Pradedant 1655 m., mūsų Tėvynės ūkis svetimųjų žlugdytas, žmonės skurdinti aštuonis kartus. Deja, ši skausminga Lietuvos patirtis dažnai nutylima, arba apsiribojama pabirų žinių pateikimu. Šiuo rašiniu baigiama nagrinėti Lietuvos ekonominio žlugdymo istorija ir skaitytojams suteikiama daugiau informacijos, kad jie galėtų atsispirti užkratui, jog dėl atsilikimo esame patys kalti.
Vilniaus plėšimas 1939 m. rudenį
1939 m. rugsėjo 19 d. į Vilnių įžlegėjo sovietų tankai. Miestas ir Vilniaus kraštas buvo paveiktas Lenkijos karo su Vokietija ir SSRS. Daug ūkio specialistų, vadovų, inteligentų, darbininkų, valstiečių buvo mobilizuota į Lenkijos kariuomenę, dalis žmonių, ypač dvarininkų, slapstėsi; karo reikmėms buvo paimti automobiliai, arkliai, benzino atsargos, vaistai; dėl žaliavų ir prekių stygiaus nedirbo daugelis įmonių, užsidarė parduotuvės.
1939 m. spalio 10 d. Lietuvai ir SSRS pasirašius vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį, numačiusią Vilniaus kraštą perduoti Lietuvai, prasidėjo planingas Vilniaus turtų grobimas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą. Yra pagrindo manyti, kad sovietų siekis kuo daugiau prisigrobti buvo tikroji vilkinimo perduoti šį kraštą Lietuvai priežastis. Lietuvos vyriausybė ne kartą diplomatiniais kanalais spaudė sovietus paskubinti šį reikalą. Iš mūsų užsienio reikalų ministro J. Urbšio pro memoria (1939 m. spalio 21 d.) matyti, jog V. Molotovas buvo pareiškęs (atrodo, spalio 19 d.) savo vyriausybės norą Vilniaus kraštą perduoti neatidėliojant (1, p. 111). Tačiau Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių galėjo prasidėti tik spalio 27 d. Iki jai įžengiant, sovietų kariuomenė spėjo išmontuoti ir išvežti modernaus radijo aparatų fabriko „Electrit“, popieriaus, aliejaus ir konservų fabrikų, spirito gamyklos, didžiųjų spaustuvių, radijo stoties įrengimus, klinikų rentgeno ir elektrofizioterapijos aparatūrą, karo ligoninės baldus, vaistus, tvarsliavą (2, p. 28–29).
Buvo nusiaubtas geležinkelių ūkis: paimti 97 garvežiai, 1 500 vagonų, keletas traukinių sąstatų, išmontuotos ir išvežtos elektros stotelės, pabėgių atsargos. Iš statytos Turniškių elektrinės paimta žemės kasimo technika, net kastuvai ir kirviai (3, p. 42). Skelbti dokumentai leidžia papildyti istorikų žinias ir susidaryti tikroviškesnį vaizdą apie gamybos, ryšių, transporto priemonių grobstymą, jo būdus ir trukmę. Paaiškėjo, kad sovietų šeimininkavimas nesiliovė ir po Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilniaus kraštą. Pavyzdžiui, 1939 m. lapkričio 7 d. iš Kirtimų aerodromo goniometrinės stoties rusų karininkai išvijo budėjusius sargą ir techniką, po to išsivežė visus jos įrengimus (4, p. 352). Taip pat sovietai pagrobė miesto sukauptas anglies atsargas, vežė net aplūžusius sunkvežimius (1, p. 106), paėmė miesto ryšio priemones, išgrobstė intendentūros sandėlius, nusiaubė Pabradės pieninę. Skatino varguomenę kirsti miškus (buvo kertami ir parkų medžiai), iš valstybinių sandėlių ėmė anglis ir malkas, neturtingiems valstiečiams dalijo dvarų gyvulius. Dažnai grobstymus organizavo ar juos skatino švietimo komisaras Klimovas.
Įdomu, kad kai kurių įmonių (aliejaus ir spirito) darbininkai priešinosi, todėl buvo panaudota karinė jėga įrengimams paimti (1, p. 106). Susidūrus su pasipriešinimu, grobimą bandyta užmaskuoti darbininkų valia. Antai iš „Electrit“ fabriko darbininkų tarybos (sudarytos sovietų) buvo pareikalauta priimti nutarimą dėl jo įrengimų perkėlimo į SSRS. Tarybos nariai vieningai atsisakė paklusti, todėl buvo suimti. Naujai sudaryta įbauginta taryba pritarė, kad įrengimai būtų paimti „darbininkams pageidaujant“ (5, p. 22). Buvo griebtasi ir paprastesnio būdo – į įmones pradėta skirti savo komisarus, kurie ir išspręsdavo įrengimų paėmimo klausimą. Iš bankų buvo paimta vertybių ir dokumentų Raudonieji plėšikai siaubė miesto įstaigas ir gyventojų butus, atrodo, daugiausia suimtųjų beipasislėpusių gyventojų. Iš magistratūros ir kuratorijos rūmų buvo paimti visi baldai, išluptas parketas (1, p. 106). Iš butų grobti baldai, muzikos instrumentai, parketas, durų užraktai, vandens kriauklės ir kt. 1939 m. spalio 29 d. Vilniuje I. Šeinius matė tokius vaizdus: „Štai ten brazda sovietinis sunkvežimis, perkrautas iki patrūkimo civiliniais baldais. Žalia pliušinė sofa pastatyta galu tarp <…> kėdžių. Nepalikta nė išsikerojusi palmė <…>, pravažiuoja du <…> sunkvežimiai, prikrauti vandentiekio vamzdžių, radiatorių ir šviesiai margiausios elektros armatūros“ (5, p. 16).
Sunkvežimiai su turtu keliavo viena kryptimi – į geležinkelio stotį, o iš jos – į Rytus. Nesuprantama, kokiu tikslu išsigabeno karstus. Gabenta ir kitais keliais: „Kiek prisižiūrėjom, kai vežė turtą visais Eišiškių keliais… Vežė duris ir langus, skrynias ir visa, ką galėjo“ (6). Gėrybės buvo išvežamos sunkvežimiais be numerių. Lietuvos pareigūnams vis žadėjo ir žadėjo uždėti numerius. Nenorėjo, kad grobstytojai būtų identifikuoti. Pavieniai plėšikai – „saviveiklininkai“ griebė viską, ką pamatę. „Gyventojai skųsdavosi, kad naktimis, komendanto valandomis, kariai plėšia mažas privačias parduotuves“ (7). Bevaisės buvo Lietuvos vyriausybės pastangos sustabdyti turto išvežimą. Vilniaus sovietiniai viršininkai nepriiminėjo Lietuvos įgaliotinio Vilniaus miestui ir jo sričiai arba vengė susitikti su juo.
Iš dalies galima sutikti su tuometinio Vilniaus lietuvių veikėjo J. Cicėno išsakyta mintimi, kad „Medžiaginės gėrybės dar niekis, bet didžiausia vagystė – tai archyvų išgrobimas“ (8, p. 245). Lietuvos įstaigos nustatė, kad vien 1939 m. spalio 14–22 dienomis iš Vilniaus buvo išvežta apie 20 000 egz. XVI–XIX a. senųjų aktų, Bajorų ir Mokytojų institutų, Liaudies mokyklų direkcijos, Vilniaus bajorų suvažiavimo ir kiti archyvai, apie 422,5 tūkst. egz. ir 10 tūkst. ryšulių (1, p. 157). Nepagailėta kultūros, mokslo, švietimo įstaigų. Iš kai kurių mokyklų buvo paimtos mokymo priemonės ir inventorius, iš Vrublevskių bibliotekos Lietuvos valstybės istorijos skyriaus išgabenta vertingų knygų 72 tomai, iš LDK skyriaus – 678 tomai, iš Lituanistikos Vilniaus skyriaus – 435 tomai ir kt. (1, p. 157–158); išvežti 356 muziejiniai eksponatai (9, p. 142). Su vertybėmis elgtasi barbariškai. J. Cicėnas rašė: „Vežė istoriją kaip kokį mėšlą sunkvežimiais ir mėžė į gyvulinius vagonus“ (6, p. 245). Pagal jį, buvo išvežta keliolika vagonų archyvinės medžiagos, knygų. Tačiau tyrinėtojas J. Matusevičius nurodo, kad vien iš Vilniaus valstybinio archyvo buvo išvežta apie 18 vagonų archyvinės medžiagos (9, p. 142). Pagrobus unikalias knygas, archyvus, mokymo priemones, buvo padaryta didžiulė žala Lietuvos kultūrai, mokslui. Pagrįstai I. Šeinius aimanavo: „Bolševikai išsiveža Lietuvos istoriją…“ (5, p. 18). Nacmečiu dalis išvežtų archyvų buvo aptikta Minske ir pargabenta į Vilnių.
Lietuvos valdžia ne kartą kreipėsi į SSRS aukštus pareigūnus, kad būtų sustabdytas turto, kultūros vertybių išvežimas, o kas paimta – grąžinta. Girdėjo arba pažadus, arba išsisukinėjimą, bet dažniausiai nesulaukdavo atsakymų į memorandumus, griežčiau suformuluotų diplomatinių raštų nepriiminėjo. Į 1940 m. vasario 24 d. Lietuvos vyriausybės memorandumą dėl išvežto iš Vilniaus turto SSRS užsienio reikalų liaudies komisariatas teikėsi atsakyti tik gegužės 19 d. Atsakymas buvo neigiamas ir motyvuotas tuo, kad 1939 m. spalio 10 d. sutartimi Sovietų Sąjunga neįsipareigojo grąžinti turtų, net jeigu jie buvo išvežti (1, p. 180). Iš tiesų, sutartyje nekalbama apie turtinius įsipareigojimus. Lietuvos derybininkai patikėjo žodiniu sovietų pažadu, kad Vilniaus kultūrinės vertybės pereis Lietuvos žinion. Spalio 22 d. Lietuvos pasiuntinys L. Natkevičius išgirdo panašaus turinio patikinimą iš SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininko V. Molotovo (1, p. 158), o 1940 m. kovo 16 d. pasiuntiniui vėl iškėlus garvežių, vagonų ir fabrikų grąžinimo klausimą, SSRS vyriausybės vadovas jau atvirai ėmė grasinti, kad už grąžintą Vilnių Lietuva yra skolinga, ir skolinga daugiau nei išvežtas turtas (10, p. 445). Kaip žinome, greitai ir pati Lietuva tapo Maskvos grobiu. Grobimas buvo tapęs SSRS politikos prioritetu.
Istorikų darbuose nepavyko aptikti Vilniaus ir jo krašto plėšimų tikslų, pasekmių įvertinimo. Būtų nedovanotina klaida turto grobimą vertinti vien kaip jo netektį. Šitaip elgdamiesi sovietai sąmoningai silpnino Vilniaus gamybinį potencialą, kad papildomai būtų sukomplikuotos Lietuvos valdžios galimybės išspręsti nuo karo pradžios besikaupusias krašte ekonomines, socialines problemas, sukeltas Vilniaus krašto žmonių nepasitenkinimas Lietuvos valdžia ir palengvinta šalies okupacija. Sovietų išskaičiavimas buvo paprastas: įrengimus praradusios įmonės negalės dirbti, daugės bedarbių ir Lietuvos vyriausybės rūpesčių jiems padėti, prastės žmonių materialinė padėtis ir priešiškumas valdžiai. Dėl vykusio karo daugelis įmonių buvo praradusios apsirūpinimo žaliavomis ir prekių realizavimo rinkas, todėl jos dar rugsėjo mėn. užsidarė. Spalio mėn. neveikiančių įmonių padaugėjo dėl prarastų įrengimų, mašinų. Gatvėje atsidūrė jų darbininkai. Pagal šaltinius, vien radijo aparatų fabrike „Electrit“ dirbo 2 000 darbininkų (1, p. 105). Kitur rašoma, kad sezono metu dirbdavo iki 1 000 darbininkų, 1937 m. pagamino 30 tūkst. radijo aparatų už 6,7 mln. zlotų (11, p. 57). Keletas šimtų darbininkų statė Turniškių elektrinę. Pažymėtina, kad ir iki karo Vilniuje būta daug bedarbių (1937 m. per 37 tūkst.). Jų gretas papildė sovietai savo plėšimo politika, o kai kurie istorikai kaltę už pramonės gamybos nuosmukį, nedarbą begėdiškai vertė Lietuvos valdžiai (12, p. 117).
Sovietai savo politika sukūrė Lietuvos vyriausybei ir kitų problemų, krašto žmonių nepasitenkinimo židinių. Turima mintyje savavališkas miškų kirtimas, dvarininkų turto išdalijimas. Lietuvos valdžia negalėjo taikstytis su savivale, todėl sekvestravo neteisėtai iškirstą medieną (apie 158 tūkst. m3). Mažinant „nukentėjusiųjų“ priešiškumą, sekvestruotą medieną leista išpirkti per 5 metus lengvatinėmis sąlygomis, t. y. nemokant palūkanų (2, p. 58). Laikydamasi nuosavybės neliečiamumo principo, Lietuvos valstybinės institucijos padėjo dvarininkams atgauti valstiečių paimtą jų turtą. Aišku, pastarieji jautėsi nuskriausti. Stalinui nubrėžus sieną su Gudija už 30 km nuo Vilniaus, paaštrėjo vilniečių maitinimo krizė. Mat dėl susiaurėjusio miesto hinterlando sumažėjo jo gyventojams žemės ūkio gaminius tiekusiųjų kontingentas. Iki 1939 m. karo daug didesnės Vilnių supusios teritorijos žemdirbiai nepajėgdavo miesto aprūpinti duoniniais grūdais.
Išvardyti plėšikavimo 1939 m. rudenį faktai buvo tik didžiojo Lietuvos materialinių, kultūrinių gėrybių naikinimo 1940–1944 m. preliudija
Tautos plėšimas 1940–1941 m., dangstantis liaudies valia ir interesais
Okupanto ekonominė politika ir jos tikslai bei padariniai buvo objektyviai ir gan kompleksiškai išnagrinėti nacmečiu leidinyje „Lietuvių archyvas“ paskelbtuose straipsniuose. Jų medžiaga, išvados „maitina“ ir dabartinius istorikus. Po 1990 m. Kovo 11-osios ekspertai apskaičiavo 1940–1941 m. bei vėliau sovietinio okupanto Lietuvai padarytus nuostolius. Tai leidžia autoriui šios temos sistemiškai nenagrinėti, daugiau dėmesio skirti išaiškėjusiems naujiems faktams aptarti, giliau pažvelgti į kai kurias okupanto taikytas priemones ir kontraversiškus jų vertinimus bei formuluoti apibendrinimus.
Raudonosios armijos įgulų sukeltos ekonominės komplikacijos
Iki šiol mūsų istoriografijoje apeitas SSRS kariuomenės įgulų atsiradimo Lietuvoje poveikis šalies ekonomikai. Jas reikėjo aprūpinti kareivinėmis, aerodromais, poligonais, svetima kariuomenė naudojosi Lietuvos geležinkeliais, ryšių priemonėmis. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausybės ir SSRS karo komisijų susitarimu Lietuva įsipareigojo kiek galėdama visomis priemonėmis padėti sovietų kariuomenei apsirūpinti statybos medžiaga, technika ir darbo jėga (1, p. 144). Tačiau sovietai visai būdais vilkino susitarimus dėl atsiskaitymų už gaunamas paslaugas. Lygiai taip pat jie elgėsi Latvijoje ir Estijoje.
SSRS karo komisija kėlė vis naujus reikalavimus, pavyzdžiui, leisti apsigyventi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje įgulų vadų šeimoms. Estai atmetė šį reikalavimą, motyvuodami, kad butų trūksta patiems estams (1, p. 160). Tokios pozicijos ketino laikytis ir latviai, o Lietuvos valdžiabuvo apsisprendusi netrukdyti karininkų šeimoms atvykti, nors sutartyje dėl įgulų apie tai nebuvo kalbama.
