senovė priklauso kalbantiems lietuviškai ir gyventojų skirstymas tautybėmis pagal jų kalbą, papročius, socialinę padėtį. Akad. J. Jurginio nuomone, „Tai buvo naujas, ligi tol negirdėtas žodis, iškėlęs aikštėn <…> socialinį ir tautinį skirtumą tarp to paties krašto gyventojų“ (12, p. 198). 1972 m. filosofas B. Genzelis teigė: „Sociologinė mintis Lietuvoje darėsi vis pažangesnė“ dėka S. Daukanto, A. Tatarės, kurie protestavo prieš žiaurią nacionalinę ir socialinę priespaudą (13, p. 78). Aukštindamas ir garsindamas senovės Lietuvą, S. Daukantas siekė pakelti lietuvių tautinę savivoką, ugdyti valstybingumo poreikį. Geriausia suvokti S. Daukanto darbų istorinę reikšmę padeda poeto E. Mieželaičio skirti jam žodžiai. Apie jo veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ poetas rašė: „Tai kūrinys, kuris neturi mūsų literatūroje sau lygaus pavyzdžio <…>, yra genijaus rankų darbas. <…> giesmė tautos sielai“ (14, p. 87). Anot E. Mieželaičio, S. Daukantas įminė sunkią istorinę mįslę: kaip, kokiu būdu nedidelė tauta atlaikė mirtinus smūgius? Poeto žodžiais, S. Daukantas davęs tokį atsakymą: „Lietuvių tauta istorinės kovos arenoje parodė ištvermės ir gajumo maksimumą <…>, slypinti <…> jos pačios sieloje“ (14, p. 87). Labai aktualiai nuskamba ir E. Mieželaičio beveik prieš 35 metus ištarti žodžiai „Be estetinių vertybių nėra tautos“ (14, p. 99).

Iš A. Bumblausko lūpų jau nuskambėjo raginimas atkurti Lietuvoje monarchiją, kurti aristokratijos už Lietuvą ir LDK idėją sąjūdį (15, p. 7). Regis, T. Baranauskas klausė, ar A. Bumblauskas nebus nusitaikęs į Lietuvos karaliaus pagrindinį metraštininką. Kas kartą A. Bumblausko ištarmėse ryškėja prolenkiškos tonacijos. Štai dalis jų: „Lucijanas Želigovskis ne tiek okupantas, kiek paklydėlis <…>“, XX a. pradžios Lietuvos lenkai „<…> nebuvo kokie kolonizatoriai, kaip <…> vokiečiai Latvijoje, jie buvo tik lietuvių tautos elitas, <…> dėdamiesi su bolševikais, jaunalietuviai [taip tituluoja Lietuvos kūrėjus – V. T.] nesuprato J. Pilsudskio vaidmens sustabdant bolševikus <…>“, lietuvių pusei derėtų jausti „<…> gėdą dėl koketavimo [1920 m. – V. T.] su bolševikais“, ragina atsigręžti, t. y. istorinėn atmintin susigrąžinti Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, įvertinti antibolševiką J. Pilsudskį (15, p. 7–8). Tuo tarpu Lietuvos lenkas ir jos patriotas prof. M. Riomeris po L. Želigovskio „maišto“ kalbėjo: „O, Lenkija, tai tu tą lietuvių kraują praliejai, tai tu išmokei Lietuvą kariauti prieš tave dėl Nepriklausomybės!“ (cit. pagal: 16, p. 101).A. Bumblauskas net nemato skirtumo tarp gyvenimo sąlygų pagerėjimo, įvairiose srityse pasiektos pažangos laisvojoje Lietuvoje ir Vilniaus krašto merdėjimo, jo tapsmo Lenkijos gūdžiu užkampiu. Mūsų, vyresniosios kartos, A. Bumblauskas neapmulkins, bet iš kur jaunimas žinos apie brutalų Lietuvos lenkinimą, Lenkijos, jos maršalo J. Pilsudskio siekį ginkluota jėga pavergti mūsų Tėvynę, kad „lietuvių tautos elitas“ (daugiausia dvarininkai) organizavo karinį perversmą ir t. t. Šiuose polemiškuose paistaluose tarp eilučių galima įžvelgti paslėptą bandymą neigti Lietuvos nepriklausomybės, kovų dėl jų prasmę. Jis daro užuominą, kad lietuviai neturėjo savo šviesuolių (elito), o buvo mužikai, bežemiai ir mažažemiai – nesusipratėliai, kadangi savanoriškai išėjo ginti savo Tėvynės ir teisės kalbėti tėvų kalba.

