Mažakalbis Juozas Paknys – ketvirtasis lietuvos banko valdytojas

Straipsnyje pagal fragmentiškas, įvairioje literatūroje išsimėčiusias žinutes mėginama atkurti ministro, Lietuvos banko direktoriaus, valdytojo pavaduotojo ir ketvirtojo valdytojo biografiją, nuveiktus darbus, pažiūras kai kuriais bankininkystės ir pinigų klausimais.

Pagrindiniai žodžiai: Juozas Paknys; Lietuvos banko valdytojas; litas; pinigai.

Įvadas

J. Paknys – ketvirtasis Lietuvos banko valdytojas. Juo tapo mirus J. Tūbeliui.

Būsimasis Lietuvos banko vadovas pasaulį išvydo 1883 m. rugsėjo 23 d. Pakniškių (Rokiškio aps., Jūžintų vlsč.) viensėdžio savininko šeimoje. Tėvai turėjo apie 50 ha derlingos žemės ūkį. Be Juozo, gimė ir išaugo dar 11 vaikų. J. Paknys mokslo žinių sėmėsi, visuomeniškai brendo Mintaujos gimnazijoje. Jis su draugais, kaip susipratę lietuviai, išsiskyrė iš moksleivių minios. Gimnazijoje J. Paknys kartu su bendramoksliais J. Šepečiu, J. Glemža ir kitais sudarė atskirą kuopelę, kurioje kartu su latviais gimnazistais studijavo politinę ekonomiją, kultūrą ir civilizacijų istoriją [3, p. 449]. Taip pat jis priklausė „Kūdikio“ draugijai, aktyviai veikė socialistinės pakraipos Lauko darbininkų, bežemių ir mažažemių organizacijoje, kuri laikoma pirmąja slapta jų organizacija. Pagal P. Čepėną, ją įsteigė (1903 m.) J. Paknys ir V. Požela [5, p. 40]. J. Paknys buvo išrinktas į tos organizacijos vykdomąjį komitetą. V. Požela, J. Paknio bendražygis, liudija, kad pastarasis sukvietė pasitarimą dėl kaimo vargingųjų organizacijos įsteigimo, jam pirmininkavo, teikė pasiūlymus. Jų esmė buvo tokia: kadangi kasmet daugėja kaimo proletariato, kadangi LSDP nukrypusi į miesto proletariatą, o kaime neveikia, sėkmingai kaimo proletariato kovai dėl savo padėties, revoliuciniam darbui kaime reikia įkurti atitinkamą organizaciją, leisti jos darbo „Pranešimus“ [29, p. 289.290]. Šioms mintims buvo pritarta. Vėliau organizacija ir „Pranešimai“ pavadinti „Draugu“.

1904 m. baigęs gimnaziją, J. Paknys apsigyveno Kaune, veikė tarp vietos darbininkų, įsteigė kuopelę, kurioje aiškino marksizmą [3, p. 301]. Paklusdamas tėvų valiai ir vengdamas paėmimo į Rusijos armiją, 1904 m. rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. Joje mokėsi apie vienerius metus.

Pasitraukęs iš seminarijos, J. Paknys aktyviai dalyvavo revoliuciniame judėjime, priklausė socialdemokratų kovos grupei, vienas ir kartu su kitais organizavo mitingus, demonstracijas, dvarų (Komaro) darbininkų streikus, Žeimiuose su draugais nuginklavo urėdininką, uždarė degtinės monopolį. Grįžtantį į Kauną suėmė policija. 1906 m. J. Paknį kartu su bendražygiais kaip plėšikus teisė Kauno apygardos teismas. Tik bylą perėmusieji Vilniaus teismo rūmai J. Paknį teisė jau kaip politinį veikėją ir skyrė jam 1 metus tvirtovės kalėjimo. Jis buvo kalinamas Kauno kalėjime. Žymus tų laikų socialdemokratų veikėjas K. Bielinis rašo, kad, išgirdęs žinią apie J. Paknio įkalinimą, tuo negalėjo patikėti, kadangi pažinojo kaip fiziškai silpną, kuklų gimnazistą [2, p. 318]. Panašiai rašo ir Z. Toliušis: „Iš viso buvę sunku patikėti, kad tylus, kuklus J. Paknys kadaise galėjo būti veiklus revoliucionierius“ [33, p. 318]. Kalėjime jis patyrė viršininkų ir prižiūrėtojų fizinį bei dvasinį smurtą. Iš kalėjimo išėjo 1907 m. pabaigoje.