Iš 1940 m. kovo 9 d. Lietuvos URM Politikos departamento direktoriaus E. Turausko pro memorios aiškėja, kad sovietų kariuomenė pradėjo tuštinti parduotuves anksčiau nei iki šiol manyta, t. y. dar iki okupacijos. Šis aukštas pareigūnas kėlė klausimą, ar Lietuvos ūkiui nedaro žalos tai, kad įgulų kariai supirkinėjo importuotas, bet ne vietos gamybos prekes (laikrodžius, radijo aparatus, baltinius ir kt.) ir siūlė Vyriausybei išstudijuoti šį reikalą (1, p. 167). Keista, kad jam nebuvo aišku, jog Lietuva už tas prekes buvo išleidusi užsienio valiutą, o iš sovietinių kareivių gavo uždarus, mažaverčius rublius. Be to, tais pirkimais buvo išbalansuojama, skurdinama prekių rinka ir įtvirtinama rublio apyvarta. SSRS vadovybė 1939 m. lapkričio 3 d. Ekonominės tarybos prie SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimu sudarė galimybes šiam procesui, leisdama 25% algos, komandiruotpinigių įgulų karininkams, liktiniams mokėti litais (10, p. 346–347). 1940 m. gegužės 4 d. Politbiuro sprendimu pasirūpinta, kad Lietuvos prekes galėtų lengviau pirkti ir įgulų kareiviai, jaunieji kariuomenės vadai. Nuo gegužės 1 d. jiems mėnesinė iki 100 rublių alga pradėta mokėti vien litais, o gaunantiems per 100 rublių – 15 proc. (10, p. 508). Lietuvos valdžia ne kartą prašė, kad SSRS išpirktų paskleistus rublius, tačiau 1940 m. kovo 16 d. V. Molotovas pokalbyje su mūsų pasiuntiniu T. Natkevičiumi atrėžė: „Šio klausimo nelaikau aktualiu“ (10, p. 446).
Didžiausią pavojų Lietuvos valstybės finansams, bankams, lito stabilumui kėlė ne karių, o karinių įgulų „pirkimai“. Maisto produktus ir kitas prekes įguloms tiekė daugiausia „Maistas“ ir „Lietūkis“, kasdien įsiskolinimas pastarosioms augo, nes su jomis nebuvo atsiskaitoma. E. Galvanauskas teisingai konstatavo: „Vis labiau aiškėjo, kad bolševikiška Rusijos vyriausybė yra pasiryžusi apiplėšti Lietuvą, priversti ją išlaikyti įvestas įgulas <…>“ (13, p. 75). „Maistas“, „Lietūkis“ ir kitos įmonės, negaudamos pinigų iš įgulų, klimpo į skolas Lietuvos bankui bei kitiems bankams taip klampindamos juos. Dėl to kilo bankų nemokumo grėsmė, mažėjo įmonių mokėjimai biudžetui, buvo klibinamas pasitikėjimas litu. Taip pat įgulos nemokėjo už naudojimąsi ryšių priemonėmis, geležinkeliais, statybų rangovams, muito už jos įvežamas medžiagas ir prekes, nuomos, nes nebuvo gavusios Maskvos nurodymų dėl atsiskaitymų tvarkos. Apie šiuos nenormalumus 1939 m. lapkričio 17 d. N. Pozdniakovas signalizavo V. Molotovui ir pabrėžė, kad įgulų nejautrumas Lietuvos valdžios viršūnėse kelia nuoskaudas (10, p. 355–257). Lietuvos vyriausybė diplomatiniais kanalais kėlė atsiskaitymų klausimą, bet buvo siuntinėjama nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus. Maskva rasdavo įvairiausių pretekstų vilkinti reikalą. Pavyzdžiui, pasiūlė surengti sovietų ir Lietuvos geležinkelininkų konferenciją susisiekimui tarp SSRS ir Lietuvos aptarti (10, p. 379), t. y. nieko nespręsti. Kuo toliau, tuo labiau Maskva spaudė Lietuvą daryti nuolaidas: 1940 m. vasario 19 d. nurodė pasiuntiniams Lietuvoje ir Latvijoje pasiekti žemės ir pastatų nuompinigių sumažinimo, nesutiko, kad statybos darbus atliktų Lietuvos valdžios sukurta rangovų sąjunga; siekė įgulų pastatų kapitalinį remontą užkrauti Lietuvai (10, p. 440, 489). Derybos dėl nuomos ir statybų nebuvo baigtos dar ir 1940 m. balandį. Visiškai aišku, kad SSRS sėkmingai nudelsė atsiskaitymą iki Lietuvos okupacijos. Skolos Lietuvai galėjo susidaryti nemažos, kadangi vien per 1940 m. pirmąjį ketvirtį buvo numatyta įgulose atlikti statybos darbų, joms sunaudoti medžiagų už 4,5 mln. litų, o įguloms išlaikyti asignuota 1,5 mln. rublių, kurių dalis (algų) išmokėta litais (10, p. 432–433).
Okupacijos sukeltas ekonominis šokas
Prieš pradedant kalbėti apie okupacijos poveikį Lietuvos ūkiui, būtina trumpai susipažinti su šalies ekonomine padėtimi 1940 m. pirmojoje pusėje. Sovietinė propaganda kalte kalė žmonėms mintį apie Lietuvos išgyventą ūkio krizę, žmonių skurdą. Šito okupantui reikėjo mažiau susivokiančiuosius patraukti į savo pusę ir užmaskuoti savąją skurdinimo politiką. Nepaisant karo ir Vilniaus atgavimo sukeltų komplikacijų, Lietuvos ekonominė padėtis, pagrindiniai josrodikliai buvo geri. Šitai 1940 m. liepos 12 d. pripažino naujasis finansų ministras J. Vaišnoras: „Mūsų bendra ekonomine padėtimi <…> nusiskųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo būklė, tiek ir užsienio prekybos apyvarta pasirodo žymiai geriau, negu tuo pat laiku pernai <…> “ (cit. pagal: 14, p. 79). Tai rodė ir dvigubai išaugusios pramonės investicijos, padidėję įmonių pelnai, didžiulis valstybės biudžeto pajamų perteklius (55 mln. Lt), lito pastovumas ir jo padengimas aukso bei užsienio valiutomis 44,6 proc., lyginant su 1939 m. pirmuoju pusmečiu, 29 proc. išaugusi užsienio prekybos apyvarta ir jos balanso aktyvumas.
Apgailėtina, kad Liaudies vyriausybė jautriai ir operatyviai rūpinosi ne valstybės, bet okupacinės kariuomenės aprūpinimu, ką rodo 1940 m. birželio 18 d. Ministrų Tarybos nutarimo tekstas: „Sovietų Sąjungos kariuomenė didžiausia skuba <…>, kad būtų pilnai aprūpinta“ ir įsipareigojimas ją aprūpinti valiuta (turbūt turimi mintyje litai) bei pavedimas Lietuvos bankui duoti avansus (1, p. 285–286).
Jau pirmoji okupacijos diena sudrebino šalies ekonomikos pagrindus. „Jau birželio 15 d. (šeštadienį) gyventojai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir kituose miestuose puolė į krautuves. <…> susidarė ilgiausios eilės. Bematant maisto produktai buvo <…> išgrobstyti, <…> sekmadienio rytą <…> negalima buvo gauti net duonos“ (15, p. 126). Greitai pirkėjai ėmė šturmuoti ir ne maisto prekių parduotuves, jų gretas papildė okupanto karininkai, kurie, anot I. Šeiniaus „<…> perka, ką aptinka, vis tiek vyriška, ar moteriška. Patiems kauniečiams sunku sumedžioti ką nors iš rūbų, medžiagų, apsiavimo, muilo, net virtuvinių puodų, peilių ir lėkščių pritrūko. Valizų, sagų ir siūlų niekur nebėra“ (5, p. 105). Kitaip ir negalėjo būti, nes Lietuvą užplūdo apie 170 tūkst. okupanto kareivių, vėliau jų pagausėjo iki 250 tūkst. ar daugiau. Jie nebuvo matę tokios prekių gausos, geros jų kokybės ir pigumo, todėl jas graibstė ir siuntė į „rojaus“ šalį. Jiems pavadinti labai tiktų rusų žodis „pokupanty“. Nepiktdžiūgauju, kad neskyrė naktinių nuo suknelių, lietuvių vaišinami nemokėjo valgyti kiaušinio su kava (nulupę įdėdavo į kavą, išmaišydavo ir gerdavo pliurzą), kad politrukas, matydamas per pietus valgančius mūsų karių lašinius, niršo: „Baikite tą savo propagandą lašiniais!“ (4, p. 234). Aukštesnį gyvenimo lygį Lietuvos nei SSRS pripažįsta ir kai kurie Rusijos istorikai, pažymėdami „<…> produktų kokybė ir plataus vartojimo prekių asortimentas kėlė dėsningą nusistebėjimą“ (21, p. 66).
Kaltė už tuštėjančias parduotuves versta vietos gyventojams, spaudoje jie plūstami vagimis, spekuliantais, prasidėjo įvairūs prekybos varžymai – normavimas, kai kurių prekių (manufaktūros, galanterijos, trikotažo, avalynės) pirkėjų registravimas, atsirado draudimas sudarinėti nenormalias prekių atsargas (neįvardijant normalaus jų kiekio) ir bausmės už tai, imama krėsti parduotuves ir butus. Beveik kiekvieną dieną spaudoje skelbiami nubaustųjų sąrašai. Tuo ir pirkėjų registravimu bandyta įbauginti pirkėjus, likviduoti jų eiles. Kaip toliau matysime, pirkimų ažiotažas ir prekių deficitas tik didėjo, nors propaganda ir stengėsi žmones įtikinti, kad prekių yra pakankamai. Taupytojai metėsi į bankus atsiimti indėlių. I. Šeinius pažymėjo: „<…> pradėjo po birželio 15-tos tuojau atsiiminėti indėlius. Visi nepasiskubinę dabar gailisi“ (5, p. 101). Turėjo gailėtis, nes nuo birželio 17 d. pradėtas varžyti (normuoti) indėlių išmokėjimas – 250 litų per savaitę, o nuo liepos 17 d. tokią sumą leista išimti tik per mėnesį. Nepaisant ribojimo, indėlių sumos mažėjo, birželį vien iš Valstybės taupomųjų kasų buvo paimta 5,5 mln. litų santaupų – rekordinė suma per visą jų istoriją. 1940 m. birželio 1 d. jose gyventojai laikė 56,1 mln. litų, liepos 1 d. liko jau tik 50,6 mln. litų, o spalio 1 d. – 39,2 mln. litų (16, p. 28).
Kas nutiko Lietuvai tą juodąjį birželį, akivaizdžiai simbolizavo ir prie Lietuvos banko pastatytas sovietų tankas, birželio 18 d. reikalavimas įvesti į apyvartą rublį. Pagal tuometinį finansų ministrą E. Galvanauską, V. Dekanozovas ir N. Pozdniakovas jo priešinimąsi rublio įvedimui vertino kaip kenkimą Sovietų Sąjungos interesams (17, p. 417). Literatūroje įsitvirtinusi nuomonė, kad finansų ministrui ir kitiems pavykę įtikinti sovietinius komisarus, kad rublio įvedimas sugriaus Lietuvos ūkį, o tai būsią nenaudinga ir SSRS. Be to, anot L. Turausko, jo pokalbio su V. Molotovu metu išsakyta mintis, kad rublio įvedimas užsienyje gali būti suprastas kaip Lietuvos vasalinės priklausomybės SSRS ženklas, padaręs įspūdį (10, p. 637). Naujai paskelbti dokumentai verčia abejoti šia versija (anksčiau ja tikėjo ir autorius). Manyčiau, jog minimas sovietų reikalavimasbuvo paprasčiausias šantažas, norint primesti Lietuvai Raudonosios armijos (RA) išlaikymą.
Mano galva, sovietai nebuvo net techniškai pasirengę gan sudėtingai rublio įvedimo operacijai. Už jos atidėjimą keliems mėnesiams Lietuva sumokėjo didelę kainą – Lietuvos bankas suteikė okupanto reikmėms 38 mln. litų paskolą (be palūkanų) ir sutiko, kad jis keistų rublius į litus santykiu 40 kapeikų už vieną litą (10, p. 638–639), t. y. 2,25 karto mažesniu net už oficialų santykį (paritetą) pagal aukso turinį.
Kitas grobiko ankstyvas taikinys buvo Lietuvos banko aukso atsargos, jo, kitų bankų ir ūkio subjektams priklausiusi užsienio valiuta. Aukso atsargų grobimo istorija rašyta aprašyta (pvz., 18, 19), apie tai sukurtas (G. Sviderskytės) dokumentinis filmas, todėl tik trumpai stabtelsiu ties sovietų pastangomis perimti užsienio bankuose laikytą valiutą, nesirenkant priemonių (pvz.,
naudojant jau likviduotų Lietuvos bankų vadovų parašų pavyzdžių korteles). 1940 m. lapkričio 6 d. Lietuvos banko vardu (jau paversto SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora) buvo išsiųstos šifruotos telegramos 37 Europos ir Amerikos žemynų bankams, kuriose reikalauta valiutą pervesti SSRS valstybiniam bankui. Visi Anglijos, JAV, Danijos, Švedijos ir Šveicarijos bankai atsisakė įvykdyti nurodymą. Vieni jų rėmėsi savo vyriausybių sprendimais blokuoti Lietuvos sąskaitas užsienyje, kiti reikalavo savo šalių ir Lietuvos atitinkamų susitarimų, treti – kompensacijų, ketvirti neatsakė (19, p. 66). Italijos, Rumunijos, Vengrijos, Olandijos bankai valiutą pervedė. Vokietijos bankai vilkino iki karo. Sudarius 1940 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos atsiskaitymų balansą, paaiškėjo, jog jos juridiniams ir fiziniams asmenims priklausė užsienyje laikyto įvairaus turto, vertybinių popierių ir pinigų už 113,2 mln. litų bei 43 mln. litų reikalavimų už eksportuotas prekes (20, p. 40). 1952 m. rugpjūčio 16 d. inventorizavus lėšas užsienio bankuose, paaiškėjo, kad tų metų sausio 1 d. užsienio bankuose buvo įšalusios tokios Lietuvos banko lėšų sumos: 838,1 tūkst. JAV dolerių, 77,3 tūkst. svarų sterlingų, 9,4 tūkst. Belgijos frankų, 39,4 tūkst. Čekoslovakijos kronų, 136,1 tūkst. Danijos kronų, 48,5 tūkst. Prancūzijos frankų, 205,5 tūkst. Švedijos kronų, 558,2 tūkst. Šveicarijos frankų, 11,9 tūkst. Vokietijos markių (apskaičiuota pagal: 19, p. 66–68). Autoriui nežinoma, kaip vėliau išsisprendė šis reikalas.
Patrakęs turtų konfiskavimas
Istoriografijoje įsitvirtinusi tradicija įvairių įmonių ir kredito įstaigų turto paėmimą valstybės žinion vadinti nacionalizavimu, nepaaiškinant, kad ji būna dvejopa – atlygintinas ir neatlygintinas (konfiskacinis) suvalstybinimas. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, nacionalizuotų įmonių savininkai jokių kompensacijų negavo, todėl tiksliau ir aiškiau būtų vartoti konfiskavimo terminą. Tokios pozicijos laikosi Latvijos istorikai.
Šiuo metu dokumentiškai įrodyta, kad įmonių, kredito įstaigų ir kitų turtų konfiskavimas vyko pagal SSRS vadovybės sprendimus ir kontroliuojant jos emisarams, visi su tuo susiję klausimai buvo derinami su Maskva, pirmiausiai su V. Molotovu, po to Politbiuras įformindavo nutarimus (21, p. 110). Tai reiškia, jog rengti mitingai, kuriuose kurstyta neapykanta įmonių savininkams, kurie priiminėjo rezoliucijas dėl nacionalizavimo, Liaudies seimo deklaracija šiuo reikalu buvo paprasčiausios maskuotės. Nacionalizavimo būtinybė buvo grindžiama primityvia demagogija, pavyzdžiui, 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo posėdyje M. Šumauskas kalbėjo: „<…> visa eilė bankų įkurta tikslu <…>, kad būtų galima greičiau ir patogiau apvaginėti amatininkus, smulkius krautuvininkus, darbininkiją, ūkininkus <…>“ (22, p. 119). Spaudoje bankai pravardžiuoti kraugerių lizdais. Iš tikrųjų šių socialinių grupių bankai beveik nekreditavo, jie paprastai naudojosi jų pačių įkurtų kredito kooperatyvų, miestų lombardų paskolomis. Į akis krinta tiesiog kažkoks paranojiškas skubėjimas atimti iš savininkų turtus, nesilaikymas priimtų įstatymų, jų kai kurių nuostatų alogiškumas. Štai keletas pavyzdžių. Nors bankų nacionalizavimo įstatymą „prezidentas“ J. Paleckis pasirašė 1940 m. liepos 29 d., „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas rugpjūčio 1 d., tačiau įsigaliojo nuo liepos 26 d., bankai turėjo būti nacionalizuoti jau iki to mėnesio 27 d., o kitos kredito įmonės – iki liepos 29 d. (23). Aišku, laiku įvykdyti įstatymą nebuvojokių galimybių, kredito įmonių konfiskavimas nusitęsė iki rugpjūčio 20 d. Nonsensas buvo Taupomųjų valstybės kasų nacionalizavimas, kitaip – valstybinių kasų suvalstybinimas. Tai rodo, kad to įstatymo kūrėjai buvo ne vietiniai, nežinojo, kas buvo atskirų kredito įstaigų savininkai.