Pagal šį polonofilą, kaimiečiai ir toliau turėjo kentėti nuo bežemystės, kumečiauti pas lenkų ar lenkavusius dvarininkus. Šios pakraipos istorikai išzyzė ausis priekaištais 1918 m. Lietuvos kūrėjams apie lenkakalbių gyventojų atstūmimą ir tautinės valstybės sukūrimą. Tai dar viena dezinformacija. Tuomet mėginta Lietuvos nepriklausomybės pusėn pasitelkti visas tautines mažumas, neišskiriant ir lenkų ar lenkakalbių. 1919 m. Lenkijos kariuomenei besiveržiant gilyn į Lietuvą, rugpjūčio 17 d. į Kauno rotušės aikštėje susirinkusius mitinguotojus lenkiškai kreipėsi M. Krupavičius ir paragino ginti savo Tėvynę. Jam baigus kalbėti, minia lenkiškai skandavo: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“ (17, p. 13). Anot K. Skrupskelio, skirtumas tarp lietuvių ir lenkų darytas ne pagal kalbą, o pagal nusistatymą nepriklausomybės atžvilgiu. Kitaip sakant, lietuviu laikytas nepriklausomos Lietuvos šalininkas, o lenku – vienaip ar kitaip siekiantis atgaivinti uniją su Lenkija. Minėtame mitinge kalbėjęs žydų atstovas L. Garfunkelis kvietė savo tautiečius remti lietuvius. Tuo metu Kauno miesto tarybos narys lenkas įkalbinėjo nemitinguoti, esą viena Lietuva neišsilaikys ir turės jungtis prie Lenkijos (17, p. 13). 1920 m. vėl lenkams puolant Lietuvą, ją ginti ragino žydai, vokiečiai. Žydų spauda rašė, kad Lietuvai iškilęs pavojus nėra vien lietuvių bėda. Seimo vokiečių frakcijos atstovas pareiškė: „Lietuvos vokiečiai <…> yra Lietuvos piliečiai ir [aukos] visa ką bendrosios tėvynės laisvei ginti“. Kaip ir 1919 m., lojalumo Lietuvai vėl neišreiškė lenkai. Nors Seime kalbėdamas M. Krupavičius tiesiogiai kreipėsi į lenkų frakcijos narius palaikymo, bet susilaukė jų protesto, esą Seimas įžeidęs visus lenkus (17, p. 15). Taigi ne „jaunalietuviai“ atstūmė lenkus, bet šie save susaistė su Lenkija, norėdami išsaugoti savo luomą (dvarininkų), dvarus. Tokia jų pozicija trukdė Lietuvai spręsti gyvybiškai svarbiausią žemės klausimą ir šitaip įgyvendinti socialinį teisingumą, suteikti dinamiką ekonominei bei kultūrinei pažangai.

A. Bumblauskui, A. Nikžentaičiui su kitais isteriškai spaudžiant, liaupsinant pavyko pasiekti, kad Seimas įrašytų į atmintinų dienų sąrašą 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos priėmimo dieną. Jie puikiai žinojo, kad ja buvo panaikintas net Lietuvos vardas. Anot M. Riomerio universiteto teisės istorijos specialisto prof. Vytauto Andriulio, ši konstitucija buvo skirta Lietuvos savarankiškumui sunaikinti, ji buvusi reikalinga Lenkijai, kuri iki tol neturėjo sunormintos teisinės sistemos, kai Lietuvoje konstitucija buvo sukurta 1588 m. Trečiuoju Lietuvos statutu (6). Prof. E. Aleksandravičius pripažįsta, kad ji „<…> yra Lietuvoje patekusi į itin didelių įtampų lauką“, „<…> kad jos „rudens pataisymai“ [Lietuvos bajorų „išverkti“ įsipareigojimai – V. T.] šio akto iš esmės nepakeitė“ (19, p. 3). Konstitucijos aukštintojai užmigdė Seimo narius, tautą pasakėlėmis apie jos naujoviškumą, „pamestą istoriją“. Mito „pamesta istorija“ (konstitucija) kūrėjui E. Aleksandravičiui tenka priminti, kad jos niekas „nepametė“, ji minėta ir minima kiekviename istorijos vadovėlyje. Norint išaukštinti konstituciją, buvo suorganizuotas televizijos tiltas tarp Varšuvos ir Vilniaus. Seime taip skubėta „prastumti“ Konstitucijos dieną, kad nepaisyta Vilniaus pedagoginio universiteto istorikų kreipimosi (2007 04 28) į Lietuvos vadovus ir raginimo išdiskutuoti šį klausimą. Be atgarsio liko ir Kovo 11-osios Akto signatarų kreipimasis. Seimo rezoliucijoje dėl konstitucijos metinių išdėstyti teiginiai neatspindi istorinės tiesos, daro ją neatpažįstamą. Šitai pripažįsta ir konstituciją palankiai vertinantis L. Glemža. Pasak jo, persūdyta, teigiant, jog „<…> tuo metu buvome vieni pagrindinių iš pažangios pilietinės Europos kūrėjų“, kad buvo žengti pirmieji žingsniai, „<…> naikinant visuomenės skirstymą į luomus“, įtvirtinta tikėjimo laisvė, lygybė įstatymui, tolerancija, tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia (19, p. 4). Tuo tarpu E. Aleksandravičius išvedžioja: „Lietuvos valstybingumo praradimas ir visuomenės pažanga bei laisvės disonavo, kėlė lemtingą mūsų tautai alternatyvą: valstybės suverenumas ar demokratija“ (19, p. 3). Kadangi, kaip matėme, konstitucija demokratija „nekvepėjo“, kodėl turėtume minėti Konstitucijos dieną – Lietuvos valstybingumo laidotuves? Apie kokį konstitucijos demokratiškumą galima kalbėti, kai ja panaikintas Lietuvos federacinis statusas. Šis istorikas bando nevykusiai atsakyti: konstitucija esanti „<…> ir lenkų, ir lietuvių bendras paveldas, nepriklausomai nuo to, ar jis geras, ar blogas“ (19, p 3). Paveldas, juolab blogas – tik paveldas, bet ne šventė ar minėtina diena. Pritarčiau L. Glemžos minčiai, kad nebuvo svarbu gegužės 3 d. įrašyti į atmintinų dienų sąrašą, o kur kas svarbiau – konstituciją įvertinti neatpažįstamai neišliaupsinant (19, p. 12). Deja, ir įvertinti neveikusią konstituciją gan keblu. Kažkas taikliai yra pasakęs, kad minėti šią konstituciją yra tas pat, kaip minėti gimdant mirusį vaiką, kalbėti, koks būtų geras užaugęs. Kažkodėl pamirštama, kad priimta konstitucija supriešino Abiejų Tautų valstybę, tuo pasinaudodamos Rusija ir Prūsija įvykdė antrąjį jos padalijimą.