„Lietuvių enciklopedijoje“ ir kituose leidiniuose rašoma, kad 1908 m. J. Paknys įstojo į Peterburgo komercijos institutą. Tačiau abejonių sukelia P. Bugailiškio atsiminimų teiginys, jog J. Paknys buvo Pabedinskio ekonomikos mokslų aukštųjų kursų klausytojas [4, p. 118]. Z. Toliušis su abejone rašo, kad J. Paknys mokėsi privačiame Psichoneurologiniame institute. Tačiau J. Paknio asmens byloje įrašyta, kad jis baigė Peterburgo komercijos institutą. Pagaliau išlikusioje studento J. Paknio nuotraukoje esantis įrašas „Peterburgo komercijos institutas“ išsklaido visas abejones dėl jo baigtos aukštosios mokyklos. J. Paknys buvo priverstas uždarbiauti, kadangi dėl pasitraukimo iš Kunigų seminarijos tėvai materialiai nerėmė. Studijuodamas priklausė Lietuvių studentų draugijai, buvo jos valdybos narys ir toliau aktyviai reiškėsi LSDP veikloje. 1910 m. pradžioje kartu su M. Biržiška ir S. Kairiu pradėjo leisti žurnalą „Visuomenė“, rašė straipsnius į jį ir į „Darbo balsą“. 1912 m. XII LSDP konferencija išrinko J. Paknį kandidatu į CK. Pagal V. Lukoševičių, iš tikrųjų LSDP CK vadovavo J. Paknys, M. Biržiška ir S. Kairys, nes P. Eidukevičius ir kiti nariai vėliau turėjo išvykti iš Lietuvos [33, p. 41]. Tada J. Paknys su minėtais bendraminčiais neleido, kad LSDP būtų sujungta su RSDDP ir pasmerkti vadinamieji oportunistai bei likvidatoriai, kaip to iš kalėjimo reikalavo Z. Angarietis [18, p. 249].

1912 m. baigęs institutą, J. Paknys apsigyveno Kaune, įsidarbino komercijos banke (neišaiškinta kokiame), vedė.

Kaizerinės okupacijos laikais J. Paknys gyveno Vilniuje, aktyviai dalyvavo LSDP ir visuomeninėje veikloje. Buvo išrinktas LSDP CK nariu, administravo šios partijos laikraštį „Darbo balsas“, daug rašė į socialdemokratų spaudą. Dirbdamas liaudies valgyklų ir vaikų prieglaudų administratoriumi, J. Paknys rūpinosi ir  varguomenės šelpimu. Dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas į jos sekretoriatą, dalyvavo diskusijoje dėl Lietuvos politinio tikslo. J. Paknio pagrindinė mintis buvo tokia: „Kad yra sąlygos mūsų nepriklausomybės obalsiui iškelti sunkios ir nepalankios, tikėti reikia į kylančią pasaulio demokratijos įtaką <.>“ [23, p. 9]. Kartu jis pasisakė už etnografines Lietuvos sienas, bet su būtinomis ekonominėmis korektyvomis. Renkant Tautos Tarybą, J. Paknys buvo įrašytas šeštuoju kandidatu į ją vadinamajame demokratų sąraše, tačiau nebuvo išrinktas, nes už jo kandidatūrą balsavo 54, o prieš – 143 konferencijos dalyviai.