Maskvos marionetės Lietuvoje demonstravo per didelį uolumą, kad jai net teko tramdyti, nesutikti su pasiūlymu likviduoti kaimiškuosius kredito kooperatyvus (jų narių daugumą sudarė smulkūs ir vidutiniai ūkininkai). Nacionalizuoti bankai ir kitos kredito įstaigos turėjo 940,8 mln. litų turto, tarp jo 113,8 mln. litų kapitalo (24, p. 364). Be to, okupantui atiteko 1,5 mln. litų bankų seifuose žmonių laikytų brangenybių. I. Šeinius nutapė šiurpų šių vertybių konfiskavimo vaizdą: „Daug kas alpo, ne vienas iš proto išėjo, ne vienas krito vietoje, gavęs širdies smūgį. Juk tai daugelio buvo paskutinės santaupos, paskutinis turtas“ (5, p. 197). Remiantis Bankų nacionalizavimo įstatymu buvo konfiskuotos 278 juvelyrinių parduotuvių turėtos brangenybės (suma nežinoma), paimti net paprasčiausi laikrodžiai. Gyventojai turėjo atsisveikinti ir su turėta užsienio valiuta, aukso ir sidabro monetomis (tarp jų ir litų). Visos jos nedelsiant buvo perduotos SSRS valstybiniam bankui. Taip pat buvo įvesti nauji indėlių išmokėjimo suvaržymai: reikėjo gauti banko komisaro leidimą leistiems per mėnesį išimti 250 litų, visiškai sustabdytas jų išmokėjimas nacionalizuotų įmonių savininkams (jiems priskirti visi buvusieji akcininkai), akcinių bendrovių valdybų nariams ir direktoriams. Nepaisyta Finansų liaudies komisariato nuomonės, kad akcininkų negalima laikyti įmonių savininkais (24, p. 365).
Taip pat nacionalizuota apie 1 000 pramonės įmonių, kurių vien materialus turtas buvo įvertintas 423,4 mln. litų; 1 597 prekybos įmonės (parduotuvės, sandėliai, restoranai, valgyklos, knygynai), kurių apyvarta siekė apie 215 mln. litų; Šventosios uosto turtas, vandens transporto priemonės (13,2 mln. Lt vertės), apie 12 tūkst. namų, kurių gyvenamasis plotas sudarė per 4 mln. m², arba daugiau nei pusę viso ploto; 43 viešbučiai (beveik 7 mln. Lt vertės), kino teatrai, ligoninės, poliklinikos, ne mažiau nei 214 autobusų ir 366 sunkvežimiai (25, p. 24, 26–28).
Sovietiniame leidinyje (25) nutylėta, kad buvo konfiskuoti maždaug 9 000 įstaigų priklausę namai 3,9 mln. m² (14, p. 261). Nacionalizuojant nesilaikyta įstatymais nustatytų kriterijų, todėl iš savininkų buvo atimta turto daugiau negu priklausė. Miestuose buvo apie 5 400 nacionalizuotinų namų, o nusavinta 12–14 tūkst. namų. Viešpatavo savivalė. Jeigu Kaune ar kituose didžiuosiuose miestuose žmogus turėjo du namus, kurių bendras plotas viršijo 220 m², juos abu prarasdavo. Tiesa, vėliau atskirų namų kvadratūra nebuvo sumuojama. Atrodo, keisti tvarką, liautis savivaliauti privertė Maskva dėl kilusio diplomatinio skandalo. Marijampolėje buvo nacionalizuoti du Anglijos pilietybę turėjusios Stanislovos Dainos namai (186 ir 162 m²). Kadangi kiekvienas atskiras namas buvo mažesnis nei 220 m², buvo pažeistas įstatymas, savininkė apsiskundė savo Vyriausybei, Anglijos pasiuntinybė įteikė sovietams notą (21, p. 113).
Buvo duotas LSSR LKT nurodymas pakeisti namų nacionalizavimo instrukciją ir grąžinti S. Dainai vieną namą. LKT vadovas M. Gedvilas nenorėjo paklusti, aiškino, kad namai buvo naudojami ne darbo pajamoms gauti, kad tvarkos pakeitimas suteiks pretekstą daugybei skundų. 1990 m. Lietuvos tremtinių sąjungos apytikriais skaičiavimais, nacionalizuotų namų vertė siekė 0,5 mln. mlrd. rublių (27, l. 4). Vyriausioji Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisija namus įvertino 313,7 mln. JAV dolerių (28, l. 5).
Nacionalizacijos vykdytojai savivaliavo ir atimant iš savininkų prekybos įmones. Mat nebuvo jokios metodikos jų apyvartai apskaičiuoti, todėl vykdytojai (įmonių tarnautojai, komunistai ir profsąjungos atstovai) turėjo laisvas rankas pasirenkant auką. Manoma, kad vien nacionalizuojant prekybos įmones, biudžetas gavo 200 mln. litų grynųjų pajamų (15, p. 164). Nacionalizavimo komisijos paimamą turtą įvertindavo žemomis (1926 m.) kainomis (26, p. 200). Veikiausiai taip siekta nuvertinti galimas užsienio investitorių pretenzijas į Lietuvos nacionalinį turtą, lyginamąją bazę, kad vėliau būtų galima girtis sovietinės Lietuvos „laimėjimais“. Taip galvoti leidžia kai kurie faktai. 1940 m. liepą Vokietija padarė diplomatinį demaršą Lietuvai (ne SSRS!), kad nacionalizavimo įstatymai nebūtų taikomi jos įmonėms Lietuvoje ir vietos vokiečiams. Stalinas „rekomendavo“ (1940 m. liepos 27 d.) Lietuvos administracijai pristabdyti vokiečių nuosavybės nacionalizavimą (10, p. 708–709). Kai kuris turtas (pvz., vokiškas Lietuvos komercijos bankas) jau buvo nacionalizuotas, todėl teko panaikinti atitinkamą sprendimą. 1941 m. sausio 10 d. SSRS ir Vokietijai susitarus dėl abipusių turtinių pretenzijų, tas bankas buvo nacionalizuotas antrąkart. 1956 m. Anglijos ir SSRS susitarimu pastaroji atlygino britams, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvoje turtą, Londone buvusiu Lietuvos banko auksu. Nacionalizuotų įmonių savininkai ne tik negavo jokių kompensacijų, bet ir savo asmeniniu turtu (išskyrus drabužius, avalynę, baldus, namų apyvokos daiktus) privalėjo sumokėti atimtų įmonių skolas bei papildomus mokesčius už 1940 m. 42,6 mln. litų (29, p. 119). Jie buvo priskirti „liaudies priešų“ kategorijai, nebuvo priimami į darbą. Išimtis buvo numatyta tik laivų savininkams, jiems žadėta sumokėti 25 proc. laivų vertės (30). Tikriausiai tai buvo tik jaukas plaukiojantiems laivams susigrąžinti. Tiesiog šiurpina, kad šiuo tikslu griebtasi barbariškos priemonės: susisiekimo ministro įsakyme buvo pasakyta, kad už svetur esančių laivų negrįžimą atsakys įgulų šeimos nariai (31). Ar tai ne įkaitų ėmimo praktika?
Visus nacionalizuotų įmonių išleistus vertybinius popierius reikėjo tekinom neatlygintinai atiduoti Lietuvos bankui, jie prarado bet kokią vertę. Lietuvos bankui perduota 500 mln. litų vertybinių popierių. Taip pat faktiškai buvo konfiskuotos įmonių ir gyventojų investicijos į valstybės vertybinius popierius (iždo lakštus), kurios siekė 73,5–80,9 mln. litų, iš jų gyventojams priklausė 38,8 mln. litų (33, l. 1, 9). Tai reiškė, kad okupantas anuliavo Lietuvos Respublikos įsipareigojimus savo žmonėms, juridiniams asmenims. SSRS jų neprisiėmė sau. Dėl šio akto labiausiai nukentėjo tarnautojai, kadangi iki okupacijos jie privalomai turėjo pirkti valstybės vertybinius popierius (pvz., Vilniaus paskolos lakštus). Nacionalizacija palietė ir žemės, miškų bei vandenų savininkus. Žemės nacionalizacija skyrėsi nuo kitų turtų suvalstybinimo tuo, kad ūkininkai nebuvo išvaryti iš savo ūkių, jie neteko žemės nuosavybės teisės, teisės ją parduoti, pirkti, įkeisti ir tapo laikinais valdytojais. Neatlygintinai buvo atimta žemė iš tų, kurie jos turėjo per 30 ha. Patys produktyviausi prekiniai ūkiai (24–29 tūkst.) neteko apie 545 tūkst. ha, dar apie 60 tūkst. ha buvo atimta iš bažnyčių, vienuolynų ir įvairių visuomeninių organizacijų (3, p. 479). Literatūroje neužsimenama apie 1941 m. pavasarį pirčių, mechanizuotų skalbyklų, cheminių valyklų ir dažyklų atėmimą iš savininkų (32). Tiesa, šis aktas vadinosi municipalizavimu, kadangi šios įmonėlės buvo perduotos miestų savivaldybėms.
Nacionalizavimu buvo sukurta teisėto Lietuvos turtų tapsmo sąjungos nuosavybe ir jų perėjimo įvairių SSRS komisariatų, žinybų žinion regimybė. Tokiu būdu Lietuvoje buvo likviduota rinkos ekonomika, ji pakeista komandine, sudarytos prielaidos visoms Lietuvos ūkio suverenumą užtikrinusioms institucijoms likviduoti arba inkorporuoti į SSRS sistemą. Buvo nutraukti visi Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsieniu. Dėl to buvo prarasta daug valiutos, pajamų, prarastos galimybės Vakaruose įsigyti modernios technikos, įrengimų ir kt. Įmonių nacionalizavimas kartu reiškė tam tikra prasme ir darbo jėgos nacionalizavimą, jos laisvių suvaržymą. Net pagal marksizmo-bolševizmo dogmas Lietuvos turtų nacionalizavimo nereikėjo, kadangi nebuvo jokio jų savininkų pasipriešinimo.
Tiesioginiu okupanto grobiu tapo valstybinių įstaigų ir savivaldybių, kariuomenės, Šaulių sąjungos turtas. Apytikriais skaičiavimais, kariuomenė ir Šaulių sąjunga galėjo turėti ginklų ir kito turto už 1,2 mlrd. litų (27). Nežinoma iš bibliotekų, įstaigų, dvarų paimtų, sunaikintų, apgadintų knygų, kultūros ir meno turtų vertė. Šiuos naikinimus plačiai nagrinėjo, faktus suregistravo A. Zabitis (14) ir J. Matusevičius (9). Spėjama, kad RA iškirto apie 150 tūkst. ha miškų (34, p. 86). 1940 m. rugpjūčio 21 d. primestu Lietuvai susitarimu reikėjo nuomos pagrindais RA aprūpinti pastatais ir žeme. Išnuomotoje žemėje kariškiai galėjo kirsti mišką, nugriauti pastatus, nemokamai imti žvyrą, akmenis. Bet jau 1941 m. kovą buvo duotas nurodymas, kad RA daliniai užimtus pastatus ir žemės sklypus naudoja nemokamai (35). RA reikmėms buvo perduota ir gamybos įmonių (Raseinių skerdykla, Ukmergės kepykla „Viktorija“ ir kt.). Kitas užiminėjo savavališkai. Pavyzdžiui, buvo užgrobtos net SSRS valstybinio banko skyrių Jurbarke, Kėdainiuose, Kybartuose, Ukmergėje ir Vilkaviškyje patalpos, rekvizuojami inkasavimo automobiliai. Karo mokykla užėmė Vilniaus raudonojo kryžiaus ligoninės ir universiteto klinikų patalpas (36). Savivalės nesustabdė LSSR LKT pirmininko pavaduotojo S. Brašiškio protestai.Be skrupulų savo reikmėms atiminėjo iš įstaigų, dvarų, gyventojų baldus, radijo aparatus, drabužius.
Visuotinas žmonių skurdinimas
Nuo okupanto nukentėjo ne vien turtų, kapitalų savininkai, bet ir kitos socialinės grupės. Visų gyventojų materialinė padėtis labai pablogėjo dėl 1940 m. rudenį du kartus įvykdyto prekių kainų pakėlimo. Tai padaryta ruošiantis įvesti rublį, o tam reikėjo kainas Lietuvoje priartinti prie SSRS buvusių daug aukštesnių kainų. Čia tenka šiek tiek nukrypti į šalį ir pakalbėti apie egzistavusius požiūrius, kokiais būdais Baltijos šalyse pereiti prie rublio apyvartos. Iš Lietuvos centriniame valstybės archyve rastų ypatingai slaptų dokumentų paaiškėjo, kad buvo svarstomi trys rublio įvedimo būdai. Pagal pirmąjį būdą būtų reikėję labai padidinti Baltijos šalių valiutų oficialius santykius rubliais (pvz., lato 6–8 kartus), kad atitiktų jų perkamąją galią. Teisingai dokumente pažymėta, kad tuomet gyventojai nenukentėtų (37, l. 134–140). Kita galimybė buvo lato, litų, kronų emisijos ir infliacijos didinimas. Svarstytas ir trečias būdas – ribotų lito sumų (iki 100 Lt) iškeitimas į rublius pagal oficialų santykį (1:1). Tai būtų buvęs atviras žmonių apiplėšimas. 1940 m. rugsėjo 21 d. SSRS LKT ir VKP(b) CK ypatingai slaptu nutarimu „Dėl Lietuvos SSR perėjimo prie sovietinės valiutos“ buvo numatyta nuo lapkričio 16 d. išleisti į apyvartą rublius, prieš tai dviem etapais pakelti kainas, padidinti darbo užmokestį, litą prilyginti 0,9 rublio (38, p. 111). Taigi pasirinktas gyventojams skausmingiausias rublio įvedimo būdas. Viena to priežasčių buvo vengimas viešai pripažinti pasauliui, kad rublio oficialus aukso turinys ir jo santykis su kitomis valiutomis yra nerealus, per aukštas.
Pirmąkart mažmeninės prekių kainos padidintos 1940 m. spalio 5 d., maisto prekės pabrango iki 25 proc., ne maisto – 50 proc. (kai kurios – 2 kartus). Antrą kartą kainos turėjo būti pakeltos nuo lapkričio 1 d., bet tai padaryta lapkričio 23 d. Atidėti kainų pakėlimą privertė kilęs Baltijos šalių žmonių didžiulis pasipiktinimas, neigiami procesai prekių rinkoje, na, ir pagaliau propagandos požiūriu buvo pavojinga baltams „Spalio švenčių“ proga įteikti tokią „dovaną“. Po pirmojo kainų pakėlimo į Kremlių skriejo nerimastingi pranešimai. N. Pozdniakovas nerimavo, kad kauniečiai kaupia bulvių ir rugių atsargas, to anksčiau nebuvo. Iš Latvijos gauta žinia, kad „Liaudies priešai <…> skleidžia antisovietinius kenkėjiškus gandus, kad daugiau prekių nebus, bus įvesta kortelių sistema“ (21, p. 116). Latvijoje teko įvesti korteles cukrui ir ūkiniam muilui. Griežčiausiai reagavo estai, kai kurių įmonių darbininkai ėmė streikuoti (21, p. 117). Rusų istorikė teigia, jog 1940 m. spalio–lapkričio mėnesiais naujoji valdžia Baltijos šalyse buvo atsidūrusi ant krizės slenksčio (21, p. 119). Kuo čia dėtos marionetės? Beatodairišką tautų plėšimą sukėlė grobiko politika. Todėl teisingiau kalbėti apie jų bankrotą. Lapkričio 23 d. prekės pabrangintos 20–200 proc., ypač pakilo vilnonių ir šilkinių audinių bei jų gaminių, odinės avalynės, laikrodžių, mėsos ir pieno produktų, konditerijos gaminių kainos. Buvo paliktos senos tik ūkinio muilo, degtukų, žibalo ir druskos kainos. Tai puikiai parodo sovietų šalies žmonių buities lygį ir į kokią padėtį buvo stumiami Lietuvos žmonės.