Sunku būtų paneigti prof. B. Genzelio ištarmę, kad tuomet sulenkėjusieji Lietuvos didikai „<…> savarankiškai pasiskelbė, esą Lietuva yra vieningos Lenkijos provincija. Taip žengta Lietuvos išdavystės link“ (20).

Iš tikrųjų konstitucija išsaugojo luomus, bajorų viešpatavimą, nors tuomet JAV ir Prancūzijoje buvo įteisintos visų žmonių lygios teisės. Istoriko A. Liekio nuomone, „Konstitucija, priešingai negu teigia polonizavimo šalininkai, buvo žingsnis atgal žmogaus teisių ir demokratijos raidoje“ (21). Konstitucijos tekste buvo aiškiai pabrėžtas bajorijos išskirtinumas ir kone vienvaldis dominavimas politiniame gyvenime: „<…> bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame viešajame gyvenime“ (cit. pagal: 19, p. 4). Privilegijos nesuderinamos su luomų panaikinimu. Ne katalikams, o ypač ne krikščionims, konstitucijoje suformuotos teisės ir laisvės nebuvo numatytos. Taip pat nebuvo įteisinta „tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia“, kadangi sąvoka „tauta“ taikyta tik bajorų luomui. Kas – Seimo nariai ar juos konsultavę istorikai nusikalbėjo ir į gražesnį popierių įpakavo konstituciją? Veikiausiai jos trubadūrai istorikai.

V. Andriulio nuosprendis griežtas: „<…> mažareikšmę konstituciją statutų [Lietuvos – V. T.] sąskaita minėti nori tos grupuotės, kurioms aktuali Lietuvos ir Lenkijos draugystė <…> ir kai kurie pataikaujantys istorikai (18). Bijau, kad yra blogiau. Manau, kad paaiškinimą, kodėl buvo sukelta psichozė dėl konstitucijos, suradau A. Bumblausko šiame tekste: „<…> lenkų Lietuvai bandoma priminti jos užmirštą Gegužės 3-iosios konstituciją“ (15, p. 7). Kodėl lenkai spaudė ir ko siekia? A. Liekis samprotauja šitaip: „Ji [konstitucija – V. T.] lenkų tautai <…> – viena iš svarbiausių jų valstybingumo švenčių. Tačiau lietuvių tautai ir jos valstybingumui – tai savarankiškos <…> valstybės praradimo, polonizacijos pergalės dokumentas“ (22, p. 931). Pamąstykime, kur vedama konstitucijos garbinimu ir šventimu.

Kieno interesus atstovauja A. Bumblauskas, geriausiai parodo naujausias jo „pokštas“, kurio esmė tokia: „<…> lenkų pretenzijos į Vilnių nėra jau tokios nepagrįstos“ (23, p. 105). „Įrodinėja“ jis taip: „<…> mes XVII–XVIII a. saldžiai „miegojome“, nesirūpindami savo sostine. O štai lenkai <…> statė ir visaip gražino mūsų miestą“. Ar tai kvalifikuotina kaip kėsinimasis į Lietuvos teritorinį integralumą, turėtų pasakyti tie, kuriems priklauso pagal pareigas. O kol kas pakalbėkime apie kitką. Ar Vilniaus nestatė žydai, vokiečiai? Esmingiau yra tai, kad, poeto V. Daunio žodžiais tariant, Lietuvos istorija sukūrė Vilniaus veidą, dvasią. Antraip V. Syrokomlė nebūtų apgailestavęs, kad nemokėdamas lietuviškai negalėjo įsijausti į Vilniaus lietuvišką dvasią. V. Dauniui Vilnius – „<…> tai ženklas, tikrinantis mano sielos grynumą, atvirumą <…>, tai išmėginimas <…>, ar esu vertas gyvybės pastangos. Kilnumo ženklas <…>, nepripažįstantis isterijos, noro užgožti“ (24, p. 65, 67). Kad būtų aiškiau, kieno balsu šneka A. Bumblauskas, trumpam persikelkime į 2002 m. rugsėjo 11–13 d. Varšuvoje vykusią konferenciją „Pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms Antrojo pasaulinio karo metu Vilniaus regione“. Nors konferencijos organizatoriai prašė nenukrypti nuo temos ir nekvestionuoti Vilniaus priklausomybės klausimo, tačiau per kiekvieną diskusiją prie to buvo nuolat grįžtama, kalbėta apie lietuviškąją Vilniaus „okupaciją“ (2). Kaip gi į tai reagavo mūsų istorikai? Korespondentas jų poziciją nusakė taip: „<…> kai kurie lietuvių istorikai dar dažnai linkę nusižeminti ar net pataikauti vyraujančioms nuotaikoms <…>“. Taigi A. Bumblauskas vienaip ar kitaip tapo be Vilniaus nenurimstančiųjų ruporu. Kad mazurkos garsai labiau girdėtųsi, nežinia kaip ir už kieno pinigus prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto išdygo Istorinės atminties akademija, o jos moksliniu vadovu tapo nepamainomasis A. Bumblauskas. Jo programinės paskaitos pavadinimas „Išbarstyta Lietuvos atmintis“ ir skelbiamas siekis „prisidėti prie europietiškos Lietuvos tapatybės modelių formavimo darbo“ (1, p. 112), paprasčiau sakant, reiškia užmačią mus nutautinti. Ar universiteto vadovybė žino ir toleruoja po jų kabinetų langais vykstančius beprecedenčius dalykus? Šis istorikas džiaugiasi, kad jo akademijai nuolatos padeda A. Nikžentaitis, skandalingo G. Kirkilo tapsmo premjeru herojus R. Lopata ir bendraminčiai Č. Laurinavičius, A. Liekis bei kt.