1919 m. pradžioje J. Paknys pasitraukė nuo bolševikų į Kauną, nors prieškaryje su V. Kapsuku veikė vienoje partijoje, pastarasis jį vadino savo draugu. J. Paknys davė V. Kapsukui medžiagą apie kalinimo Kauno kalėjime sąlygas, žiaurų administracijos elgesį su kaliniais. Šią medžiagą V. Kapsukas savo vardu skelbė (1906 m.) „Darbininke“. Tais laikais V. Kapsukas rašė apie J. Paknį, kaip kairįjį socialdemokratą, rusų socialdemokratų literatūros išauklėtą, tolimą lietuvių socialdemokratų nacionalizmui [10, p. 147]. Pagal K. Bielinį, 1905 m. revoliucijos laikais J. Paknys priklausė V. Kapsuko vadovaujamai Lietuvos socialdemokratų darbininkų partijai. Ji daugiau rėmėsi vadinamuoju darbo žmonių internacionalizavimu, leninizmu. K. Bielinis rašo: „Tik veikiami revoliucijos įvykių ir negalėdami toleruoti „vado“ (V. Kapsuko . V. T.) užmojų, susijungė su LSDP“. Tik J. Pakniui nuėjus su Lietuva, V. Kapsukas pradėjo jį pravardžiuoti renegatu, atsimetėliu nuo darbininkų klasės.

1919 m. J. Paknys M. Sleževičiaus buvo pakviestas į Ministrų Kabinetą valdyti Maitinimo ir viešųjų darbų ministeriją. Tuo laiku, kai Lietuvoje nebuvo A. Smetonos, paaštrėjo prieštaravimai tarp Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumo ir Vyriausybės. Siekiant pašalinti Įtampą, buvo sumanyta pakeisti Laikinąją Lietuvos Konstituciją ta prasme, kad Prezidiumo funkcijos būtų perduotos naujai įkuriamai Prezidento institucijai. Tarp šio sumanymo autorių ir jo įgyvendintojų buvo ir J. Paknys. 1919 m. kovo mėn. pabaigoje M. Sleževičius, J. Paknys, V. Sidzikauskas, J. Šernas, J. Šimoliūnas ir J. Vailokaitis sutarė atitinkamai pakeisti Konstituciją [6, p. 40]. 1919 m. balandžio 12 d. M. Sleževičiui antrąkart sudarius Ministrų Kabinetą, J. Paknys tapo darbo ir socialinės apsaugos ministru. Šiai Vyriausybei atsistatydinus, 1919 m. spalio 7 d. J. Paknys nuėjo dirbti į Valstybės kontrolę, kur vadovavo Krašto apsaugos ministerijos Revizijos departamentui. 1921 m. rugsėjo 14 d..1922 m. vasario 20 d. redagavo žurnalą „Lietuvos ūkis“ [15, p. 45]. Vėliau buvo pakviestas į Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją viceministro pareigoms. Jas ėjo nuo 1922 m. vasario 21 d. iki spalio 10 d. [15, p. 45].

Tarnyba Lietuvos banke

1922 m. rugsėjo mėn. J. Paknys, kaip bankininkas praktikas, V. Jurgučio buvo pakviestas į kuriamą Lietuvos banką. 1922 m. rugsėjo 27 d. jis išrinktas šio banko valdybos nariu. Nuo tada J. Paknys pasišventė Lietuvos bankui. 1926 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu J. Paknys pakeltas į aukštesnes pareigas – paskirtas valdytojo pavaduotoju ir jas nepertraukiamai ėjo iki 1939 m. spalio 25 d., kada tapo valdytoju. Be to, laikotarpiu nuo V. Jurgučio atsistatydinimo iki V. Stašinsko paskyrimo J. Paknys laikinai ėjo Lietuvos banko valdytojo pareigas.

Dabar susipažinkime su J. Paknio rūpesčiais, darbais ir nuopelnais.