Norint sušvelninti žmonių įtūžį, buvo didinamas darbo užmokestis. Nuo 1940 m. rugpjūčio1 d. įmonės turėjo jį padidinti taip: gaunantiesiems per mėnesį iki 100 litų – 25–30 proc., uždirbantiesiems 100–150 litų – 22–24 proc. ir likusiesiems (išskyrus gaunančiuosius per 300 Lt) – 5–14 proc. 1940 m. rugsėjo 26 d. nutarimu algos kilsteltos dar 20–30 proc., lapkritį – dar 20 proc. (25, p. 56–57), 10–20 proc. sumažinta buto nuoma ir elektros kaina. Tačiau, vertinant gyvenimo lygio pokyčius, kažkodėl net nacmečio literatūroje buvo pamirštas mokesčių darbininkams ir tarnautojams padidinimas, išlaidos iš esmės priverstiniam SSRS valstybės paskolų obligacijų ir loterijos bilietų pirkimui. Nuo 1940 m. liepos 151–160 litų uždirbantysis turėjo mokėti 4,8 lito pajamų mokesčio, o nuo 1940 m. lapkričio 10 d. įvedus papildomą mokestį (kultūros rinkliavą), uždirbantysis iki 200 rublių mokėjo jau 6,05 rublius (apskaičiuota pagal: 39; 40, p. 468). Obligacijoms pirkti reikalauta 2–3 savaičių darbo užmokesčio. Nuo 1940 m. birželio iki 1941 m. birželio Lietuvoje pragyvenimo minimumas padidėjo 159 punktais, o darbininkų algos – 147 punktais (26, p. 228). Tiesa, sovietmečiu ekonomistė prof. S. Ginaitė įrodinėjo, kad 1940 m. realusis pramonės darbininkų darbo užmokestis padidėjo 20 proc. (41, p. 78), tačiau ji „pamiršo“ į savo skaičiavimus įtraukti pirmojo (spalio mėn.) kainų pakėlimo rodiklius. M. Ilgūno vertinimu, 1940 m. birželį Kauno ir Vilniaus nekvalifikuotas darbininkas uždirbdavo 188 proc. pragyvenimo minimumo, o po metų – tik 111 proc., tarnautojai, atitinkamai, 200–210 proc. ir 90–120 proc. (14, p. 198–199). Ne veltui plito toks liaudies folkloras: „Pinigų gaunam daugiau, o gyvenam blogiau“. NKVD agentas taip apibūdino Kauno darbininkų nuotaikas: „Jie sako, kad vietoj žadėto darbininkams rojaus prasidėjęs tikras pragaras. Iš uždarbių padidinimo jie tik juokiasi, sakydami, kad čia esąs tik akių dūmimas“ (cit. pagal: 3, p. 88). 1940 m. pabaigoje dar buvo drįstama viešai protestuoti prieš gyvenimo lygio blogėjimą.
Antai 1940 m. gruodžio 15 d. SSRS valstybinio banko Panevėžio skyriaus tarnautojų profsąjungos susirinkimas priėmė rezoliuciją, kurioje konstatavo, kad, gyvenimo minimumui padidėjus tris ir net daugiau kartų, iš gaunamos algos neįmanoma pragyventi, piktinosi nenormuota darbo diena, nuo 1 mėn. iki 12 darbo dienų sutrumpėjusiomis atostogomis (24, p. 391–392).
Svarbiausia istoriografijos yda yra ta, kad rašyta vien apie visuomenės „hegemono“ – darbininkų – materialinės padėties pokyčius. Bet nuo kainų didžiulio pakėlimo nukentėjo visi, o labiausiai kaimiečiai, kadangi jų parduodamos produkcijos supirkimo kainos buvo pakeltos tik 10–25 proc., o grūdų kainos iš viso nedidintos. Todėl ūkininkų nenaudai buvo labai išplėstos kainų „žirklės“. Imkime ir palyginkime 10–25 proc. žemės ūkio produktų kainos padidėjimą su cukraus pabrangimu 1,83 karto, sėmenų aliejaus – 2 kartais, perkelio – 1,5 karto, drobės – 1,2 karto, vyriškų batų – 4,9 karto, vietinės gelumbės – 3,3 karto (apskaičiuota pagal: 41, p. 77). Ūkininkų pasipiktinimo būta didžiulio, čekistų vadovas Lietuvoje P. Gladkovas informavo M. Gedvilą, kad kai kurių vietovių ūkininkai agituoja nekulti javų ir grūdų nevežti į miestą, reiškė nepasitenkinimą išaugusiais mokesčiais, „šmeižė“ komunistų partiją (20, p. 37). Kainų pakėlimu buvo nuvertinti indėliai.
Dėl kainų pakėlimo susidariusios didelės pajamos pateko į biudžetą. Dėl to, taip pat dėl mokesčių padidinimo ir kt. biudžeto pajamos 1940 m. ketvirtajame ketvirtyje pasiekė rekordinę 324 mln. litų sumą ir nedaug buvo mažesnės nei visų 1939 m. pajamos (361,8 mln. Lt). Deja, jos nebuvo skirtos žmonių gerovei. Maža žinių apie tai, kam išaugusios pajamos buvo panaudotos.
Aišku, dalis jų teko minėtam algų didinimui. 17 mln. litų reikėjo geležinkelių bėgiams priderinti prie SSRS bėgių pločio, 40 mln. litų – lietuviškajam armijos korpusui (jau įjungtam į RA) išlaikyti, iki 15 mln. litų planuota panaudoti bedarbiams paremti, apie 20 mln. litų namų statybai, norint patenkinti RA butų poreikį (42). Nežinomas pajamų sumas turėjo suryti suvešėjęs biurokratinis aparatas. Vien pramonės administravimu užsiėmė apie 2 500 tarnautojų, kai „smetoniniais“ laikais pakako 100 žmonių (26, p. 213). Pramonės įmonėse administracinis ir techninis personalas buvo padidėjęs nuo 10 279 iki 56 291. O kam atiteko likusios pajamos? Apie 290 mln. litų buvo panaudota RA išlaikyti.
Tautos dramą sustiprino greta lito 1940 m. lapkričio 25 d. rublio įvedimas. Tikrovė pasityčiojo iš ne taip seniai padaryto finansų ministro pareiškimo, kad kalbos dėl rublio įvedimo yra piktos valios provokatorių gandas, siekiant pakenkti darbo žmonėms (43). Įvedus rublį, kilo tikra suirutė: kadangi iš anksto žmonės nebuvo supažindinti su jo banknotais, todėl bėgo į bankus pasitikrinti, nenorėjo priimti, vėl puolė parduotuves. Daug kur jos buvo uždarytos, nes nespėta perkainoti prekių. Daug žmonių atsisakinėjo priimti SSRS pinigus, motyvuodami, kad „lietuvis negali turėti sovietinių rublių“. Didžiausia bėda žmonėms buvo voliuntaristiškai nustatytas rublio ir lito santykis. Kaip žinoma, 1 litas buvo prilygintas 90 kapeikų, t. y. litas buvo stipriai nuvertintas. Nėra vienodos nuomonės dėl lito nuvertinimo dydžio. V. Jurgutis manė, kad apie 1937–1938 m. rublis buvo pervertintas 5–6 kartus; kitų nuomone, 1940 m. rinkoje litas kainavo 3–5 rublius, pagal trečius, rublio perkamoji galia buvo 3–3,5 karto mažesnė nei lito. Šiandienos Latvijos ekspertų vertinimais realiai 1 latas prilygo 10 rublių, o ne vienam rubliui, kaip buvo nustatyta 1940 m. lapkričio 25 d. (44, p. 237). 1940 m. slaptuose dokumentuose sovietų specialistai 1 latą vertino 6–8 rubliais. Dabartiniai rusų istorikai pripažįsta, jog buvo nustatytas savavališkas rublio santykis su Baltijos šalių valiutomis (21, p. 114). Atsižvelgiant į šį santykį ir į tai, kad 1940 m. lapkričio 25 d. sovietai latą prilygino rubliui, rastume, jog litas buvo vertas 5,4–7,2 rublių. Galutinį žodį turėtų tarti mūsų statistikos specialistai. Lito nuvertinimu ir kainų pakėlimu Lietuvai, jos žmonėms padaryta žala vienų vertinama 700–800 mln. rublių (45, p. 44), kitų – 400 mln. litų. Atkreiptinas dėmesys, kad žalos sumos apskaičiuotos dauginant apyvartoje buvusių litų sumą (223 mln.) iš vieno ar kito jo nuvertinimo dydžio, bet neatsižvelgta į žmonių turėtus indėlius (apie 150 mln. Lt). Todėl dėl kainų pakėlimo ir lito nuvertinimo gyventojai galėjo patirti daug didesnę žalą. Padarius prielaidą, kad litas buvo lygus 5,4–7,2 rubliams, žmonių nuostoliai galėjo siekti 1,2–1,6 mlrd. rublių. Be to, lito ir rublio santykio manipuliacija buvo labai nuvertintas Lietuvos nacionalinis turtas.
1941 m. kovo 25 d. uždraudus lito apyvartą, pas gyventojus buvo pasilikę apie 11 mln. litų (daugiausia sidabrinių monetų). Šią sumą reiktų laikyti praradimu žmonėms. Tuo metu dar buvo apiplėšti indėlininkai, konfiskuojant didesnes nei 1 000 rublių sumas. Nukentėjusiųjų buvo apie 12 000, jie prarado 38 mln. rublių indėlių (14, p. 259). Šia proga noriu paminėti porą smulkesnių dalykų. Pirma, 1940 m. gruodžio 25 d. pasitarime, kuriame dalyvavo V. Dekanozovas, A. Sniečkus, M. Gedvilas ir A. Drobnys, buvo nuspręsta prašyti Kremliaus nuo gruodžio 29 d. uždrausti litų priėmimą mokėjimams. Dėl nežinomų priežasčių jų „revoliucinis entuziazmas“ nesusilaukė „palaiminimo“. Gal todėl, kad apyvartoje dar buvo pasilikę apie 60 mln. litų, iš jų maždaug 24 mln. litų sidabrinių monetų (20, p. 38). Antra, M. Gedvilas rašė, kad pasitarime pas J. Staliną V. Molotovas siūlė konfiskuoti didesnius nei 1 000 litų indėlius. Tačiau J. Stalinas pritaręs M. Gedvilo pasiūlymui taip pasielgti su indėliais per 3 000 litų, nes tuomet nenukentėtų 92 proc. indėlininkų (46, p. 96). Kaip matėme, buvo pasielgta priešingai. Trečia, apie tuometės Lietuvos „suverenumą“ kuo puikiausiai pasako toks mažmožis – net SSRS LKT pranešimo apie lito anuliavimą tekstą tvirtino SSRS LKT.
1941 m. balandį per buvusio Lietuvos banko katilinės dūmtraukį išrūko nežinoma pinigų suma, išleista 878 mln. litų vertės banknotams Anglijoje spausdinti. 1941 m. pavasarį Maskvos gamykla Nr. 171 sulydė pagrobtas lito sidabrines monetas ir lydinius. Sulydžius gauta 4,8 t gryno sidabro ir 241,1 kg aukso (20, p. 39).
Didelis smūgis valstiečiams buvo 1941 m. pavasarį įvestos didelės natūrinės grūdų, bulvių, mėsos, pieno ir vilnų prievolės (duoklės). Jos reiškė, kad iš ūkininkų buvo atimta teisė laisvai disponuoti savo produkcija, nuspręsti, kiek jos pasilikti ir kiek parduoti. Prievolių normos neatitiko mokėtojų pajėgumo, sakytume buvo provokacinės, kadangi mėsos ir pieno duoklių normos buvo nustatytos ne pagal kaimiečių turėtą galvijų skaičių, o pagal valdomą žemės plotą. Nuo jo, o ne nuo pasėlių ploto priklausė grūdų ir bulvių prievolės dydis. Negana to. Prievolės buvo užkrautos ir smulkiausiems valstiečiams, valdžiusiems po hektarą kitą žemės, vos iš jos prasimaitinantiems naujakuriams, žemės sklypelius turėjusiems namų savininkams, amatininkams, darbininkams ir tarnautojams, žvejams, net seneliams ir invalidams, besinaudojusiems samdomąja darbo jėga. Ne mažiau 60 proc. grūdų duoklės reikėjo pristatyti maistiniais grūdais (rugiais, kviečiais, žirniais, lęšiais, pupomis), o likusią dalį – pašariniais (miežiais, avižomis ir kt.). 1941 m. ūkininkai turėjo atiduoti apie 360 tūkst. t grūdų (14, p. 245). 312 tūkst. t grūdų Lietuva privalėjo atiduoti į sąjungos rezervą (21, p. 167), arba 87 proc. visos prievolės. Išeitų, jog geriausiu atveju Lietuvos gyventojų maistui ir pašarams buvo paliekama menka dalis. Be to, dar lieka neaišku, ar iš jos nebuvo maitinama kariuomenė. Bet kuriuo atveju grūdų duoklė buvo milžiniška. Juk 1939 m., normaliai derlingais metais, Lietuva eksportavo vos 85,3 tūkst. t grūdų (57, p. 244). Eksportavo nedaug, nes buvo tapusi gyvulininkystės ir pienininkystės šalimi, daug grūdų reikėjo gyvuliams. LSSR LKT vadovas M. Gedvilas prašė Kremliaus nepaimti minėto kiekio grūdų į sąjungos rezervą ir leisti juos naudoti vidaus poreikiams (21, p. 167). Kremlius prašymo neišgirdo. Todėl, anot E. Zubkovos, Lietuvoje buvo sukelta maitinimo krizė (21, p. 167).
Per 25 ha turėjusiems ūkininkams buvo uždėta papildoma grūdų duoklė už 1940 m. derlių. Apie 34 tūkst. tokių ūkininkų privalėjo iki 1941 m. gegužės 1 d. pristatyti 92 tūkst. t grūdų (3, p. 87). Aišku, kad ir ši prievolė buvo nerealiai didelė, neįvykdoma, juolab sėjos mėnesiais.
Nesistebėtina, jog iki 1941 m. gegužės pabaigos duoklę už 1940 m. įvykdė tik 8 000 ūkininkų, arba 23,5 proc., už „piktybinį vengimą“ atlikti prievolę 1 100 ūkininkų buvo perduoti teismui (3, p. 253), apie 200 jų atsidūrė Pravieniškių darbo stovykloje ir birželį besitraukiančių sovietinių kareivių buvo sušaudyti. Už pristatytus grūdus ir kitus produktus mokėtos 5–10 kartų mažesnės kainos. Vadinasi, pristačiusieji grūdus patyrė didelių nuostolių. Be to, reiktų atsižvelgti į išskleistas kainų „žirkles“. Pavyzdžiui, iki okupacijos odiniams batams nupirkti užteko parduoti 6,7 kg sviesto, o 1941 m. reikėjo 8 kg. Kitas „siurprizas“ ūkininkams buvo piniginio žemės mokesčio padidinimas (1941 m. gegužę) 10–20 ha ūkiams maždaug 50 proc., o stambesniems – 2 kartus (lyginant su Nepriklausomybės laikais).