Piktybiškos ir pavojingos XX a. Europos istorijos interpretacijos

Negalima negirdomis nuleisti Č. Laurinavičiaus, E. Motiekos ir N. Statkaus šiurpinančių 1918–1945 m. Europos istorijos interpretacijų, agresorių teisinimo ir jų aukų kaltinimo. Knygos apie Baltijos valstybių geopolitiką autorių trijulė teigia: „1920 m. pavasarį, kai Lenkija pradėjo karo žygį į Kijevą, siekdama nustumti Rusiją į Rytus, tuo pačiu metu Lietuva pasiuntė taikos delegaciją į Maskvą, tokiu žingsniu tarsi duodama ženklą Rusijai nesitraukti iš Europos“ (25, p. 105). Be to, priduria, kad panašios pozicijos laikėsi ir Latvija bei Estija. Šitaip Lenkijos siekis užgrobti gudų ir ukrainiečių žemes virsta tik bolševikinės Rusijos „pastūmimu“ į Rytus. „Pamirštama“, kad Lietuvos derybos buvo prasidėjusios daug anksčiau ir ilgai truko, joms buvo gautas anglų pritarimas. Elementarus užsienio politikos principas yra tas, kad, kariaujant kaimynėms, siekiama save apsaugoti sutartimis. Taip 1920 m. ir elgėsi Lietuvos valdžia. Pagal trijulės protą, Lietuva, pašonėje vykstant karui, turėjo abejingai stebėti įvykius, neturėti buvusio suvereno nepriklausomybės pripažinimo, sutartimi nustatytų sienų. Ir latviai turėjo sėdėti sudėję rankas, kol Latgaliją užgrobs Lenkija. Ką jaunoms Baltijos valstybėms reiškė taikos sutartys su bolševikine Rusija, tegul kalba latvių istorikai. Jie rašo: „Tai reiškė, kad Rusija daugiau nereikš pretenzijų atkurti Latvijos teritorijoje savo suverenios valdžios“ (26, p. 132). Amą atima mūsų istorikų tokia deklaracija: „Ypač svarbi ta aplinkybė, kad sovietai <…> parėmė jų vykdomas žemės reformas“ ir futurologinės spėlionės, kad „Tai buvo radikalūs žingsniai, kuriems vargu ar būtų pasiryžusi bet kuri kita Rusijos vyriausybė“ (25, p. 98). Negirdėtas dalykas – bolševikų parama pabaltiečių žemės reformoms. Kuo ji pasireiškė, kas paramos prašė?! Pagal skelbtus archyvinius dokumentus, Maskva spaudė daryti bolševikinę žemės reformą. Anoks Rusijos radikalus žingsnis – etnografinių sienų pripažinimas. Keista tai skaityti, kai kitur toje pačioje knygoje rašoma: „Turimi archyviniai dokumentai nepalieka abejonių, kad sovietai planavo nuversti Lietuvos vyriausybę ir sovietizuoti Lietuvą“ (25, p. 101). Z. Butkus išaiškino, kad 1920 m. vasarą, kai bolševikai kariavo prie Varšuvos, jie buvo sutelkę 15 tūkst. karių mūsų šaliai užgrobti. Tad žinant bolševikų užmačias, nederėtų liaupsinti Lietuvos etnografinių sienų pripažinimo. Dar pavojingesnė kita tų pačių autorių futurologija: „Retrospektyviai apmąstant šią evoliuciją [Rusijos grįžimą prie tradicinių tarptautinių santykių – V. T.] <…> kyla mintis, ar nebūtų ši evoliucija <…> sugrąžinusi Rusijos į normalų valstybingumą, jeigu ją supęs pasaulis – ir Baltijos valstybės – būtų buvęs kitoks, t. y. jei tame pasaulyje nebūtų buvę veiksnių, skatinusių <…> Rusiją likti būtent tokiai, kokia buvo – bolševikinė“ (25, p. 98). Šios aiškiaregystės moralas toks: ir Lietuva kalta, kad bolševikai jais paliko. Gerai žinant Č. Laurinavičiaus kaltinimus Lietuvai nedemokratiškumu, darytina prielaida, jog tarp eilučių citatos autoriai nori pasakyti, kad demokratinis pasaulis būtų laidavęs demokratiją Rusijoje. Gal už to slypi ir siekis, kad mes pamirštume, jog marksizmą išpažinę bolševikai iš esmės buvo teroristai, nusikaltėliai žmonijai. Tai „perestroikos“ architekto Aleksandro Jakovlevo, puikiai pažinojusio komunizmo doktriną ir jos įgyvendinimą, mintys. Jis rašė: „Aš giliai įsitikinau, kad Spalio perversmas yra kontrrevoliucija, padariusi pradžią kriminalinio – teroristinio <…> tipo valstybės sukūrimui“. Buvo sukurtos ir įgyvendintos neapykantos, keršto, liaudies priešų programos (27, p. 123). Jomis grįsti ir tarptautiniai santykiai.