1926 m. birželio 26 d. valdybos nutarimu J. Pakniui pavesta rūpintis banko statybomis, kitais ūkio reikalais, skyrių inspektavimu, centrinės buhalterijos kontrole ir sąmatos vykdymu. Yra žinoma, kad 1924 m. jam pavesta atsakinga misija – derėtis su Anglijos banku dėl paskolos [7, p. 36]. Daugelis ano meto amžininkų liudija, kad po V. Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. J. Paknys buvo faktiškas Lietuvos banko vadovas, nors iš šalies visiškai nepastebimas, o svarbiausias jo patarėjas – V. Jurgutis. Privačiuose jų „posėdžiuose“ būdavusi išgvildenama Lietuvos banko ir lito padėtis, numatomos veiklos gairės. Šias asmenybes siejo profesinė draugystė, abipusis pasitikėjimas. Rūpinimasis valstybės reikalais, gilus pareigos jausmas nusvėrė jų ideologinius pažiūrų ir charakterių skirtumus. J. Paknys buvo mažakalbis, ramus, o V. Jurgutis – gryna priešingybė: auksaburnis, kunkuliuojantis enciklopedistas. Be to, kaip ankstesniame straipsnyje [Pinigų studijos, 2000, Nr. 2] rašyta, pinigų politikos tikslai ir priemonės, valstybės finansų reikalai buvo aptariami ir su Ministru Pirmininku J. Tūbeliu.

J. Paknys (būdamas Lietuvos banko valdytojo pavaduotoju) visuomet darydavo banko tarybai pranešimus svarbiausiais dienotvarkės klausimais. Z. Toliušis prisimena, kad pranešimai visada būdavo kruopščiai parengti, tikslūs, išsamūs, iliustruoti palyginimais, skaičiais [19, p. 40]. Pranešimai leisdavę gerai pažinti ne tik banko veiklą, bet ir bendrą krašto ūkio padėtį. Žinoma, svarbesnis buvo jo sumanus, atsidavęs vadovavimas pagrindiniam šalies bankui. Taip pat labai svarbu, kad J. Paknys visą laiką Lietuvos banke užėmė aukštas pareigas, todėl „Nors keitėsi banko vadovai, direktoriai, kiti atsakingi tarnautojai, bet Paknys buvo savo vietoje, ir visi galėjo būti ramūs dėl banko veiklos, lito likimo, nes žinojo, kad bankas tvarkomas atsidavusio savo darbui, rūpestingo, sumanaus, sąžiningo ir prityrusio Paknio rankose“ [19, p. 39]. Taip buvo užtikrinamas banko politikos tęstinumas, pastovumas.

Didelė atsakomybė užgulė J. Paknio pečius jam einant valdytojo pareigas (1929 10 31-1930 06 07). 1930 m. pradžioje jis banko akcininkams kalbėjo: „Vidujinės Lietuvos banko organizacijos atžvilgiu praeitieji metai buvo bankui labai sunkūs, sunkesni negu bet kurie pirmesniųjų metų. Dirbti teko prislėgtu ūpu, dažnai labai neramioj, įtemptoje atmosferoje“ [32, p. 54]. Tokią padėtį jis aiškino valdybos narių sumažėjimu iki minimumo ir V. Jurgučio išėjimu iš banko. Neatrodytų, kad J. Paknys galėjo ir įvardijo visas nuotaiką drumsčiausias priežastis. Jo liko nepasakyta, kad 1929 m. atstatydintas Vyriausybės vadovas A. Voldemaras, visi specialistai – banko direktoriai (išskyrus J. Paknį) pakeisti agronomu ir karininku, iš Lietuvos banko turėjo pasitraukti vyriausiasis buhalteris. Iš vėžių banko vadovybę išmušė ir jo tarnautojų teismo procesas, kuriame vadovai sugaišo daug laiko duodami parodymus. Pagaliau ir pats J. Paknys, iki tol užsiiminėjęs daugiausia banko ūkio reikalais, turėjo įgyti pinigų politikos įgūdžių.

J. Paknio vadovavimą bankui lengvino pagerėjusi lito padėtis, V. Jurgučio patarimai. Kita vertus, pasaulyje ir Lietuvoje sumažėjus palūkanų normoms, komisinių paslaugų tarifams, valiutų kursų skirtumams, bankų veiklos sąlygos pasidarė sudėtingesnės. Todėl reikėjo daugiau rafinuotumo, daugiau skaičiuoti.

Eidamas valdytojo pareigas, J. Paknys išdėstė savo požiūrį į Lietuvos banko uždavinius ir jų vykdymo ribas. Jis pabrėžė, kad labai dažnai per plačiai suprantami banko uždaviniai, manant, jog norėdamas bankas gali ir pinigų trūkumą pašalinti, ir paskolas atpiginti. Pagal jį, šias galimybes apriboja banko turimi ištekliai. Jis atmetė ir infliacijos, ir defliacijos, vienodai pragaištingų, politiką, nes ji įsuktų kainų ir valiutų kursų svyravimo sūkurius [21, p. 15]. Pirmą kartą J. Paknys pripažino, kad Lietuvos bankas turi vadovautis šalies ekonominės politikos tikslais.

