Vladas Terleckas gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. sename (1612 m. rašytiniuose šaltiniuose minimame), dideliame, gražiame, ežerų apsuptame Krivasalio k., Ignalinos r. Tėvai – Teklė ir Pranas buvo mažažemiai valstiečiai, turėjo 4 ha dirbamos žemės. Jie užaugino sūnus Antaną, Joną ir Vladą.
1946–1951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje mokykloje, 1951–1958 m. – Linkmenų septynmetėje (1995 m. pertvarkytoje į vidurinę) mokykloje. Dėl vyriausiojo brolio Antano, nuteisto už antisovietinę veiklą, Vladas 1958 m. nepriimtas studijuoti Vilniaus valstybiniame universitete, 1959 m. – Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.
1958–1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, Karelijos medienos įmonėje, Vilniaus oro uosto nusileidimo tako rekonstrukcijos darbus vykdžiusioje organizacijoje darbininku, geodezininku, meistru.
1961–1966 m. studijavo bankininkystę VU Ekonomikos fakultete. Vadovavo studentų moksliniam būreliui, už mokslinį darbą laimėjo respublikiniame konkurse diplomą. Po studijų baigimo buvo paskirtas dirbti SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Miesto valdyboje. 1967 m. rudenį buvo pakviestas į VU dėstyti studentams bankininkystės mokslų.
Pedagoginį darbą dirbo 33 m. iki pensinio amžiaus. 1976 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Ekonomikos ir finansų institute apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1986 m. jam suteiktas docento vardas. Vilniaus universitete įkūrė vertybinių popierių ir banknotų ekspoziciją. Dėstė „Kapitalistinių šalių pinigų cirkuliaciją ir kreditą“, „SSRS pinigų cirkuliacija ir kreditą“, „Lietuvos pinigų ir bankų istoriją“, „Prekybos finansus“. Skaitė paskaitas Kooperacijos technikumo studentams ir įvairių kursų klausytojams ir kt.
1989 m. buvo paskirtas LTSR Ministrų Tarybos Ekonominės reformos komisijos, sudarytos Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupės vadovu. Ši grupė parengė pagrindinius būtinus įstatymų projektus.
1990 m. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu, balsavo už Lietuvos nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Pagrindiniu darbu pasirinko dėstymą VU. Aktyviai dalyvavo svarstant Aukščiausiojoje Taryboje kai kuriuos ekonominius klausimus. Pasisakymuose, pareiškimuose, straipsniuose išdėstydavo savo argumentus. Svariai prisidėjo, kad būtų sustabdytas maisto produktų kainų pakėlimas 1991 m., sutrukdė premjerui parduoti prieškariniam Lietuvos bankui priklausiusį auksą, 1991 m. likviduoti Lietuvos banką, išsaugoti Lietuvoje sovietinius bankus ir kt.
Atliko ir kitus darbus: konsultavo Lietuvos banko vadovus, vadovavo Lietuvos valstybinio komercinio banko Mokymo departamentui, buvo Vertybinių popierių komisijos narys.
Vadovavo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės fondui (1991–1993).
Intensyviai ir produktyviai tyrė Lietuvos bankininkystės ir pinigų istoriją. Šia tema paskelbė 6 monografijas. Už jas 1992, 1999 ir 2012 m. buvo apdovanotas prof. Vlado Jurgučio premija.
Knygose „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (2007), „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009) demaskavo istorikus kosmopolitus.
Fundamentaliame veikale „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“ įtaigiai ir objektyviai išnagrinėjo tų metų istoriją. Siekdamas Vakaruose paskleisti tiesą apie Lietuvą, parašė knygą „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“, ji buvo išleista anglų k. (2014) ir prancūzų k. (2016). Iš viso paskelbė arti 600 įvairių publikacijų.
1992 m. iš Aukščiausiosios Tarybos gautą kompensaciją (apie 24–25 tūkst. talonų) padovanojo Vilniaus vyskupijos išlaikomai vargšų valgyklai „Betanija“.
Savo šeimos iniciatyva ir lėšomis 1997 m. Krivasalio kapinėse pastatė tėviškės partizanams kryžių–paminklą.
Apdovanotas Nepriklausomybės medaliu (2000), Atminimo ženklu už Lietuvos transatlantinių ryšių plėtojimą (2003), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2010), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2017), medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“ (2019), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2020).
Mirė 2024 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.