Ne Rusijos, bet šiandieninės Lietuvos istorikai rašo: „Bresto taika 1918 m. nuo Rusijos buvo atplėštos estų, latvių, lietuvių ir ukrainiečių gyvenamos teritorijos <…>“ (25, p. 109). Negalima nepacituoti ir tokių „šedevrų“: „<…> neneigsime daugumos tyrinėtojų padarytos išvados, kad trijų Baltijos valstybių žlugimo XX a. viduryje pagrindinės priežastys buvo išorinės“ (25, p. 93). Neskubėkime dėkoti jiems už parodytą „kilnumą“, nes kitame sakinyje išlygauja: „<…> turime pažymėti, kad trijų kultūringų tautų susiformavimas dar nereiškė, kad susiformavo ir trys pilietinės visuomenės, o tai būtina sąlyga išlikti valstybėms <…>“. Taigi aiškiai pasakoma, kad dėl savo valstybingumo praradimo kalti ne tik pasaulio banditai Stalinas su Hitleriu, bet ir Lietuvos valdžia. Ne šiaip sau neminimos šių banditų pavardės, vartojamas žodis „žlugimo“. Skaitytojų prašyčiau pagalvoti, kaip ir kodėl Baltijos valstybės 1919 m. apgynė nuo visų „išvaduotojų“ nepriklausomybę. Juk pagal šios istorikų trijulės logiką, tada Baltijos tautos turėjo būti mažiau politiškai subrendusios nei 1940 m. Jų valia nekultūringomis tautomis tapo belgai, čekai, danai, prancūzai, norvegai ir kt., nes, kaip žinome, jų valstybės neatsilaikė prieš nacistinės Vokietijos geležinį kumštį. Istorikų trijulės pamokyti turėtume suvokti, kad kultūringos tautos tebuvo vokiečiai, rusai, na, gal ir italai su ispanais.

Nedokumentuojant tvirtinama, kad po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija skatino Baltijos valstybių ekonominę raidą, teikė paramą, ekonomiškai bendradarbiavo (25, p. 111). Bent Lietuva negavo jokios Vokietijos ekonominės paramos, ji neatlygino karo laikais padarytų nuostolių ir primestų karinių pinigų žalos. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija badavo, verktinai jai buvo reikalingi pigūs Lietuvos žemės ūkio produktai, todėl noriai juos pirko. Savo ruožtu Lietuva pirko Vokietijoje reikalingas žaliavas, įrengimus ir kt. Žodžiu, prekiavo, o prekybos niekas nelaiko parama.

Kokiomis vertybinėmis nuostatomis pertekusi trijulė, papildomai nurodysiu ir kitus su faktais, kitų mokslininkų išvadomis disonuojančius išvedžiojimus. Pašiurpina vien tokia knygos vieno skyrelio antraštė – „Baltijos valstybių civilizacinis anomalumas“. Vienu jų laiko Baltijos tautų, pirmiausia valstiečių, orientaciją arba gravitaciją į Rusiją. Tai rodą latvių ir estų perėjimas į stačiatikybę, latvių šaulių būrių susidarymas bei kovos prieš Vokietijos kariuomenę (25, p. 83–84). Tiesa, daroma nedidelė išlyga: „Kiek kitokia padėtis buvusi Lietuvoje“. Tik „kiek kitokia“, nors Lietuvos valstiečiai, skirtingai nuo estų, latvių, masiškai nepriiminėjo stačiatikybės, o visais įmanomais būdais priešinosi jos brukimui; nebuvo suorganizuoti lietuvių kariniai junginiai kovai Rusijos pusėje. Gravitacija į Rusiją reiškusi nusisukimą nuo vokiečių (latvių ir estų atveju) ir lietuvių nuo lenkų kultūros, bendrumo su Lenkija (25, p. 86). O „nusisukimo“ ideologas – nenaudėlis J. Basanavičius, jo „Aušra“. Pagal juos, prastas buvo ir „Varpas“, kuris nors ilgainiui atsisakė kompromisų su caro valdžia, tačiau geopolitiškai siekė atsiriboti nuo Lenkijos (25, p. 86). Tokios išminties „apšviesti“ turėtume suprasti, kad mūsų protėvių priešinimasis lenkinimui per dvarus, bažnyčias ir kitais būdais buvo civilizacinė anomalija, o knygnešystė (kuria didžiuojamės), slaptų lietuvių anticarinių organizacijų veikla, dalyvavimas 1905 m. revoliucijoje, rusiškos administracijos, mokytojų išvijimas, mokinių priešinimasis meldimuisi cerkvėse už carą viso labo tebuvo „gravitacija į Rusiją“. Banalu būtų šias prolenkiškas banalybes paneiginėti. Tiesa buvo tokia: mūsų nacionalinio judėjimo dalyviai buvo priversti priešintis trims ereliams – Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos.Užvis pavojingiausia, kad bent vienas iš šios istorikų trijulės dirbo(a) ar vadovauja Lietuvos politikos strategijos institucijai.

Tai, ką Č. Laurinavičius parašė tęstiniame straipsnyje (be jokių nuorodų), pavadinti kitaip kaip tendencingais piktavališkais kliedesiais, būtų per švelnu. Paskaitinėkime. Vienas jo „perliukas“ toks: „<…> toms naujoms valstybėms [susikūrusioms po I pasaulinio karo – V. T.] nebuvo būdinga nei taikingumas, nei demokratija. O pagrindinis jų principas – nacionalinis egoizmas tiek vidaus, tiek užsienio politikoje“ (28, p. 78). Į vieną gretą surašė (neįvardydamas) ir svetimas žemes grobusią Lenkiją bei prie Čekoslovakijos padalijimo prisidėjusią Vengriją ir teritorinių problemų neturėjusias Estiją, Latviją. Šio, atsiprašant istoriko, valia, Lietuva, dėl Lenkijos smurto netekusi trečdalio teritorijos, atsidūrė tarp egoisčių!