1930 m. paskelbtas J. Paknio straipsnis leidžia tvirtinti, kad jis pirmasis iškėlė mintį, skaičiuojant lito padengimą auksu ir užsienio valiuta, turėti galvoje ne tik į apyvartą išleistus banknotus, bet ir einamųjų sąskaitų likučius. Tais pačiais metais iš dalies šis pasiūlymas buvo įgyvendintas, į pinigų kiekį pradėtos įskaičiuoti lėšos iždo einamosiose sąskaitose. Be to, tada pasikeitė padengiamųjų vertybių samprata ir jų skaičiavimas. Nutarta prie jų priskirti sidabrinių monetų (buvusių apyvartoje) 50 procentų nominaliosios vertės. Dar kita naujovė – JAV dolerio kurso litais nustatymo pakeitimas. Iki 1929 m. rudens Lietuvos bankas visą laiką už dolerį mokėjo 10 litų, t. y. vertino pagal paritetą. Ilgam nukritus dolerio kursui tarptautinėse rinkose, Lietuvos bankas už jį taip pat pradėjo mokėti mažiau. Taip norėta apsidrausti nuo kursų nuostolių ir priversti pakeisti Lietuvos gyventojų, verslininkų nuomonę, kad doleris yra nepajudinamas.

1939 m. spalio 25 d. J. Paknys paskiriamas Lietuvos banko valdytoju. Tuo buvo pripažintas jo pareigingumas, darbštumas, sumanumas ir kt. Po karo pradėta svarstyti, kodėl valdžia ilgai toleravo J. Paknio tarnavimą Lietuvos banke, leido jam užimti aukštas pareigas, kodėl jis taip vėlai paskirtas banko vadovu. J. Pažemėnas mano, kad Vyriausybė J. Paknį toleravo kaip nepakeičiamą sveikos ir tęstinos pinigų politikos atstovą [22, p. 378]. Manyčiau, kad jau pats toks klausimo kėlimas nėra korektiškas ir objektyvus, nes, 1922 m. kviečiant J. Paknį į Lietuvos banką užimti aukštas pareigas, buvo nepaisyta jo revoliucinės praeities, priklausymo LSDP viršūnėms. Be to, toks požiūris nesiderina su nevienkartiniais aukštais valstybiniais J. Paknio apdovanojimais, su jo įtraukimu į Finansų ministerijos patariamąjį organą – Ūkio tarybą ir paskyrimu jos vicepirmininku (pirmininkas J. Tūbelis). Pagaliau socialdemokratinė praeitis nesukliudė ir V. Stašinskui tapti Lietuvos banko vadovu. Tad vartoti žodį „toleravo“ su pakantumo atspalviu netinka. J. Paknys nemėgdavęs kalbėti apie savo revoliucinę veiklą, kuri jam galėjo atrodyti keistai, iš ekspropriatoriaus tapus svarbiausio krašto banko vadovu.

Z. Toliušis mano, kad J. Pakniui anksčiau tapti Lietuvos banko valdytoju sutrukdė jo revoliucinė praeitis ir priklausymas socialdemokratų partijai [19, p. 40]. Bet ar tam vėlgi neprieštarauja V. Stašinsko atvejis? Ar negalėjo J. Pakniui sutrukdyti anksčiau gauti valdytojo portfelį viena smulkmena – mažakalbystė? Perdėtai teigiama, kad J. Paknys per metus ištardavęs vos keletą žodžių. Ar tai Vyriausybei, ūkio organizacijų vadovams netrukdė bendrauti, spręsti kildavusius klausimus?