Žemės ūkio pajamų mokesčio normos ekonominiu požiūriu buvo absurdiškos, nes jos apskaičiuotos ne pagal ūkininkų faktiškas pajamas, o nuo valdžios susigalvotų pajamų. Buvo pateikta sąlyginių pavyzdžių, parodžiusių, jog Biržų apskrityje 30 ha ūkis, laikęs 4 arklius, 8 karves ir 6 kiaules, turėjo mokėti 3 889 rublius; to padaryti niekas nebūtų įstengęs (47). Teisingai manoma, kad įvedant papildomą natūrinį mokestį ir padidinant žemės mokestį, buvo siekta nuskurdinti ūkininkus ir greičiau suvaryti juos į kolchozus (3, p. 86). Vis tik negalima pamiršti pirmutinio tikslo – pamaitinti RA bei ūkininkų supriešinimo siekio. Mokesčių kaimui politika ir negalinčiųjų sumokėti represavimas daugeliui padėjo praregėti, suvokti, kas slypi už okupanto socialinės demagogijos. Tai rodytų masiškas naujakurių atsisakymas gautos žemės, bežemių ir mažažemių nenoras imti paskolas gyvuliams, pastatams, inventoriui.
„Nedarbo“ valstiečių kategorijai priskirti ūkininkai negalėjo gauti paskolų, visi jie buvo varginami pastočių. Smulkius prekybininkus pribloškė 50–100 proc. padidintas už 1940 m. verslo pelno mokestis. Visai juos ir amatininkus turėjo pribaigti 1940 m. gegužės 13 d. pakeisti mokesčio ėmimo pagrindai. Nuo tada reikėjo mokėti 5–15 proc. nuo apyvartos, nors prekybininkai galėjo imti antkainį mažesnį – 3–10 proc. (47). Tokie mokesčiai buvo aiškiai politiniai, represiniai. Tai matydamas, 1941 m. gegužės 1 d. iš finansų liaudies vicekomisaro pareigų pasitraukė T. Zaleckis.
Jau minėta, kad darbininkai ir tarnautojai turėjo mokėti didesnius mokesčius, kad sutrumpėjo jų atostogos bei pietų pertraukos, dalį algos turėjo atiduoti valstybės obligacijoms ir loterijos bilietams pirkti. Vidutiniškai kiekvienas jų buvo priversti atseikėti po 260 rublių. Įvairiopai sunkintos darbo sąlygos: laikiną darbo užmokestį pakeitus vienetiniu ir įvedus stalinines išdirbio normas, darbas buvo labai suintensyvintas, daugiau reikalavo jėgų, įvesta vos ne karinė darbo drausmė (pvz., buvo neleidžiama savo noru pakeisti darbovietę, bet valdžia savo nuožiūra galėjo perkelti į kitas įmones), profsąjungoms įsakyta (1941 m. pradžioje) kontroliuoti (sekti) darbininkus, tarnautojus. Darbininkai ir tarnautojai, nepriklausę profsąjungoms, buvo diskriminuojami, jiems mokėtos per pusę mažesnės nedarbingumo pašalpos.
Darbininkai nesulaukė dosniai žarstyto pažado – aprūpinti juos butais ištesėjimo. Pirmučiausiai sekvestruojami butai buvo skiriami RA karininkams, represinių struktūrų darbuotojams ir kolaborantų viršūnėms. Daug ką pasakančios buvo sekvestravimo komisijų sudėtys. Jas sudarydavo miesto vadovas, RA, NKVD, milicijos ir komunistų partijos atstovai. Pagal įstatymą trys komisijos nariai turėjo teisę priimti sprendimą dėl buto sekvestravimo, t. y. iškraustymo per 48 valandas (48). Bent Vilniuje 1940 m. rugpjūtį buvo draudžiama laisvus butus išnuomoti. Iki 1940 m. rugsėjo vidurio Kaune RA karininkams buvo paskirta 3 500 kambarių ir dar kita tiek jų reikėjo iki metų pabaigos. 1941 m. balandį Palangoje jie buvo užėmę 467 kambarius, 6 833 m² ploto (36). Kitais duomenimis, iki 1940 m. spalio 1 d. Kaune okupanto karininkams atiteko 4 000, Vilniuje – 2 600, Šiauliuose – 1 200, Marijampolėje – per 1 000, Tauragėje – 900, Telšiuose – 600, Raseiniuose – 500 kambarių (32, p. 88). Vis vien butų nepakako, todėl 1940 m. rugpjūčio 10 d. įvedamas SSRS taikytas gyvenamojo ploto normavimas (9 m² žmogui). Didesnį plotą galėjo gauti RA karininkai (pradedant majoru), komunistų, profsąjungų, valstybinių įstaigų ir savivaldybių vadovai. Prasidėjo vadinamasis suglaudimas, didesnių butų pertvarkymas į 2–3butus. Taip atsirado komunaliniai butai. Nuo suglaudimo politikos turėjo nukentėti inteligentija, ypač profesūra. Ir tai nepadėjo. Todėl 1940 m. rugpjūčio 19 d. vidaus reikalų ministras įsakė burmistrams nustatyti asmenų kategorijas ir asmenis, kuriems nesą būtinybės gyventi miestuose, ir juos iškelti (48). Iš miestų turėjo išsikelti dvarininkai, pramonės ir prekybos įmonių namų savininkai, šeimos, kurių vienas narys dirbo ne mieste; pensininkai, bedarbiai. Spauda skelbė: „Pensionieriai numatomi apgyvendinti provincijoje“. Kas į jų butus atsikėlė? Iki 1940 m. spalio 1 d. Kaune butus gavo 7 197 asmenys, tarp jų neturtingųjų būta vos 712 (49). Kažkaip mažoka darbininkų! Fiasko patyrė ir išreklamuota butų darbininkams kolonijų statyba. Žadėta 1941 m. Kaune pastatyti vienaaukščius namus su 1 720 butų, iki karo pastatyti 48 namai su 192 butais (35, p. 303). Vos pastatytiems namams reikėjo didžiulio remonto.
Mitą apie gerėjusią darbininkų ir tarnautojų materialinę padėtį sklaido ir kiti faktai. 1941 m. pavasarį buvo numatyta jiems skirti žemės iki 5 arų individualiems daržams (50). Jeigu padėtis gerėjo, kam tie daržai. Gyvenimo kokybės blogėjimą rodo ir dirbusiųjų šeimos narių rodiklių pokyčiai. 1936–1937 m. jis buvo lygus 1,1, o 1941 m. – 1,6. Turbūt ne iš gero gyvenimo turėjo dirbti daugiau šeimos narių? Iki okupacijos vienas dirbantysis galėjo išlaikyti 3,8, o 1941 m. – tik 2,6 šeimos narius. Neigiamai gyvenimo sąlygas turėjo paveikti uždraudimas prekybos įmonėms parduoti prekes išsimokėtinai, atėmimas iš tarnautojų, darbininkų, laisvųjų profesijų asmenų teisės pasiskolinti iš kredito įstaigų, miestų lombardų, tarnautojų taupomųjų skolinamųjų kasų. Pastarosiose tarnautojai iš savo algos ir darboviečių įmokų sukaupdavo pinigų senatvei, ligos atvejams, galėdavo iš kasos gauti paskolas. Didelę skriaudą jiems padarė bolševikai: paėmė įstaigų įmokėtas sumas, o pačių sukauptų sumų iki karo išvakarių neleido išimti. Daug skaudesnis buvo 1940 m. pensijų nemokėjimas 5–6 mėnesius dėl jų peržiūrėjimo, jų minimumo sumažinimas (pagal perkamąją galią) nuo 50 litų iki 60 rublių (14, p. 202). Nesivaržyta paimti 35,5 mln. litų, sukauptų tarnautojų pensijų fonde. Propagandistai žioplai išsidavė apie prastą pensionatuose gyvenusių pensininkų padėtį: „Iki šiol pensionieriams valgis buvo nustatomas daugiau mėsiškas, mažiau būdavo duodama daržovių ir vaisių <…>“, tai kenkdavę jų sveikatai, „todėl norima meniu pakeisti sveikesniu ir nebrangesniu maistu“ (51). Tragikomiška! Apskritai vertinant gyventojų gyvenimo lygio pokyčius, reikėtų žiūrėti ne tiek į gautų algų, pensijų dydį, o ir į galimybes pinigus paversti prekėmis. 1940–1941 m. į pirmą vietą iškilo prekės, dėl jų stygiaus pinigai prarado ankstesnę prasmę.
Spauda būgnijo, kad 1940 m. rudenį, lyginant su 1939 m. atitinkamu laikotarpiu, prekių apyvarta padidėjo 4–5 kartus (52). Padidėjimo būta. Mat okupantas rado įmonėse 2–3 metams sukauptas žaliavų atsargas, todėl dalis jų pradėjo dirbti 2–3 pamainomis, 1940 m. buvo pagaminta daugiau audinių (13–17 proc.), odinės avalynės (37 proc.) ir kt. Džiūgauta iš SSRS gaunamomis prekėmis, žaliavomis. Nors už jas buvo mokami pinigai, prekių įvežimas vadintas SSRS draugiška parama. Pirmoji šios srities „džiugi“ žinia buvo apie arbūzų gavimą, esą darbininkų vaikai nepristigs vitaminų (53). Vėliau skelbta duomenų (tikrų ar pramanytų) apie gautus grūdus, medvilninius audinius, avalynę, siūlus, anglį ir kt. Čia būtina trumpai prisiminti tai, kad 1939 m. spalio 15 d. Lietuva ir SSRS pasirašė prekybos sutartį, kuria pastaroji buvo įsipareigojusi už užsienio valiutą parduoti Lietuvai prekių, ekvivalentiškų 20 mln. litų (10, p. 289). Daugiausia Lietuva iki 1941 m. sausio 1 d. turėjo gauti superfosfato, druskos, naftos produktų, žemės ūkio mašinų. Sutartyje nebuvo numatyta, kad Lietuva pirks grūdus, akmens anglį, avalynę ir kt. Todėl kyla svarbus klausimas be atsakymo – ar SSRS vykdė šią sutartį? Spaudos duomenys apie gaunamus grūdus kelia didžiulę abejonę, nes iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuva bent rugių nepirkdavo, per 1940 m. liepą–lapkritį Lietuvos eksportas sumažėjo nuo 32,4 mln. litų iki 8,4 mln. litų (54, p. 5). Stalinistiniame leidinyje nerodomi duomenys apie užsienio prekybą gruodį gali reikšti tik viena – po aneksijos nutrūko Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsieniu, prekių išvežimas į SSRS tapo jos vidaus prekybos dalimi. Darytina išvada, kad Lietuvos gyventojų aprūpinimas prekėmis negalėjo pablogėti dėl jų eksporto. Beveik vienintelė prekių stygiaus susidarymo priežastis buvo didėjęs jų tiekimas RA ir kitoms respublikoms.
Pagal išgabenamą mėsos ir pieno produktų kiekį Lietuva tapo pirmaujančia, daugiau patiekdavo į sąjungos fondą tik Rusija ir Ukraina (55, p. 32). Kitas blogumas – kainas diktavo sąjungos žinybos. LSSR maisto pramonės liaudies komisaras maldavo, kad būtų mokamos respublikos nustatytos kainos arba bent tiek, kiek Baltarusijai. Geras kąsnis atitekdavo RA ir NKVD kalėjimams. Per 1940 m. šešias paskutines savaites jiems skirta 226,2 t mėsos, o penkiems didžiausiems miestams – 378 t (55, p. 32). Kai kuriais skaičiavimais, 1940–1941 m. Raudonajai armijai buvo paimta žemės ūkio produkcijos už 302,5 mln. litų. Logiška baigtis buvo prekių pardavimo normavimo įvedimas (1940 m. gruodžio 30 d. LSSR prekybos liaudies komisaro slaptu įsakymu). Žmonės dar kartą galėjo įsitikinti, ko buvo verti prekybos liaudies komisaro žodžiai, jog prekių stygius tėra šlykščiausias melas. Netenka stebėtis, kad kaltė už ištuštėjusias parduotuves buvo verčiama žmonėms: „Jei žmonės būtų kaip žmonės, jei nebūtų varoma kenkėjiška propaganda, lentynos nuo prekių lūžtų“ (52).
Vilniaus krašto ir Zarasų apskrities (iki plento Kaunas–Daugpilis) gyventojams buvo nustatytos daug mažesnės normos nei likusioje teritorijoje. Štai pirmieji galėjo nusipirkti mėsos 0,5 kg, dešrų – 0,5 kg, sviesto – 100 g, 5 kiaušinius ir t. t., antrieji, atitinkamai, 2 kg, 1 kg, 250 g ir 10 (26, p. 171). Taip pat buvo įvestas (1940 m. lapkritį) kuro normavimas visoms įmonėms, įstaigoms ir gyventojams. Pastariesiems leista nusipirkti kuro vos 14–17 laipsnių šilumai bute palaikyti (56). 1939 m. Lietuva įsivežė 139 tūkst. t akmens anglies, o 1940 m. gavo „pagalbos“ iš SSRS tik apie 60 tūkst. t šio kuro (57, p. 263; 58). Prekių normavimo taikymas padėties nepataisė. Pirma, jau pats šios priemonės taikymas skatina žmones būtinai pirkti leistą prekių normą. Antra, prastėjo padėtis pramonėje, žemės ūkyje, labai sumažėjo amatininkų, smulkių privačių pramonės įmonių beliko 2 200. Pasibaigus sukauptoms žaliavoms, stokojant įrengimų, detalių joms ir kt., mažėjo dalies prekių (plytų, vielos, vinių, sviesto ir kt.) gamyba. Sugriovus stambesnius prekinius žemės ūkius ir dėl žemų kainų kaimiečiai mažino savo produkcijos pardavimą. Per 1941 m. pirmus 6 mėn. kiaušinių pardavė 42,2 mln., kai per 1940 m. tą patį laiką – 77,7 mln., pieno, atitinkamai, 92,4 mln. kg ir 119,2 mln. kg, kiaulių 24 tūkst. ir 48,6 tūkst. (59). Trečia, daugėjo iš SSRS atvykstančių „specialistų“ (anot rašytojo L. Dovydėno, ne žmonių, bet partinių bilietų), matyt, buvo padidinti ir tiekimai į sąjungos rezervą. Šiaulių miesto duomenimis, miestų aprūpinimas mėsa, žuvimi, cukrumi, net duona blogėjo. Nuo 1941 m. gegužės 14 d. šio miesto mėsos kombinatas sumažino mėsos pristatymą į parduotuves nuo 500 kg iki 200 kg, žuvies – nuo 400 kg iki 170 kg. Miestui trūko 1 000 t miltų duonai kepti, vienas gyventojas gaudavo vidutiniškai vos po 2,6 g cukraus (55, p. 32–33).
Okupanto ekonominė politika sulaužė tvarkingai, tiksliai veikusį ūkį, įsivyravo chaosas, už kurį turėjo atsakyti niekuo dėtieji. Padėčiai stabilizuoti griebtasi drakoniškų bausmių. Už slaptą prekybą, prekių slėpimą ir atsargų kaupimą, už piktnaudžiavimą tarnyba, nevykdymą ar netinkamą įstatymų vykdymą, vadinamąjį sabotažą ir kt. buvo numatytas įkalinimas 5–10–15 metų ir net sušaudymas.
Buvo tokių gyventojų grupių, kurių materialinė padėtis pagerėjo. Apie 28,3 tūkst. bedarbių buvo įdarbinti, dauguma mažažemių ir bežemių buvo apdalinti žeme, nuo jų nurašyti keli milijonai skolų bankams, valstybei. Pagrobus šimtus milijonų, bepigu vaizduoti geradarį. Bet šių valstiečių džiaugsmas turėjo būti trumpalaikis, nes, anot latvių istorikų, jau 1941 m. vasarą turėjo prasidėti ištisinė kolektyvizacija (44, p. 239). Jeigu ne tada, tai po metų kitų būtų tikrai praradę žemę.
Emigracijos autorių duomenimis, 1940–1941 m. Lietuvos ūkiui ir gyventojams buvo padaryta 2 mlrd. litų nuostolių (45, p. 118). VLIK’o ekspertai nuostolius įvertino 2,9 mlrd. JAV dolerių (28). Į šiuos skaičius neįeina gyventojų represavimu padaryta žala. Autoriui labiau rūpėjo ne sumos, bet vykę procesai, tautos plėšimo metodai, padariniai. Tais metais turtų savininkų eksproprijavimu ir brutalia klasine ekonomine politika (be reikalo ši sąvoka pamiršta) buvo padėta uždelsto veikimo mina, ir šiandien skleidžianti pykčio, priešiškumo radiaciją. Ta politika nutiesė kelią į kerštavimą, žudynes. O ir šiandien penktoji kolona judošiškai šnabžda mums į ausį: „Dešinieji, V. Landsbergis suskaldė Lietuvą“. Netikėkime!