Antra, daug atviriau negu aptartoje trijulės knygoje Č. Laurinavičius advokatauja Europą pasidalijusioms Vokietijai su SSRS, netiesiogiai palaiko Miuncheno suokalbį. Taip galvoti verčia ne vienas Č. Laurinavičiaus tvirtinimas. Anot jo, „<…> karinis pasipriešinimas buvo anaiptol ne vienintelė ir net ne svarbiausia kokybė mažai valstybei (28, p. 78) atsiduriant priešpriešoje su didele <…>, mažai nacijai <…> svarbiausia yra pilietinė savimonė [ne patriotizmas! – V. T.], elito autoritetas <…> ir gebėjimas veikti politiškai, t. y. principus derinti su realijomis“ (28, p. 79). Jeigu taip, tai realijos (Vokietijos ir SSRS karinis pranašumas) ir vertė laikinai atsisakyti principų. Svarbiausia jo „pamokslo“ esmė – vilkai nekalti, kad avelės buvo pasiligojusios. Kaip besvarstytum, visas straipsnio kontekstas perša mintį, kad Molotovo–Ribentropo paktas buvo tik susiklosčiusių aplinkybių padarinys, reikalingas ir neišvengiamas. Dar atviresnis A. Nikžentaitis, kuris blogybe laiko ne tiek paktą, kiek tai, kad jis „<…> mums tapo antrąja religija, įgavo tam tikro mito padarinių“ (29, p. 240). Č. Laurinavičiaus priekaištas Čekoslovakijos vyriausybės vadovui „dėl angažuotumo atkurti integralią Čekoslovakiją su Slovakija ir Sudetų kraštu <…>“ (28, p. 79) yra ne kas kita, kaip nacių Vokietijos įvykdyto šios valstybės likvidavimo pateisinimas, neigimas visomis tarptautinėmis sutartimis šių veiksmų įvardijimo agresija. Telieka guostis, kad Čekijos diplomatai nežino esant tokį Č. Laurinavičių ir jo antičekiškų akibrokštų. Antraip galėtų kilti diplomatinis skandalas, nemalonus Lietuvai.

Trečia, viso šio politinio paskvilio viršūnė – aiškinimas, dėl ko vyko Antrasis pasaulinis karas. Skaitome: „Formaliai <…> vyko su tuo pačiu šūkiu kaip ir Pirmasis – pavergtų tautų vadavimo dėlei (28, p. 79). Peršasi mintis, kad Antrasis pasaulinis karas VRE [Vidurio Rytų Europa – V. T.] šalims buvo ne vaduojamasis, bet baudžiamasis <…> yra pagrindo, o prasmės – manyti, kad prieš prasidedant <…> karui, visos didžiosios valstybės buvo nusistačiusios bausti VRE tautas, bet nesutarė kaip bausti <…>“ (28, p. 80). Kokios būsenos reikia būti, norint taip parašyti?! Ir vėl išplaunamas skirtumas tarp „baudėjų“ ir su jais žūtbūtinai kovojusios Prancūzijos, Anglijos, JAV, kovojusių visų pirmiausia už savo valstybių išsaugojimą. Na, o visiškai atima norą komentuoti tokias politines koktybes : 1) „<…> pačioms VRE tautoms, regis, nederėtų apsiriboti pamėgtu savęs, kaip aukos, įvaizdžiu ir suvokti, kad pagal krikščionišką tradiciją privalu ne tik – ir gal net ne tiek – kaltinti savo teisėjus ir budelius, kiek pagalvoti apie savo nuodėmes ir atgailą už jas <…>“ (28, p. 80); 2) „Tris Pabaltijo tautas karas visai dezorganizavo“, jos „liko už antihitlerinės koalicijos ribų“; 3) „<…> žydų naikinimo vietos koncentravosi VRE regione, ypač Lenkijoje. <…> atėjus sovietams, prasidėjo lenkų tautybės gyventojų iškeldinimas iš Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos <…>“ (28, p. 79). Ar šie sakiniai sąmoningai formuluoti miglotai tam, kad skaitytojui susidarytų įspūdis, jog žydų (ne vien jų) naikinimo konclagerius VRE pastatė ne naciai, bet to regiono šalys, lenkus savo iniciatyva iškeldino Lietuva, Gudija, Ukraina.

Apskritai sparčiai ryškėjantis metodologinis daltonizmas nėra tik nekaltas teorinis nesusipratimas, esantis anapus politikos, bet turi praktinių implikacijų, kurias kažkas maitina (30, p. 13).