Likimas taip lėmė, kad J. Paknys buvo paskirtas vadovauti bankui mūsų valstybės egzistavimo pabaigoje, smilkstant už jos sienų Antrojo pasaulinio karo laužui ir aidint Molotovo-Ribentropo protokolų gedulingai Lietuvos laidojimo melodijai. Į karo gniaužtus buvo patekę mūsų bankai ir litas. Juos talžė karo audrų sukeltos užsienio prekybos ir tarptautinių atsiskaitymų komplikacijos.

Laikotarpiu nuo Klaipėdos krašto atplėšimo iki Lenkijos pasidalijimo (imtinai) Lietuvos indėlininkai išėmė iš kredito įmonių (išskyrus kredito kooperatyvus) 71 mln. Lt, arba 42 procentus, indėlių. Taip smarkiai padidėjusį indėlių pareikalavimą bankai įstengė patenkinti tik imdami paskolas iš Lietuvos banko. Jų įsiskolinimas Lietuvos bankui padidėjo 20 mln. Lt. Taip pat 4 mln. Lt padidėjo Lietuvos banko paskolos valstybei. Dėl šių priežasčių nuo 1939 m. kovo 1 d. iki spalio 1 d. banknotų apyvarta padidėjo beveik 28 mln. Lt, o tuo tarpu padengiamųjų vertybių (aukso, užsienio valiutos) atsargos dėl Lietuvos mokėjimų balanso pasyvumo sumažėjo beveik 4 mln. Lt. Todėl krito lito padengimas. Padengimo auksu procentas pavojingai artėjo prie įstatymų leistos minimalios normos (33,3 %). Minėtas neigiamas pinigų rinkoje tendencijas vėliau (lapkričio-gruodžio mėn.), atgavus Vilniaus kraštą, sustiprino beverčių zlotų iškeitimas į litus. Visa tai vertė Lietuvos banko vadovybę varžyti ūkio kreditavimą, branginti paskolas ir pakeisti banko įstatymo 12 paragrafą, t. y. nustatyti mažesnę lito padengimo auksu normą. 1939 m. lapkričio 8 d. Seimas pritarė Lietuvos banko pateiktam to paragrafo pakeitimo projektui. J. Paknys pakeitimo būtinumą motyvavo pinigų apyvartos padidėjimu dėl Vilniaus krašto prijungimo, užsienio prekybos ir tarptautinių atsiskaitymų sąlygų pablogėjimu, per karą nenormaliai pagreitėjusiu pinigų apyvartumu [31, p. 128]. Seimui priėmus Lietuvos banko įstatymo pakeitimą, jam buvo leista pirmuosius 36 mln. Lt išleisti jų nepadengus auksu. Virš šios sumos išleisti litai turėjo būti padengti auksu ne mažiau kaip 1/3. Taip buvo praplėstos lito emisijos ribos. Dėl išorės veiksnių (įvežamų prekių ir jų transportavimo pabrangimo), didėjančios litų apyvartos ir spartėjančio jos greičio nuo 1939 m. spalio mėn. ėmė kilti prekių kainos. 1939 m. spalio. 1940 m. balandžio mėn. bendras kainų indeksas padidėjo nuo 52 iki 76. Žinotina, kad tais laikais infliacija įsisiūbavo tiek kariavusiose, tiek nekariavusiose šalyse. Taigi J. Pakniui ir jo komandai rūpesčių pakako. Realus gyvenimas, ūkio raidos dėsningumai neleido išsipildyti 1939 m. spalio 24 d. finansų ministro gen. J. Sutkaus kalboje per Lietuvos radiją duoto pažado nedidinti litų emisijos, kad jis nenuvertėtų. Jau 1940 m. vasario 29 d. vykusiame Lietuvos banko akcininkų susirinkime J. Paknys pirmą kartą pripažino infliacijos Lietuvoje faktą. Jis infliacijos vyksmą aiškino užsienio veiksniais, per dideliu kredito išsipūtimu ir emisijos naudojimu biudžeto reikalams. Mėginant pažaboti infliaciją, bankas dar kartą griebėsi kreditavimo ir paskolų panaudojimo varžymų. Šįkart buvo atsisakyta branginti paskolas, nes jų palūkanų normos ir taip buvo didesnės negu kaimyninėse šalyse.