Baigti norisi apibendrinančiais Latvijos agronomo O. Eglaiso 1962 m. laiške N. Chruščiovui parašytais žodžiais: „Mes staiga pasijutome iš civilizuotos Europos šimtmečiais nublokšti atgal į siaubingą Tamerlano karalystę“ (21, p. 97). Norėtųsi, kad tautos atmintyje liktų vietos ne tik tremčiai, bet ir jos psichologijos sužalojimui.
Plėšimai ir griovimai 1941–1944 metais
Šį klausimą sovietmečiu tyrinėjo ir informatyvius darbus paskelbė J. Grėska bei J. Bulavas. Dabar tie darbai sunkiai surandami, yra tapę bibliografine retenybe. Lietuvos ekonominį engimą plačiau ar siauriau nagrinėjo ir mūsų emigrantai bei V. Bubnys (1998 m. išleistoje monografijoje). Šiuo rašiniu siekiama aktualizuoti nacių padarytų Lietuvai nuostolių klausimą (kai kurie politikai viešai prabilo apie tikslingumą reikalauti iš Vokietijos juos atlyginti), papildyti žinias apie pinigus, bankininkystę ir finansus bei iškelti 1941–1944 m. Lietuvos patirtų nuostolių kaltininkų ir masto įvertinimo problemą.
Ekonominės politikos okupuotuose kraštuose tikslas buvo aprūpinti Vokietiją ir jos kariuomenę maistu, žaliavomis, darbo jėga. Kariuomenė (vermachtas) turėjo būti aprūpinta maistu, net jeigu okupuotų kraštų gyventojams grėstų badas (60, p. 313). 1942 m. rugpjūčio 6 d. vykusiame okupuotų kraštų komisarų pasitarime H. Geringas pabrėžė: „Jūs pasiųsti į okupuotas sritis <…> tam, kad išsiurbtumėte iš ten viską, kas tik galima“ (cit. pagal: 61, p. 98). Materialinėms vertybėms išsiurbti buvo panaudotos jau tradicinėmis tapusios, plačiai Pirmojo pasaulinio karo laikais ir sovietų naudotos priemonės – pinigų, finansų ir kainų politika, plėšimas, duoklės, rekvizicijos, okupuoto krašto gyventojų normuotas badmiriškas aprūpinimas, įmonių perėmimas ar privertimas dirbti pagal karinius užsakymus ir kt.
Rašyta, kad pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariai atiminėjo iš gyventojų arklius, dviračius, pašarą, maisto produktus. Kaune buvę paimta 3 800 t mėsos konservų, 350 t rūkytos dešros, šimtai tonų kito maisto už 6–7 mln. rublių (62, p. 56). Apie vermachto kareivių plėšikavimus yra prabėgšmai rašęs Lietuvių aktyvistų fronto veikėjas A. Valiukėnas. Jis pabrėžė, kad vokiečių kareiviai yra gerokai įpratę paplėšikauti, jų mėgstamiausi daiktai esą radijo aparatai, gramofonai, porcelianiniai dirbiniai, drabužiai, transporto priemonės, gėrimai, maisto produktai (63, p. 38). Po 1990 m. kovo 11 d. išleistose knygose daugybė amžininkų liudija priešingai: vokiečių kariai buvo drausmingi, neplėšikavo, gerai maitinosi, už paimtą maistą atsiskaitydavo.
Apčiuopiamas vokiečių grobis buvo 30 t „smetoninio“ sidabro, skirto lito monetoms kaldinti ir sovietų nespėto išsigabenti.
Pirmiausiai ir visuotinai Lietuva apiplėšta, nustačius žemą rublio ir markės santykį. 1941 m. birželio 25 d. Kauno ir birželio 26 d. Vilniaus karo komendantų įsakymais greta rublio buvo įvesta markių apyvarta, 1 markė prilyginta 10 rublių (64, p. 189), arba buvęs litas įvertintas vos 9 pfeningais, nors iki sovietinės okupacijos prilygo 0,42 markėms. Atsižvelgiant į 1940 m. įvykdytą Lietuvoje kainų pakėlimą, markė buvo pabranginta 2,7–2,9 karto, tiek kartų nupigintas mūsų šalies turtas, indėliai, apyvartoje buvę pinigai, darbo užmokestis. Kitaip sakant, vienu ypu žmonės buvo apiplėšti, gyvenimo lygis nusmukdytas, dėl tuo sukelto šoko keletą savaičių buvo apmiręs ūkinis gyvenimas. Panašaus pinigų nuvertinimo kitose Vokietijos okupuotose šalyse nežinoma. Išimtis – Latvija, Estija, SSRS. Olandijos guldeną vokiečiai nuvertino 42 proc., Belgijos franką – 50 proc., Prancūzijos franką – 63 proc. (65, p. 32). Tenka pasakyti, kad naciams apiplėšti Lietuvą pinigų santykio ekvilibristika bus prisidėję sovietai. Nebūtų jie smarkiai nuvertinę lito, vargu ar vokiečiai būtų ryžęsi taip drastiškai dirbtinai pabranginti markę. Prieš žemą rublio santykį su marke 1941 m. rugsėjo 15 d. protestą vokiečiams pareiškė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovybė. Jos memorandume, adresuotame A. Hitleriui ir vyriausiajam Vokietijos kariuomenės vadui von Brauchičui, labai teisingai buvo nurodyta: „Toks rusų rublio kursas [santykis – V. T.] yra ne kas kita, kaip kontribucijos Lietuvai uždėjimas“ (66, p. 178)1. Iš tikrųjų, nesant sienos tarp Lietuvos ir SSRS, rublius jų savininkai (daugiausia vokiečiai) galėjoišleisti prekėms mūsų šalyje pirkti. Norint iki galo teisingai suprasti piniginio „ginklo“ panaudojimo esmę ir pasekmes, būtina žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kituose Vokietijos užimtuose kraštuose (išskyrus Daniją ir Norvegiją), buvo įdiegta karinių pinigų apyvarta. Vokietijoje cirkuliavusi markė (emituota Reichsbanko) nebuvo tapati Lietuvoje ir kitur vartotai markei. Pastarąsias emitavo Reicho kredito kasos, jos necirkuliavo Vokietijoje, buvo skirtos vien užimtų kraštų apyvartai. Šių kasų markėmis buvo mokamos algos kariškiams, okupacinės administracijos tarnautojams ir kt. Todėl vykstantys į Vokietiją atostogų ar kitais reikalais būdavo priversti turėtas markes, kaip ir rublius, išleisti okupuotoje šalyje prekėms pirkti ir šitaip gerinti Vokietijos žmonių aprūpinimą.
Lietuvos materialinėms vertybėms paimti ir gyventojams skurdinti buvo įvestos žemės ūkio produktų duoklės, rekvizicijos, suderintos su kitų priemonių sistema. Mūsų ūkininkai turėjo duoti grūdų, bulvių, mėsos, pieno, riebalų, paukščių, kiaušinių, šieno, šiaudų, dobilų, linų pluošto ir sėmenų, vilnų, odų, kailių, tabako, grybų, žuvų, medaus, uogų ir kt. duokles. Be to, buvo rekvizuojami arkliai ir vežimai. Vienų gėrybių duoklių kiekiai buvo nustatomi kontingentais, kitų –normomis. Duoninių grūdų buvo leidžiama pasilikti tik nustatytą normą šeimos, ordinarininkų ir samdinių maitinimui bei sėklai. Likusią dalį reikėjo atiduoti okupantui, o kitų grūdų – iš anksto nustatytą kiekį. Kartu buvo uždrausta prekyba grūdais, griežtinta jų panaudojimo tvarka. Pavyzdžiui, 1942 m. rugsėjo 1 d. generalkomisaro A. Rentelno parėdymu buvo uždrausta grūdus vartoti gyvulių šėrimui, 1943 m. – malti namuose girnomis. Nuo tada reikėjo malti tik okupanto numatytuose malūnuose (61, p. 101).
1941 m. reikalauta atiduoti visą pieną, išskyrus reikalingą šeimai maitinti. Faktiškai prievolė siekė 700 kg pieno nuo kiekvienos karvės per metus. 1943 m. įvesta pieno riebalų norma, kuri buvo diferencijuota pagal 4 apskričių grupes. Nustatant normas, atsižvelgta į pievų ir ganyklų kokybę, turimų karvių skaičių ir pieningumą. Vienais duomenimis, už kiekvieną karvę reikėjo pristatyti nuo 400 kg iki 1 000 kg pieno (3, p. 109), pagal kitus – vidutiniškai iki 1 110 kg (61, p. 102). Kad lengviau būtų kontroliuoti prievolės vykdymą, buvo pareikalauta atiduoti pieninėms turėtus separatorius, pieno nugriebimo ir sviesto gaminimo prietaisus. Kasmet ūkininkai privalėjo duoti ir mėsos duoklę, į „Maisto“ supirkimo punktus pristatyti kiaules ir galvijus. Nuo kiekvieno naudojamos žemės hektaro reikalauta po 15 kg (Vilniaus apygardoje – po 10 kg) gyvo svorio kiaulienos ar jautienos. Drausta raguočius ir veršiukus pjauti, paskersti kiaulę ar papjauti avį galėjo tik duoklę įvykdžiusieji.
Pirmaisiais okupacijos metais naciams turėjo tarnauti ir vištos, ir antys. Vėliau antys buvo „atleistos“ nuo kiaušinių duoklės, tik vištos jiems turėjo per metus padėti po 50 kiaušinių, net lapkričio mėn. vieną kiaušinį! Šią prievolę turėjo įvykdyti ir miestiečių vištos, jeigu jų laikė daugiau nei tris. Nepagailėta ir bitelių. 1943 m. įvesta medaus prievolė – po 2,5 kg nuo kiekvieno avilio. Reikalauta paukščių, avikailių, kailių, gyvulių odų, dobilų sėklos, išauginto tabako, sugaunamų žuvų, surenkamų grybų (61, p. 104). Už pristatytus grybus buvo žadama premija – leisti nusipirkti druskos už 3–5 proc. gautos pinigų sumos. Sovietmečiu buvo įtaigojama mintis apie duoklių kontingento didinimą, su kuria galima būtų sutikti, jeigu imtume laikotarpį iki 1943–1944 ūkinių metų arba kai kuriuos produktus (pvz., miežius, linų sėmenis). 1943–1944 ūkiniams metams daugelio gaminių prievolių dydis buvo sumažintas. Prie jų priklausytų duoniniai ir ankštiniai grūdai, pienas, kiaušiniai, pastarųjų kontingentas buvo sumažintas nuo 57,1 mln. iki 25 mln. vnt. (61, p. 107), arba daugiau nei per pusę.
Dėl duoklių kiekiui nustatyti naudotų skirtingų metodų beveik neįmanoma tiksliai išaiškinti, kada – sovietmečiu ar per nacinę okupaciją – jos buvo didesnės. Galima pasakyti, kad 1941 m. sovietinė grūdų duoklė (360 tūkst. t) buvo gerokai didesnė nei nacmečiu (227–275 tūkst. t). Dar labiau skyrėsi mėsos duoklės normos. Kaip pamename, bolševikmečiu reikalauta nuo vieno ha žemės pristatyti po 30–300 kg, kai vokiečiai buvo nustatę 10–15 kg normą. Nepamirškime, kad vokiečiai mažiau plėšė kaimiečius karo metais, o sovietai – nekariaudami iš „savanorės sesės“. Be to, pastarieji daug mažiau mokėjo. Pagal vokiečių nustatytą rublio ir markės santykį išeitų, jog sovietmečiu už rugių duoklę kaimiečiai gaudavo 8,6 karto mažiau negu mokėjo naciai, už kviečius – 6,9 karto, už pieną – 6 kartus, už jautieną – 8,7–10,5 karto mažiau (apskaičiuota pagal: 67, p. 102). Be to, naciai, priešingai sovietams, nereikalavo, kad duoklininkai vaizduotų entuziazmą.
Iš fragmentiškų duomenų matyti, kad nacmečiu Lietuva buvo atsidūrusi sunkesnėje padėtyje nei Estija ir Latvija. Estijoje duoklės įvestos vėliau, tik 1942 m. (68, p. 62). Vadinasi, jos ūkininkai turėjo mažiau nuo jų nukentėti. Net sunku patikėti duomenimis apie iš Latvijos ūkininkų imtos pieno duoklės dydį. Rašoma, jog 1942 m. jiems buvo nustatytos 27 tūkst. t pieno kontingentas (44, p. 293), kai mūsų žemės savininkams – 212–224 tūkst. t (61, p. 107).
Vienareikšmiškai duoklės laikomos nepakeliamomis, arba sunkiai įvykdomomis. Kaip galėjo būti kitaip, jeigu grūdų duoklės dydis buvo apskaičiuojamas pagal 1938 m. gautą normalų derlių. Pagal nacių oficialų statistikos leidinį, rugių ir kviečių grūdų duoklė sudarė beveik pusę viso jų derliaus, o pieno, mėsos, vilnos ir daugelio kitų žemės ūkio gaminių – apie 2/3 metinės produkcijos (pagal: 61, p. 106). Tiesa, J. Grėska pagal tą patį šaltinį apskaičiavo, kad 1942–1943 ūkiniais metais buvo paimta 22,3 proc. kviečių ir 28,2 proc. rugių derliaus (69, p. 59). Ypač beviltiškoje padėtyje atsidūrė tų apskričių ūkininkai, kuriose vyravo nederlingos žemės. Ligi 10 ha žemės turėjusiems Vilniaus krašto kaimiečiams gaunamų grūdų nepakakdavo duonai, 1938 m. iš karvės primelždavo vidutiniškai apie 700–800 kg pieno (70, p. 166, 168). Be duoklių, skaudžios buvo rekvizicijos. Jų metu iš ūkininkų paimta apie 224 tūkst. arklių (61, p. 119), tik iki 1943 m. spalio – apie 25 tūkst. vežimų, rogių ir tiek pat pakinktų (60, p. 343). Vietinių rekvizicijų metu Šiaulių apygardoje atimtos 1875 karvės (60, p. 343). J. Bulavo duomenimis, per okupaciją buvo paimta 392,4 tūkst. duoninių grūdų, 244,9 tūkst. t kitų grūdų, 470,6 tūkst. t bulvių, 532,8 tūkst. t pieno, 40,8 tūkst. t. kiaulienos, 121,1 tūkst. t jautienos, 1,4 mlrd. kiaušinių, 1,5 mln. t paukštienos ir t. t. (61, p. 107). Emigrantinėje literatūroje (45, p. 117–118) pateikti šiek tiek mažesni skaičiai.
Dėl to ir trąšų bei paprasčiausių padargų stygiaus, darbo jėgos sumažėjimo, nusilpusio ūkininkų suinteresuotumo ir kt. mažėjo pasėlių plotai (apie 20%) ir derlingumas (apie 22%), gyvulių skaičius bei jų produktyvumas. Lietuvos gyvulininkystė artėjo prie katastrofos, nes 1941–1944 m. kiaulių skaičius sumažėjo 64 proc., galvijų – 54 proc., avių – 47 proc., arklių – 43 proc. (69, p. 61). Tuo tarpu A. Bubnys ne bet kur, o naujausiojoje enciklopedijoje, svarbiame informacijos šaltinyje, kaip niekur nieko postringauja: „<…> vis dėlto okupantų ekonominė politika nesugriovė Lietuvos žemės ūkio sanklodos ir pajėgumo atsikurti“ (72, p. 538).
Dėl minėtų priežasčių nuo okupacijos pradžios iki 1944 m. birželio 1 d. grūdų duoklė buvo įvykdyta 63,3 proc., bulvių – 51,5 proc., mėsos – 73,7 proc. (apskaičiuota pagal: 61, p. 107). Mažiausiai, tik 35,5 proc. buvo įvykdyta 1942–1944 ūkinių metų pieno duoklė, nepaisant to, kad 1943–1944 ūkiniams metams, lyginant su ankstesniu laikotarpiu, kontingentas buvo sumažintas beveik 60 tūkst. t, arba apie 13 proc. Dalis duoklių buvo neįvykdomos ir dėl jas rinkusių organizacijų kaltės. Pavyzdžiui, pieno surinkimo punktai, neturėdami malkų, negalėdavo paleisti į darbą separatorių, todėl duoklės nepriimdavo (72, p. 70). Raseinių ir Ukmergės apskrityse pasitaikė taip, kad grūdai buvo konfiskuojami iš šią duoklę įvykdžiusių ūkininkų už tai, jog kiti prievolės neatliko. Už duoklių nevykdymą ir kitų su jomis susijusių draudimų nepaisymą grėsė įvairiausios bausmės – dažniausiai gyvulių ar ūkių atėmimas, kitų prievolių padidinimas, uždarymas į priverstinių darbų stovyklas ir net viešas sušaudymas arba pakorimas. Rašyta, kad ūkiai buvo atimti iš daugiau nei 4 000 šeimų (61, p. 113), joms leista pasiimti vos 15 kg turto, apie 10 tūkstančių ūkininkų išgabenta į lagerius (73, p. 393), negalutiniais duomenimis, mirtimi nubausta 83 (60, p. 339–340). Duoklės buvo pragaištingos ūkininkams ne tik dėl jų didumo, bet ir dėl mokėtų už paimtus žemės ūkio produktus žemų kainų bei menkų galimybių už gautus pinigus nusipirkti būtiniausių prekių. Mokėta apie 60 proc. Vokietijoje buvusių kainų, arba 10–15 kartų mažiau nei nelegalioje Lietuvos rinkoje, jos nepadengė gamybos išlaidų (73, p. 389; 61, p. 109). D. Jasaitis rašė, kad 40 proc. skirtumą tarp Vokietijos kainų ir mokėjimų už duokles pasisavindavęs okupantas ir tuo padarė apie 55 mln. markių nuostolį (73, p. 390).
Metodologiškai taip skaičiuoti neteisinga, nes neatsižvelgiama į ūkininkų turėtas galimybes gautus pinigus paversti prekėmis. Galimybės ką nors nusipirkti buvo daugiau negu minimalios. Atliktais skaičiavimais, 1943 m. vidutiniškai kiekvienas ūkininkas galėjo nusipirkti po 1/6 dalgio, pusę pasagos, 1/10 kastuvo (69, p. 56). Bet pirkti buvo leidžiama tik prievoles įvykdžiusiesiems, taip pat cukrinių runkelių augintojams ir kt. Taigi galima teigti, kad tokiomis sąlygomis už duokles gauti pinigai buvo beveik beverčiai (todėl vyravo natūriniai mainai), o SSRS reokupavus Lietuvą, virto spalvota ir jų laikytojui pavojinga makulatūra (grėsė kaltinimas „laukė sugrįžtančių vokiečių“). J. Brazaičio duomenimis (45, p. 117–118), per okupaciją vokiečiai paėmė žemės ūkio produktų už 278 mln. litų (matyt, 1939 m. kainomis), o tai sudarė 77 proc. 1939 m. Lietuvos valstybės biudžeto pajamų. Matyt, iš šios sumos reiktų atimti Lietuvos miestų gyventojams maitinti skirtų produktų vertę.
1942–1943 m. vienam miesto gyventojui buvo numatytas toks savaitės davinys: 1 700 g duonos, 250 g mėsos, 130 g riebalų, 250 g kruopų ir 125 g cukraus (25, p. 100). Kitais metais normos buvo sumažintos. Gydytojų buvo nustatyta, kad toks davinys sudarė 1/3 žmogui reikalingų kalorijų. Juo buvo galima išgyventi 6 mėnesius, tačiau neretai ir toks skurdus davinys būdavo neišduodamas, pvz., 1942 m. kovą–gegužę miestiečiai negavo riebalų, tų metų rugsėjį – mėsos, arba mėsa, riebalai, cukrus pakeičiamas erzacais (pvz., pasukomis), duodama tik juoda duona, o baltą duoną lietuviai galėjo pamatyti tik parduotuvių vitrinose su užrašu „Nur für die Deutschen“ (tik vokiečiams).
Savaitei išduoti talonai (kortelės) galiodavo dvi savaites. Parduotuvei neturint produktų, nepanaudoti talonai prapuldavo. Liūdną padėtį rodo ir prekyba alumi. Vietos gyventojas galėjo nusipirkti tik 1,5 l alaus, bet jo negalėjo išsinešti. Šie apribojimai netaikyti vokiečiams. Jie gaudavo kelis kartus didesnes maisto normas ir algas. Negana to. Kaip pripažino gebitskomisaras A. Rentelnas, Lietuvoje plataus vartojimo kainos net 60 proc. viršijo reicho kainas (60, p. 533). Vokiečių turėto aprūpinimo privilegijos žeidė lietuvių tautinį orumą ir juos siutino. Norėdami išgyventi, miestiečiai buvo priversti spekuliuoti, mainyti į maistą baldus, drabužius, laikrodžius ir kt., nešti iš darboviečių kas tik įmanoma (74). Juokais spekuliantai vadinti naujaisiais knygnešiais. Taikant vietos gyventojams bado dietą, daugiau maisto likdavo vermachtui, vokiečių administracijai, grįžusiems repatrijantams ir kolonistams. Iš 1941–1944 m. numatytų duoklių vien vermachtui turėjo atitekti 219 tūkst. t duoninių grūdų (32%), 155 tūkst. t pašarinių grūdų (74%), 237 tūkst. t bulvių, 58 tūkst. t mėsos (45,4%), 1941–1943 m., – 92 mln. kiaušinių (72,5%) (apskaičiuota pagal: 60, p. 334). Vietos gyventojų maitinimui buvo panaudojama tik 20 proc. duoninių grūdų, apie 10 proc. pieno duoklės (61, p. 109), 20 proc. pagaminamo cukraus (72, p. 131). Lietuvos Respublikos laikais visas cukrus būdavo suvartojamas viduje. Vokiečiai savo išteklius gausino ir Lietuvoje rinktais mokesčiais
1941 m. pabaigoje sovietinis gyventojų pajamų mokestis buvo pakeistas progresiniu mokesčiu, įvesti nauji mokesčiai – spiritui ir degtinei, tabakui, alui, spirito, druskos ir saldžiųjų medžiagų monopolio, pramogų, už gyvulius, autovežių ir dviračių ir kt. (75, p. 19, 24). Kaip ir kaizeriniais laikais, pradėti rinkti archaiški pagalvės ir šunų mokesčiai. Pagalvės mokestį, vadintą kaimo gyventojų asmens mokesčiu, turėjo mokėti visi 18–60 metų amžiaus kaimiečiai. Ištekėjusios moterys nuo jo buvo atleistos, netekėjusios turėjo mokėti iki sulauks 50 metų. Už šunį reikėjo kasmet mokėti nuo 3 iki 20 markių, už gyvulius (tik miestiečių laikomus) – 5–50 markių. Pagalvės, šunų, gyvulių, pramogų, autovežių ir dviračių, valsčiaus gėralų ir verslo mokesčiai bei kurortinė rinkliava mokėta Lietuvos savivaldos reikmėms. Be to, nuo 1942 m. joms išlaikyti buvo skiriama pusė surinktų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių. Tvarkant mokesčius, nebuvo pamirštas aukštesnės rasės prioriteto principas. Vokiečiai, jiems priklausiusios bendrovės mokėjo mažesnius Vokietijoje taikytus mokesčius, naudojosi kitomis lengvatomis, pvz., fiziniai asmenys buvo atleisti nuo karo meto priedo prie pajamų mokesčio, buvo neapmokestinamos pajamos iki 3 000 markių, pajamų mokestis mažintas po 300 markių už kiekvieną vaiką (75, p. 33).
Vienų mokesčių pajamos buvo įskaitomos į Ostlando (Rytų krašto) reicho komisaro biudžetą, kitų – į Lietuvos generalinio komisaro kasą, likusiųjų – į Lietuvos savivaldos biudžetą. Į reicho komisaro biudžetą patekdavo lengviausia surenkamų mokesčių (vokiečių įmonių ir jų filialų bendrovių, spirito ir degtinės, spirito, druskos ir saldžiųjų medžiagų monopolių, muitų pajamos). A. Bubnys nurodo, kad reichas buvo perėmęs geležinkelių, pašto, telefono ir telegrafo mokesčius (61, p. 324). T. Zaleskio kruopščiai sudarytame sąraše tokių mokesčių nėra, A. Bubnys tikriausiai supainiojo mokesčius su pajamomis!
Vokiečių administracijos, policijos, vokiečių mokyklų išlaidos buvo finansuojamos iš Ostlando biudžeto. Lietuvos savivaldos biudžeto (vadintas ir Lietuvos, Lietuvos valstybės biudžetu) gaunamų pajamų vos užteko minimalioms krašto reikmėms (tarnautojų algoms, švietimo ir mokslo įstaigoms, muziejams išlaikyti ir kt.) tenkinti. Neaišku, kuo baigėsi Lietuvos savivaldos ginčas su generaliniu komisaru, reikalavusiu dalį įvairių policijos dalinių išlaikymo išlaidų finansuoti iš jos biudžeto. 1941 m. pabaigoje buvo žadėta jas padengti iš reicho biudžeto. 1942 m. vokiečiai reikalavo 20 proc. šių išlaidų prisiimti savivaldai (75, p. 31). 1942 m. savivalda buvo priversta vokiečių karinių įstaigų reikalavimu biudžete numatyti per 25 mln. markių (75, p. 33). 1941 m. rugpjūčio 1 d. – 1942 m. kovo 31 d. savivaldos biudžeto pajamų planas buvo įvykdytas vos 55 proc., jų gauta 57 mln. markių (75, p. 32), t. y. kiekvienam gyventojui teko maždaug po 23 markes mokesčių. Palyginę šią sumą su 1942–1943 m. vidutiniu pramonės darbininkų darbo užmokesčiu (73 markėmis), su sviesto 1 kg kaina (iki 50 markių), turbūt negalėsime padaryti išvados, kad mokesčių našta buvo sunki, juolab kad šių mokesčių pajamų didžiuma naudota būtiniausioms vietos reikmėms. Tiesa, 1942 m. planuota surinkti daugiau pajamų (95 mln. markių), nes A. Rentelnas pareikalavo 100 proc. padidinti mokesčius, priekaištavo lietuviams, kad ūkininkai, turėdami daugiau nei latviai žemės, sumokėjo dvigubai mažiau žemės mokesčio – Lietuvos 7,5 mln. markių, Latvijos 15 mln.) (72, p. 42–43). Vokiečiai kišosi į savivaldos biudžeto reikalus, vertė mažinti išlaidas. 1942 m. pareikalavo du kartus sumažinti ir šiaip kuklią investicijų sumą (0,3 mln. markių), mažiau skirti pinigų mokytojų seminarijoms, suaugusiųjų institutams, išbraukti išlaidas Bažnyčios muziejui (75, p. 30). Iš savivaldos biudžeto buvo paimti 55 mln. markių (60, p. 343), bet nežinoma, kokios sumos pajamų patekdavo tiesiogiai į Ostlando biudžetą. Todėl nėra galimybių nustatyti, kokiu dydžiu ūkis ir gyventojai buvo priversti finansuoti Vokietijos karo mašiną bei ar nacmečiu, lyginant su „smetoniniais“ ir sovietiniais laikais, pasikeitė mokesčių našta. Todėl belieka manyti, kad pagrindiniai Lietuvos išteklių išsiurbimo, išnaudojimo būdai buvo duoklės, badmiriškas miestiečių maitinimas, žemas darbo užmokestis irdarbo jėgos Vokietijoje panaudojimas. 1942–1943 m. mėnesinis pragyvenimo minimumas nustatytomis kainomis buvo 140 markių, o darbininkai uždirbdavo vidutiniškai po 73 markes (60, p. 434).
Taip pat smarkiai nukentėjo pramonė, prekyba, amatai ir kt. Kadangi naciai Lietuvos turtą, įmones traktavo kaip karo grobį, jas periminėjo savo žinion ir perdavinėjo valstybinėms bei privačioms bendrovėms. Į didžiausias kooperatines sąjungas buvo paskirti vokiečių įgaliotiniai. Normaliau galėjo dirbti tik frontui ir Vokietijai reikalingą produkciją gaminusios įmonės. Beveik vien vermachto užsakymus vykdė kailių, veltinių, dalis trikotažo, stiklo, metalo ir medžio apdirbimo įmonių. Daug kitų šiai kategorijai nepriklausiusių įmonių buvo uždarinėjamos, įrengimai ir žaliavos išgabenamos į reichą. Jau 1942 m. uždaryti Jašiūnų, Kapėnų, Pabradės ir kiti kartono, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio vatos, Anykščių trikotažo fabrikai, kooperatinės sąjungos „Linas“ įmonės. Pirmaisiais okupacijos mėnesiais buvo apiplėšta apie 30 tekstilės ir trikotažo įmonių (76, p. 8). Trečios įmonės, negaudamos žaliavų, įrengimų, kuro ir dėl sutrikusio transporto, žemų kainų mažino gamybą arba buvo ties bankroto riba. 1943 m. 75–80 proc. pieno perdirbimo įmonių dirbo nuostolingai (76, p. 15). Chaosą ir gamybos nuosmukį sukėlė žmonių gaudymas priverčiamiesiems darbams Vokietijoje. Todėl masiškai buvo paliekamas darbas įmonėse, įstaigose ir bėgama į kaimą, slapstomasi. Pramonės įmonių sumažėjo apie 25 proc., išskyrus maisto pramonę, kurioje 1942 m. jų skaičius padidėjo 8 dešimtimis, katastrofiškai mažėjo gyventojams būtiniausių prekių gamyba. 1943 m., lyginant su 1940 m., medvilninių audinių buvo išaudžiama 12 kartų, vilnonių – 10 kartų, odos batų padams pagaminta beveik 3 kartus, vinių – 5 kartus mažiau (76, p. 12). Faktiškai miesto gyventojai neturėjo galimybių nusipirkti drabužių, avalynės, nes reikėjo gauti specialius leidimus arba surinkti vadinamus taškus. Per mėnesį (pagal J. Brazaitį ir kitus, per metus) darbininkas gaudavo 6–7 taškus, kai baltiniams reikėjo 24, vyriškam kostiumui – 80 taškų (12, p. 161). Kai kurioms prekėms (avalynei, tekstilei) pirkti reikėjo leidimų, be jų pardavinėtos tik klumpės. Be to, tos prekės brangiai kainavo. Dėl normuoto aprūpinimo pagal korteles prekybos įmonės buvo virtusios prekių paskirstymo aparatu. Didelį sukrėtimą prekyba ir amatai išgyveno dėl žydų išžudymo. Naciai amatus smukdė ir administracinėmis priemonėmis. Norintieji verstis amatu turėjo įsirašyti į atitinkamą kartoteką. Bet tai padaryti galėjo tik atitinkantieji tokius reikalavimus: turėti ne trumpesnę nei 10 metų amatininko patirtį, būti ne vyresniam kaip 40 metų ir „asmeniškai patikimu ir reikalingu“ (76, p. 178). Visi amatininkai, dirbtuvės, malūnai už oficialią kainą nieko nedirbdavo (72, p. 150). Didelė žala buvo padaryta Lietuvos miškams: per 3 metus plynai iškirsta per 26 tūkst. ha ir iš dalies – apie 38 tūkst. ha miško, arba apie 11,7 mln. m³ medienos. Dėl to 1941–1945 m. brandaus miško dalis sumažėjo nuo 14 proc. iki 9 proc. (77, p. 77). Pagal kitą autorių, iš Lietuvos buvo išvežta per 1 mln. kietmetrių statybinės medžiagos, 400 tūkst. erdmetrių popiermalkių, 500 tūkst. erdmetrių pabėgių (73, p. 389).
Suintensyvėjus Vokietijos miestų bombardavimui, daug šeimų buvo evakuota į Lietuvą. Jiems apgyvendinti Kauno centre ir kituose miestuose atiminėti iš lietuvių geriausi butai, neleista jiems pasiimti ne tik baldų, bet ir būtiniausių namų apyvokos daiktų, buvo apgyvendinami lūšnose ar išmetami į gatvę, net esą būdavo uždaromi į Pravieniškių koncentracijos stovyklą (78, p. 217). 1943 m. Kaune buvo suimta apie 400 lietuvių, išgavus iš jų pasižadėjimus raštu išsikelti, buvo išleisti (79, p. 265).