Žinant visa tai, nereikia stebėtis, kad Č. Laurinavičius ėmė atstovauti putininės Rusijos interesams. Tai sakydamas turiu mintyje jo pareikštas abejones dėl Lietuvos reikalavimo atlyginti okupacijos metais padarytą žalą, dėl kvietimo santykiuose su Rusija vadovautis realpolitikos principu ir dėl jo paties pagalbos Kremliaus oficialiems istorikams sutrumpinti mūsų Tėvynės okupacijos trukmę. Tai jiems pavyko padaryti kartu su Rusijos istorikais, sudarant dokumentų rinkinio „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“ pirmąjį tomą, pavadintą „SSRS ir Lietuvos respublika (1939 kovas – 1940 rugpjūtis)“. Pirmas į kryptingą datų parinkimą ir periodizavimą reagavo V. Landsbergis (31). Jis atkreipė dėmesį į tokias „smulkmenas“: žodžio „respublika“ rašymą mažąja raide, 1940 m. birželio 15 d., okupacijos dienos – skiriamosios datos – nebuvimą, okupacijos laiko apribojimą 1940 06 15–1940 08 03 laikotarpiu, t. y. jos pasibaigimą Lietuvos „įstojimo“ į SSRS sudėtį dieną. Taikliai ir talpiai jis sakė: „Velnias slypi detalėse“, Lietuvos istorijos institutą pavadino Lietuvos istorijos revizijos institutu ir pakvietė konstitucinės ir baudžiamosios teisės specialistus panagrinėti tuos „konceptualumus“. Bet ar tarp jų maža panašaus mentaliteto žmonių? Taigi A. Nikžentaičiui su Č. Laurinavičiumi pavyko paslaugiai okupacijos terminą sumažinti iki minimumo (1,5 mėn.). Aišku, per tokį trumpą laiką tiek ir tos žalos padaryta. Abudu gyrėsi savo žygdarbiu: „<…> po ilgų vidinių diskusijų pasiūlė rugpjūčio 3 d. datą <…> laikyti <…> sąlygine Lietuvos Respublikos okupacijos pabaiga <…>. Tokia prielaida <…> yra vertingiausia šio rinkinio dalių“ (32). Neparašė, kam – Rusijai ar Lietuvai – naudinga. Atsakė T. Baranauskas: „Ši išvada iš tiesų labai vertinga Rusijai. Jos vertę sudaro tai, kad dabar bus galima drąsiai pasakyti, kad tokią „išvadą“ padarė pačios Lietuvos istorikai“ (33).

Kaip jiems įprasta, Č. Laurinavičius ir A. Nikžentaitis ėmė mokyti ir gėdinti V. Landsbergį: „<…> civilizuotuose Vakarų vertybes išpažįstančiose šalyse politikai siekia suvaldyti savo ambicijas, netrukdydami istorikų, kaip praeities ekspertų, darbui“. Savo „velniškas“ detales pabandė pridengti M. Riomerio autoritetu. Atseit, jis periodizavo analogiškai. M. Riomeris labai aiškiai rašė: „1940 m. birželio mėn. įvykiai sudarė tikrąjį konstitucinį perversmą“. Rugpjūčio 3 d. „<…> vaidinimo scena perkeliama iš Kauno į Maskvą, kur įvyksta Lietuvos gėdos ceremonija“ (34, p. 20, 41). Jau nėra prasmės jiems priminti mokslinę etiką. Regis, R. Ozolas šį projektą pavadino superparadoksaliu. J. Šmulkštys labai suabejojo tokio dokumentų rinkinio sudarymo kartu su Rusijos istorikais priimtinumu, nes jie sukelia tam tikras pasekmes. Jis neįsivaizduoja, kad čekų ar olandų istorikai kartu su vokiečiais sudarinėtų panašų rinkinį (19). A. Nikžentaitis su Č. Laurinavičiumi bei pavaldiniais E. Meilumi, V. Sirutavičiumi ir D. Staliūnu atsakė laišku, kuriame pateiktas jų nuvalkiotas kontrargumentas: „Daugelį europiečių tikrai nustebintų J. Šmulkščio mintis <…>“ (32). Laiške nuskambėjo ir nauja mintis: „<…> mums neturėtų rūpėti ir ta aplinkybė, kad Putino Rusija bando perrašyti istoriją <…>“. Laišką išspausdinusi „Akiračių“ redakcija komentavo: „<…> puoselėdama <…> su protu nesusipykusių nuomonių skelbimo principus pateikia <…> laišką [minėtų istorikų – V. T.]. Laiško autoriai, nebūdingu išsilavinusiam skaitytojui stiliumi“ J. Šmulkščio mintis priskiria jas išspausdinusio laikraščio redakcijai“ (32).

Dokumentų rinkinio sudarytojus gynė istorikas A. Jakubčionis: „Nežinau nė vieno istoriko, kuris šią knygą būtų įvertinęs neigiamai. Istorikai patys suvokia dokumentų esmę ir žino, ką rašo“ (35). Viešpatie, saugok Lietuvos istoriją nuo tokių žinovų! Gal A. Jakubčionis dar nebuvo susipažinęs su istoriko N. Šepečio duotu rinkinio vertinimu: „<…> mokslinė rinkinio vertė menka: beveik nėra nežinotų dokumentų <…> savita dokumentų atranka leidžia <…> susidaryti įspūdį, kad okupacija ir aneksija buvo SSRS – Lietuvos santykių „blogėjimo“ natūrali pasekmė“ (cit. pagal: 33). Vertingų kritinių pastabų ir informacijos pateikė T. Baranauskas. Jis pabrėžė, kad A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus tezė, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdyta Lietuvos aneksija užbaigė jos okupaciją, kalbant teisine kalba, gali reikšti tik viena – aneksijos pripažinimą teisėta (33). Tai, pavyzdžiui, bando įrodyti Rusijos teisininkas S. Černičenka, pagal kurį, SSRS neokupavo Baltijos valstybių. T. Baranauskas mano, kad S. Černičenkos „koncepcija“ yra kur kas realesnis mūsų istorikų tezės šaltinis. Priduria, jog jiems nepavyko įrodyti, kad tezė yra ne jų išradimas. A. Nikžentaitis postringavo, jog Lietuvos ir Rusijos istorikų sutarta koncepcija yra subalansuota. „Subalansavimo“ esmė tokia: pusantro mėnesio laikotarpis (1940 06 15–1940 08 03) vertinamas kaip okupacija, o likusieji 50 metų – pagal rusų istorikų nuostatą – kaip teisėta aneksija, t. y. įteisinamas Lietuvos priklausymas SSRS. Tiek „išsiderėjo“ A. Nikžentaitis su Č. Laurinavičiumi. Nestebina, nes „<…> intriga sudaryti šį rinkinį priklauso A. O. Čiubarjanui, Visuotinės istorijos Maskvos instituto direktoriui, o Alvydas Nikžentaitis <…> priėmė šį iššūkį“(19). Į A. Čiubarjano nuomonę įsiklausąs oficialusis Kremlius, jis – šio rinkinio redkolegijos narys. Su visa tuo labai koresponduoja tulžinga aktyvi internetinė ataka prieš V. Landsbergį, jo išdėstytas kritines pastabas. Šių „komentatorių“ leksika lengvai atpažįstama, primena disidentų šmeižimo žodyną.