Atgavus Vilniaus kraštą, J. Paknio vadovaujamai Lietuvos banko valdybai teko spręsti sudėtingus savo srities uždavinius. Pirmiausia reikėjo pasirengti zlotų pakeitimui litais, krašto ūkio kreditavimui. Operatyviai, jau 1939 m. lapkričio 2 d., įsteigti Lietuvos banko Vilniaus, Trakų ir Švenčionėlių skyriai. Iš V. Martinėnienės, tomis istorinėmis dienomis komandiruotos iš Kauno į Vilnių pinigų keitimo darbui, prisiminimų žinoma, kad tam buvo pasirengta dar iki Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių [35, p. 271]. Iš visos Lietuvos buvo surinkti Įvairių profesijų žmonės, mokėję lenkų kalbą. Gerai buvo organizuotas jų apmokymas, surinkimas ir nugabenimas į Vilnių.

Daug sunkiau buvo išspręsti Vilnijos žmones jaudinusį zloto iškeitimo uždavinį. Jį sprendžiant, susikirto Finansų ministerijos ir Lietuvos banko vadovų požiūriai. Pagal K. Musteikio prisiminimus, zlotų keitimo klausimui skirtas Ministrų Tarybos posėdis buvo audringas [26, p. 45]. Finansų ministerija siūlė nedideles zlotų sumas (iki 500) keisti į litus santykiu 1:1, o Lietuvos bankas buvo numatęs tam tikras sumas iškeisti mažesniu santykiu. Finansų ministerija gynė savo, o Lietuvos bankas – savo projektus. Tuometiniam Ministro Pirmininko pavaduotojui K. Bizauskui pašiepiamai pakritikavus banko projektą: „Lietuvos bankas nori ubagų priperėti“, J. Paknys atsikirtęs, kad jei taip kalbama, tai mums čia ne vieta, ir pakilo išeiti, o paskui jį – direktoriai [26, p. 45]. Viskas pasibaigę abipusiais atsiprašinėjimais ir Lietuvos banko vadovų sutikimu su pakoreguotu Finansų ministerijos projektu. Kadangi minimi projektai nesurasti ir nežinomos jų detalės, neįmanoma ką nors konkrečiau pasakyti, juos palyginti ir įvertinti. Neabejotinai aišku, kad nuo zlotų keitimo į litus santykio, kitų sąlygų labai priklausė lenkų laikysena Lietuvos valdžios atžvilgiu, valstybės ir Vilniaus krašto gyventojų padėtis bei ūkio ateitis. Šią mintį patvirtina 1939 m. spalio 31 d. Vilniuje kilusios riaušės. Jų svarbiausia priežastimi laikoma Kauno radijo paskelbta (spalio 29 d. vakare) žinia, kad zlotas prilyginamas 20 centų. Galiausiai zlotų pakeitimas litais buvo sutvarkytas palankiomis lenkiškų pinigų savininkams sąlygomis. Šitai pripažino tuometiniai Vilniaus lenkų veikėjai ir šių laikų Lenkijos istorikai. Taip pat nelengva buvo  likviduoti valstybinių Lenkijos bankų padalinius krašte, nes daugelis jų skolininkų buvo likę už Lietuvos ribų. Buvo nemalonu atleisti ir senuosius jų tarnautojus.

Priešinimasis okupantams

J. Paknio tarnavimą Lietuvai, būnant Lietuvos banko priešakyje, nutraukė okupacija. Kokios mintys kamavo J. Paknį pirmosiomis okupacijos dienomis, užfiksavo J. Vaišnoras. J. Paknys, atėjęs pasveikinti okupantų paskirto finansų ministru J. Vaišnoro, lotyniškai pasakęs: „Bijau danajų, dovanas nešančių, bet dar daugiau bijausi vokiečių laimėjimo“ [34, p. 3]. Taigi J. Paknys, kaip ir kiti stambiųjų ūkio organizacijų, bankų ir partijų vadovai, sveikino Kremliaus statytinius, tuo prisidėdami prie Vakarų atstovų klaidinimo dėl įvykių Lietuvoje. Šiandien keistokai atrodo didesnis baiminimasis ne faktiško Lietuvos okupanto, o Vokietijos. