Sigita TELYČĖNAITĖ
1990 m. Kovo 11-oji – tai ne tik istorinė data, o gyvas priminimas, kad tautos laisvė gimsta iš vienybės, drąsos ir tikėjimo savo valstybe. Šią dieną kalbame ne tik apie patį istorinį faktą, bet ilgesnį Lietuvos kelią į laisvę – kupiną išbandymų, pasiaukojimo, kovos ir atkaklaus tikėjimo ateitimi. Šiandieną prisimename šviesą tų asmenybių, kurių įkvėpimas, patriotiškumas, pasiaukojimas ir kruopštus triūsas formavo naujos valstybės pamatus. Jų dvasios jėga kūrė tautos ateitį. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro kraštiečio Vlado TERLECKO veikla lieka įamžinta valstybės istorijos puslapiuose.
Krivasalio krašto sūnus, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, publicistas ir visuomenės veikėjas, Vilniaus universiteto docentas, mokslo veikalų autorius, savo darbuose aktyviai nagrinėjęs valstybės kūrimo procesus ir tautos pastangas išsaugoti nepriklausomybę sudėtingais laikotarpiais, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ekonominės minties, istorijos tyrinėjimų ir visuomeninio gyvenimo lauke. Jo darbai liudija nuoseklų siekį suprasti, įprasminti Lietuvos valstybės raidą, o parašyti tekstai ir atlikti tyrimai – svarbūs kiekvienam, mylinčiam Lietuvą ir besidominčiam jos istorija.
Vl. Terleckas parašė ir paskelbė kone 600 įvairių publikacijų, Mažosios Lietuvos enciklopedijos straipsnių ir yra 27 knygų autorius.
Artimiau su stipria ir unikalia asmenybe supažindina 2025 m. išleisti „Atsiminimai apie Vladą Terlecką“, knygą sudarė ir parengė žmona Regina Terleckienė ir dukra Jūratė Terleckaitė. Joje skelbiami signataro kolegų, studentų, bendraminčių, pažįstamų, giminių, artimųjų atsiminimai, surinkti 2024 m. rudenį – 2025 m. pavasarį. Pasinaudota būtent šiai knygai parašytais tekstais, kalbomis, pasakytomis įvairiuose renginiuose.
Vlado Terlecko asmenybės šviesą, vertybes ir atsidavimą darbui geriausiai pažinojo artimiausi žmonės.
Kalbamės su signataro dukra Jūrate TERLECKAITE – prancūzų filologijos specialiste, vertėja, žurnaliste, gide.
– Kas ir kodėl paskatino leisti atsiminimų knygą apie Tėvelį – Kovo 11-osios Akto signatarą Vladą Terlecką?
J. T. – Jau užaugo karta žmonių, kurie nebežino, kaip ir kokiomis sąlygomis buvo kovojama už Lietuvos nepriklausomybę. Mano Tėvelis buvo vienas iš tų kovotojų, todėl labai svarbu apie juos kalbėti ir juos prisiminti – kad galėtume vertinti tai, ką turime šiandien, ir suprasti, kokia kaina buvo pasiekta laisvė.
Tėvelis buvo valstybininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas. Man atrodė labai svarbu surinkti ir išsaugoti atsiminimus apie jį, kol dar gyvi jo bičiuliai, kolegos, studentai, žmonės, kurie jį pažinojo ir su juo dirbo. Taip atsirado ši knyga.
Šiandien dažnai girdime, kad žmonės ieško gyvenimo prasmės, klausia, dėl ko verta stengtis ir dirbti. Tėvelis buvo žmogus, kuris labai aiškiai žinojo, kokia jo gyvenimo prasmė. Jo tikslas buvo Lietuva – jos laisvė, jos valstybingumas.
Jis buvo vienas iš savo kartos lyderių, žmogus, kuris nebijojo prisiimti atsakomybės už rimtus veiksmus. Kovo 11-osios sprendimas buvo istorinis ir rizikingas. Jis puikiai suprato, kad už principingumą gali sulaukti ne tik pagarbos, bet ir ignoravimo, spaudimo, kaltinimų ar net grasinimų, tačiau vis tiek laikėsi savo įsitikinimų, nedarė jokių kompromisų su savo sąžine.
– Ar svarbus Tėveliui buvo Krivasalis? Kokią gimtinę jis regėjo istorijos vingiuose ir kokį ryšį su šiuo kraštu jaučiate jūs?
J. T. – Krivasalis – tai vieta, kur Tėvelis gimė ir užaugo, ten jo šaknys ir visko pradžia. Jam gimtinė buvo labai svarbi.
Tėvelį anksti subrandino tėvų, tetų, dėdžių ir senelių meilė, nuoširdus krivasaliečių tikėjimas, ryšys su gamta, taip pat skaudūs istorijos įvykiai – okupantų represijos, kolektyvizacija. Jo laikysena – orumas, tvirtumas, nesilankstymas okupantams – formavosi dar vaikystėje, šeimoje ir gimtajame kaime, stebint to meto istorinius įvykius.