Visa ši istorija su Lietuvos istorija privertė T. Baranauską atsiverti. Jis prisipažino, kad „<…> kai mūsų direktorius A. Nikžentaitis ėmė garsėti tokiais istorijos mokslo vardu skelbiamais, bet su mokslu mažai ką bendra turinčiais pareiškimais, man darosi nepatogu prisipažinti, kur dirbu“ (33). Paaiškėjo, kad iš Lietuvos istorijos instituto turėjo pasitraukti Archeologijos skyriaus vadovai ir dalis bendradarbių. Matyt, jų darbai trukdė klastoti mūsų istoriją. T. Baranauskas pripažįsta: „A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus daroma istorijos revizija iš tiesų yra fundamentali <…>“, bet V. Landsbergį vadina neteisiu, kad Lietuvos istorijos institutą vadina Lietuvos istorijos revizijos institutu, nes kiti jo darbuotojai „<…> tyliai dirba <…> reikšmingą darbą ir į politines Instituto vadovybės intrigas nesikiša“. Ačiū jam už aktyvų viešą priešinimąsi klastotojų užmačioms, atvirumą. Mūsų požiūriai išsiskiria dėl tylenių, nes jie savo tylėjimu padeda dominuoti klastotojams. Pastarųjų Institute yra daugiau, negu jis paminėjo. O su V. Landsbergiu nesutikčiau ne todėl, kad pervadino institutą, bet dėl to, jog žodis „revizavimas“ neparodo istorijos perrašinėjimo esmės, krypties. Instituto vadovo ir dalies jo pavaldinių viešųjų akcijų tonacija duoda pagrindo šią įstaigą vadinti, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos antilietuviško revizavimo institutu.

---

* Kirilica – viena iš dviejų pirmųjų slavų abėcėlių, sukurta slavų švietėjo Kirilo IX a. pab.–X a. pr. Rytų Bulgarijoje graikų abėcėlės pagrindu. Vėliau Petro I iniciatyva modifikuota ir pripažinta oficialiąja rusų kalbos abėcėle (graždanka).

* 2008 m. spalio 20 d. Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje A. Bumblauskas pareikalavo, kad Lietuva atsiprašytų Lenkijos.

Literatūra

1. Veidas, 2006, Nr. 5.
2. Tautininkų žinios, 2006, Nr. 3–4.
3. Šiaurės Atėnai, 2002 12 28.
4. 38 Seimo posėdžio stenograma, 2004 05 07.
5. Kultūros barai, 2006, Nr. 5.
6. Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, t. 1.
7. Vėbra R. Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas, Vilnius, 1968.
8. Lietuvos rytas, 2006 01 16.
9. DELFI, 2006 10 27.
10. Mokslo Lietuva, 2005 10 06.
11. Merkys V. Simonas Daukantas, Vilnius, 1972.
12. Jurginis J. Istorija ir kultūra, Vilnius, 1984.
13. Genzelis B. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje, Vilnius, 1972.
14. Mieželaitis E. Čia Lietuva, Vilnius, 1974.
15. Kultūros barai, 2007, Nr. 6.
16. Maksimaitis M. Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus, Vilnius, 2006.
17. Kultūros barai, 2007, Nr. 9.
18. Atgimimas, 2007 05 04–10.
19. Akiračiai, 2007, Nr. 7.
20. Lietuvos žinios, 2008 08 07.
21. Lietuvos aidas, 2007 01 15.
22. Liekis A. Lietuvių tautos prisikėlimas, Vilnius, 2007.
23. Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 20.
24. Daunys V. Kūrybos Karalystės šviesa, Vilnius, 2007.
25. Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius, Vilnius, 2005.
26. История Латвии. XX век, Рига, 2005.
27. Яковлев Я. Омут памяти, Москва, 2001, т. 1.
28. Kultūros barai, 2005, Nr. 6.
29. 29. Kryžiaus karų epocha Baltijos tautų istorinėje sąmonėje, Šiauliai, 2007.
30. Kultūros barai, 2006, Nr. 4.
31. Atgimimas, 2008, Nr. 14.
32. Akiračiai, 2007, Nr. 9.
33. DELFI, 2008 04 23.
34. Rėmeris M. Lietuvos sovietizacija 1940–1941, Vilnius, 1989.
35. Veidas, 2006 06 15.