Vien Kaune butų neteko keletas tūkstančių šeimų, į juos įsikėlė vokiečiai (79, p. 56). Apskritai bolševikų nacionalizuotus ir išžudytų žydų namus, sklypus į savo kontrolę paėmė naciai. 1944 m. pradžioje vietos gyventojams buvo uždrausta atsikelti į Kauną, nes miestas buvo rezervuotas vokiečių kolonistams. Kiek nukrypdamas į šalį, priminsiu, kad vokiečių spauda įrodinėjo, jog Kaunas yra gryniausias vokiečių miestas, ką esą patvirtina stovinčios 2–3 gotikinės bažnyčios. Gal iš jos A. Bumblauskas pasisėmė „išminties“: Vilnius – lenkiškas miestas, jų meistrai statė barokines bažnyčias, puošė jas.
1943 m. pavasarį vokiečiai užgrobė Lietuvos ir Žemės bankus bei valstybines taupomąsias
kasas (kontroliuotas Lietuvos savivaldos). Jie tęsė 1941 m. pavasarį sovietinių okupantų pradėtą indėlininkų apiplėšimo politiką. Tuomet nacionalizuotų indėlių iki 1942 m. pabaigos nebuvo
leidžiama pasiimti, o po 1941 m. liepos 1 d. padėtų indėlių išmokėjimą ribojo: iki 1941 m. lapkričio 15 d. leido paimti 60 proc., vėliau – vos 20 proc. sumos (64, p. 193). Visiškai nebuvo išmokami žydų ir komunistų bei didesni negu 1 111 litų indėliai. Iš visos nacionalizuotų indėlių sumos teišmokėta apie 127 tūkst. markių, arba 12,7%, o likusieji buvo priskirti prie pražuvusių (verloren).
Didžiausius nuostolius Lietuva patyrė 1944 m. antrojoje pusėje vykstant mūšiams. Besitraukdami vokiečiai išvežė daugybę įrengimų, technikos, įvairių variklių ir metalų, medienos, audinių, maisto produktų ir t. t. Vokiečių duomenimis, tik iš Kauno miesto ir apygardos išgabenti 285 vagonai įrengimų, medžiagų, gaminių ir kt. (pagal 60, p. 443). Iš Šiaulių per vieną dieną (1944 07 25) išvažiavo į reichą 40 vagonų su žemės ūkio produktais, odos gaminiais, žaliavomis. Buvo plėšiamos mokslo įstaigos, muziejai, bibliotekos. Jos neteko daug brangios aparatūros, eksponatų, vertingos literatūros, inventoriaus. Susprogdino gerai įrengtas mokslo įstaigas – Kauno fizikos-chemijos instituto ir Dotnuvos žemės ūkio akademijos rūmus, ne vieną pramonės, elektros ūkio įmonę. A. Bubnys rašo, kad besitraukiantys vermachto ir SS daliniai padeginėjo trobesius, nupjautus rugius (60, p. 444). Atrodo, nekritiškai jis priėmė J. Bulavo teiginį. Juk Vilnių, Kauną ir kitas vietoves RA užėmė iki rugpjūčio pradžios, iki to laiko rugiai nebuvo prinokę ir nukirsti. Todėl rugiai galėjo būti deginami tik Vakarų Lietuvoje ir ne masiškai. 1944 m. vasarą– rudenį vokiečiai neturėjo tiek kariuomenės, kad užsiiminėtų nedideliuose sklypuose išsimėčiusių, į gubas sustatytų rugių deginimu. Be to, atsiminimuose užfiksuota daugybė tvirtinimų, kad per visus 1941–1944 m. nematė vokiečio. Venkime neapmąstytų, skubotų teiginių ir išvadų! Dėl vėliau paaiškėsiančio motyvo kiti grobimai ir naikinimai nevardijami.
Kas besuskaičiuos, kiek sukūrė Vokietijai turto, karo reikmenų 70–75 tūkst. išvežtųjų darbams, dirbusiųjų vergiškomis sąlygomis: žeminami, puspadžiu maitinami. Taip pat nesužinosime, kiek pražuvo bėgusių nuo raudonojo maro ar evakuojamų žmonių įvairiausio turto. Mūsų emigrantai apskaičiavo, kad vokiečiai iš viso pagrobė Lietuvos turto už 5,6 mlrd. litų (45, p. 118). Sovietams reokupavus Lietuvą, Ypatingoji valstybinė komisija Lietuvos patirtus nuostolius (tuometinėmis kainomis) įvertino 17 mlrd. rublių (61, p. 255). Tačiau 1945 m. liepos 1 d. Liaudies komisarų tarybos pirmininkas M. Gedvilas pranešime nurodė daug didesnę nuostolių sumą – apie 35 mlrd. rublių (61, p. 255). Įdomiausia, kad vėliau niekur šis skaičius nebuvo minimas. Ar ne todėl, kad prieštaravo Maskvos statistikos ekvilibristų „nuleistai“ sumai? Be reikalo šių laikų istorikai nekvestionuoja 17 mlrd. rublių nuostolių sumos pagrįstumo ir darbuose pateikia tik ją. Skaičiuojama, kad karo metais buvo susprogdinta ir sudeginta apie 1 700 pramonės įmonių, arba apie 2/3; kad valstiečiai neteko 47 830, arba 17 proc. gyvenamųjų namų. Šiauliuose, Šakiuose, Raseiniuose, Vilkaviškyje sunaikinta beveik 90 proc., Klaipėdoje – 70 proc., Marijampolėje – apie 60 proc. gyvenamųjų namų (60, p. 444). Kitur nurodytas mažesnis mastas, būtent: Šiauliuose sugriauta apie 80 proc. gyvenamųjų namų ir visa pramonė, Klaipėdoje – 65 proc. pastatų (29, p. 267, 270). Oficialiais sovietiniais duomenimis, iš viso miestuose visiškai ar iš dalies buvo sugriauta 26,5 tūkst. gyvenamųjų namų, 52,9 tūkst. gamybinių pastatų, 862 kultūros įstaigos, 682 mokyklos, 72 ligoninės, 222 šventovės, iš jų 130 sinagogų (61, p. 255), susprogdintas 51 tiltas, 376 km geležinkelių (kitur – 500 km), sunaikinti 4 283 prekiniai ir 2 574 keleiviniai vagonai (78, p. 442). Stipriai nukentėjo ir švietimo bei kultūros įstaigos. Sunaikinta apie 60 bibliotekų, iš jų V. Kudirkos Kaune, Vilniuje evangelikų reformatų sinodo, M. Strašūno, Žydų mokslinio instituto. Iš bibliotekų išimta ir sunaikinta apie 90 tūkst. knygų, regis, didumą jų sudarė sovietų propagandinė literatūra. Iš centrinės valstybinės bibliotekos į Vokietiją išvežta apie 2 000 vertingų leidinių (25 p. 106). Nusiaubti muziejai: Kauno karo istorijos muziejus prarado 60 proc., Rokiškio – 40 proc., Biržų ir Zarasų – po 30 proc., Šiaulių – 25% eksponatų; iš Vilniaus dailės muziejaus pagrobta vertinga baldų kolekcija, porceliano dirbinių, XIX–XX a. paveikslų, susprogdintos Kauno ir Vilniaus radijo stotys ir t. t. (25, p. 112).
Atidžiau panagrinėjus paaiškėjo, kad visi Lietuvai padaryti nuostoliai buvo priskirti tik vokiečiams, kad duomenys buvo klastojami, norint paslėpti sovietinių diversantų ir Raudonosios armijos padarytą žalą. Vienas ryškiausių klastojimo pavyzdžių yra tai, kad minėtos komisijos pranešime Vilniaus radijo aparatų fabriko „Electrit“ sunaikinimas priskirtas naciams (78, p. 441). Neypatingai gudriai buvo maskuojami sovietinių diversantų sugriovimai. Rašiniuose apie jų veiklą smulkmeniškai buvo išvardijama, kiek jie susprogdino geležinkelio bėgių, tiltų ir kt., o jau darbuose apie Lietuvos patirtus nuostolius „pamirštami“ jų „nuopelnai“ naikinant ūkio objektus. Miškuose besislėpę būriai (jų vadų raštuose vadintų diversiniais) pagrindinį dėmesį skyrė diversijoms (80, p. 15). Tą rodo jų ginkluotė: 1943 m. diversantams buvo parūpinta 1 860 minų, 5 986 rankinės granatos, 8 300 kg tolo ir tik 457 šautuvai (81, p. 82). Diversantų Lietuvoje štabo viršininkas A. Sniečkus įsakė (1943 m. žiemą) nuolatos ardyti, sprogdinti ne tik geležinkelių pylimus, bėgius, tiltus, stotis, dirbtuves, bet taip pat naikinti telefono ir telegrafo linijas ir stotis, pramonės produkcijos, žaliavų, maisto sandėlius, elektros ir vandens tiekimo stotis bei „priešui dirbančias įmones“ (80, p. 99). Gal galima suprasti ir net pateisinti priešo komunikacijų naikinimą, bet kodėl reikėjo susprogdinti plytinę ir koklių gamyklą Mielagėnuose, sudeginti valstybinius Kurklių, Obelių, Panemunėlio dvarus, pienines, pašto įstaigas, lentpjūves, net dervos varyklas (80, p. 177–179)? Kitaip elgėsi Lietuvos partizanai, pavyzdžiui, užėmę Saldutiškio miestelį (Utenos apskr.), nesprogdino mūrinio stribyno pastato, nes jo reikėsią laisvai Lietuvai. Panašaus principo laikytasi ir kitose vietovėse. Nepilnais duomenimis, per visą veikimo laiką sovietiniai diversantai susprogdino 110 tiltų, 48 kareivines, 66 įmones, 55 sandėlius, 803 km ryšių linijų, 361 garvežį, 2 585 vagonus (81, p. 229, 244). Turbūt niekada nesužinosime, kiek sunaikintų garvežių ir vagonų priklausė Lietuvai.
Suintrigavo tai, kaip sovietmečiu buvo bandoma nuslėpti Raudonosios armijos sugriovimus, kuriuos geriausiai galima pailiustruoti Vilniaus pavyzdžiu. Norint suversti kaltę už sostinės sugriovimą vien vokiečių kariuomenei, literatūroje buvo išvardijama jos ir ginkluotės skaičiai, bet nepateikiami duomenys apie Vilnių puolusios SSRS armijos galią. Beje, pagal tokią klastojimo klišę rašoma ir dabar. Vargais negalais pavyko sužinoti, jog Vilniaus užėmimo operacijoje dalyvavo 253,8 tūkst. karių, jie turėjo 2 589 pabūklus, 698 tankus ir 1 864 lėktuvus (82, p. 45). Palyginkime su vokiečių 15–17 tūkst. karių, 270 pabūklų, 40 tankų ir apie 50 minosvaidžių (25, p. 130) ir tada vienos bei kitos pusės „indėlis“ griaunant Vilnių bus maždaug aiškus. Papildomai žinotina, kad miestą penkias paras nepaliaujamai bombardavo sovietų aviacija, kad liepos 8 d. „galinga artilerijos ir aviacijos parengtimi prasidėjo miesto šturmas“ (82, p. 46), kad vokiečiai daugiausia šaudė iš miesto, o sovietų sunkieji ginklai – į miestą. Skaitytojai galėtų paieškoti atsakymo į klausimą – ar buvo karinė būtinybė apsupti Vilnių, jį šturmuoti ir griauti, o ne paimti į „reples“? Labiau nuo Raudonosios armijos turėjo nukentėti ir kiti mūsų miestai. Antai Klaipėdą griovė per 600 sovietų pabūklų ir minosvaidžių ir 340 tų pačių vokiečių ginklų (82, p. 100). Autorius nekėlė tikslo apskaičiuoti, kiek mūšių metu turto sunaikino vieni ir kiti. Politiškai vertinant, už sugriovimus, gyventojų nuskurdinimą vienodai atsakingos suokalbininkės, Antrojo pasaulinio karo sukėlėjos – SSRS ir Vokietija. Išvardyti sugriovimai turėjo ilgalaikes neigiamas pasekmes Lietuvos ūkiui, kultūrai, mokslui, žmonių gyvenimo lygiui, sveikatingumui. Kiek stipriai Lietuvos ūkis buvo nublokštas toli atgal, galima spręsti, palyginus 1943 ir 1945 m. duomenis apie kai kurių prekių gamybos pokyčius. 1945 m. cukraus buvo pagaminta 2,4 karto mažiau nei 1943 m., elektros energijos – 2 kartus, sviesto – 3,7 karto ir t. t. (apskaičiuota pagal: 78, p. 206). Na, o lyginant su normalesnių 1940 m. gamybos apimtimi, 1945 m. gamybos sumažėjimas siekia iki 10 kartų. Dar sykį galime įsitikinti, kiek tiesos yra E. Gudavičiaus ir jo mėgdžiotojų šūkalojime, kad dėl skurdo kalti vien mūsų protėviai – paskutiniai pagonys ir baudžiauninkai. Tad tokius turime mokslininkus, tokį mokslo elitą!
Literatūra
- Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940, Vilnius, 1993.
- Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940, Vilnius, 1990.
- Truska L. Lietuva 1938–1953, Kaunas, 1995.
- Žygis į Vilnių 1939 m. spalio 27–29 d., Vilnius, 1997.
- Šeinius I. Raudonasis tvanas, Vilnius, 1990.
- Vakarinės naujienos, 1989 10 10.
- Vakarinės naujienos, 1989 10 26.
- Cicėnas J. Vilnius tarp audrų, Vilnius, 1993.
- Laisvės kovų archyvas, red. K. Kasparas, Kaunas, 1999, t. 26.
- CCCP и Литва в годы Второй мировой войны, Вильнюс, 2006, т. 1.
- Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų, Vilnius, 1958, rankraštis.
- Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1972.
- Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai, Vilnius, 1990.
- Lietuvių archyvas, Kaunas, 1942, t. 1.
- Lietuvių archyvas, Kaunas, 1942, t. 2.
- Dambrauskas J. Taupomųjų valstybės kasų veikla 1938 01 01–1944 03 01 laikotarpiu (diplominis darbas) Kaunas, 1941.
- Galva G. Ernestas Galvanauskas, Čikaga, 1982.
- Sąskaityba, 2003, Nr. 8.
- Pinigų studijos, 2005, Nr. 2.
- Pinigų studijos, 1998, Nr. 2.
- Зубкова Е. Прибалтика и Кремль, Москва, 2008.
- Lietuvos Liaudies Seimas: stenogramos ir medžiaga, sud. J. Lazauskas, Vilnius, 1985.
- Vyriausybės žinios, 1940 08 01.
- Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941, Vilnius, 2000.
- Lietuvos TSR istorija, Vilnius, 1975, t. 4.
- Lietuvių archyvas, Kaunas, 1943, t. 4.
- Sąlyginė Lietuvai 1939–1990 m. padarytų nuostolių paskaičiavimo suvestinė (rankraštis). Autoriaus asmeninis archyvas.
- Memorandumas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijos, Vašingtonas, 1990 05 19. Autoriaus asmeninis archyvas.
- Lietuva 1940–1990, Vilnius, 2005.
- Darbo Lietuva, 1940 09 08 rytinė laida.
- Darbo Lietuva, 1940 08 01 rytinė laida.
- Tarybų Lietuva, 1941 03 18.
- LCVA, f. R 164, ap. 1, b. 491.
- Lietuvių archyvas, Kaunas, 1941, t. 3.
- Respublika, 1990 08 15.
- Vakarinės naujienos, 1990 06 13.
- LCVA, f. R 871, ap. 2, b. 24.
- Ten pat, b. 29.
- Tarybų Lietuva, 1940 12 08.
- Lietuvos novelos, Kaunas, 1935.
- Ginaitė S. Tarybų Lietuvos gyventojų pajamos, Vilnius, 1970.
- Tado Zaleskio asmeninis archyvas.
- Lietuvos ūkininkas, 1940 07 18.
- История Латвии XX века, Рига, 2005.
- Brazaitis J. Raštai, Chicago, 1985, t. 6.
- Gedvilas M. Lemiamas posūkis, Vilnius, 1975.
- Į laisvę, 1941 07 14.
- Darbo Lietuva, 1940 08 01 rytinė laida.
- Darbo Lietuva, 1940 08 20 rytinė laida.
- Tarybų Lietuva, 1940 10 02.