Gyvenimas kaime, matyt, suteikė jam aiškų supratimą, kas tikra ir būtina, o kas – paviršutiniška ir tuščia. Kaime sunku paslėpti tikrąjį žmogaus charakterį – žmonės vieni kitus gerai pažįsta. Ten jis matė, kaip saugomos tradicijos ir papročiai, nepaisoma naujos valdžios primetamų reikalavimų, kaip žmonės myli žemę ir laiko ją iš tiesų sava.
Krivasalyje jis aiškiai pamatė, ką reiškia okupacija. Ten išmoko ir dirbti – susikaupęs, ramiai, be tuščio blaškymosi. Tėveliui, kaip ir visiems kaimo žmonėms, buvo įgimtas gamtos grožio pajautimas. Gyvendamas gamtos apsuptyje, jautė stiprų santykį su Dievu ir ryšį su gamta.
Jis poetiškai, pakiliai rašė apie savo gimtinę ir jos žmones: „Krivasalis su prigludusiais vienkiemiais iš visų pusių apsuptas aštuonių ežerų ežerėlių, todėl atrodo kaip didelė sala. Manyčiau, kad kaimo vardas yra žodžių „Kreiva sala“ vedinys. Į pietus nuo kaimo driekiasi miškai – Labanoro girios tęsinys. Apylinkės nugūbriuotos kalnų kalnelių. Giedrą dieną įkopus į aukščiausią iš jų – Šventakalnį – išvysi ežerų, kalvų, miškų mozaiką. Atsivers toliai iki Ignalinos, Švenčionėlių. Taigi Dievas davė Krivasaliui nuostabių grožybių, bet pristigo derlingesnės žemės. Dauguma krivasaliečių teturėjo po 5–7 ha žemės, bet nestokojo meilės Lietuvai. Gal ją stiprino žavūs gimtinės vaizdai, patriotizmo antplūdį sukėlė Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, jo tragiška baigtis. Visas kaimas buvo susirinkęs mokytojos Marijos Terleckaitės namuose klausytis radijo transliacijos apie skrydį. Didvyrių laukė visą naktį. Rytą, išgirdę apie lakūnų žūtį, negalėjo sulaikyti ašarų ir vyrai. Tėvynės meilę skatino veržli pažanga: buvo pastatyta moderni pradžios mokykla, kaimas išskirstytas vienkiemiais. Mylėti Lietuvą mokė mokykla, šaulių organizacija, kurioje gausiai ir veikliai dalyvavo krivasališkiai. Tad Lenkijos ultimatumo dienomis net pagyvenę tėviškėnai su ginklu rankose traukė prie demarkacijos linijos galimo priešo atremti.“1
Vaikystėje pažinęs Lietuvos partizanus, su jais bendravęs, Tėvelis visą gyvenimą jautėsi moraliai įsipareigojęs tiems paprastiems kaimo žmonėms, paaukojusiems gyvybę už Lietuvos laisvę. Šią skolą jis visą gyvenimą stengėsi grąžinti savo darbais. Vienas jų – 1997 m. šeimos lėšomis Krivasalio kapinėse partizanams pastatytas paminklinis kryžius. Kitas darbas – įspūdinga monografija, kuriai medžiagą rinko nuo 1990 m., rašė septynerius metus – „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953“. Šia monografija siekė apginti dergiamus, niekinamus Lietuvos laisvės kovotojus.
– Kokį ryšį su Krivasaliu jaučiate jūs pati?
J. T. – Dalį vaikystės vasarų praleisdavau Krivasalyje. Prisimenu, kaip senelė Teklė keldavosi su pirmaisiais gaidžiais, kad mus, anūkus, palepintų pusryčiais – užkurdavo krosnį, kepdavo blynus, keptuvėje čirškėdavo kiaušiniai su spirgučiais, primelždavo pieno.
Tėvelis dar auštant eidavo žvejoti, o senelė iš jo laimikio virdavo pietus. Dieną darbas vydavo darbą – Tėvelis šienaudavo, dirbdavo kitus ūkio darbus, vakarais pabendrauti užsukdavo giminės ir kaimynai. Jaučiau kaimo žmonių bendrystę, nenusakomą gerumą.
Krivasalis man iki šiol išliko ypatinga vieta. Ten gera sugrįžti ir dabar – kaime tarsi atsigaunu. Galbūt būtent ten geriausiai supranti, dėl ko gyveni.
– Dėkojame už atsakymus.
P. S. Vl. Terlecko išleistų knygų spektras nusako tik dalį jo nuveikto tiriamojo darbo:
„Pinigai Lietuvoje 1915– 1944 m.“, „Lietuvos bankas 1922–1943 metais“, „Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918–1940“, „Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941“, Lietuvos bankininkystė Lietuvoje 1795– 1915“, „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953 m.“ (lietuvių, anglų, prancūzų kalbomis), „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“, „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“ ir kt. Vladas Terleckas apdovanotas Nepriklausomybės medaliu (2000), Atminimo ženklu už Lietuvos transatlantinių ryšių plėtojimą (2003), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2010), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2017), medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“ (2019), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2020).
Mirė 2024 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.
1 Vladas Terleckas. Krivasalio auka Lietuvai. Lietuvos aidas, 1997 09 25.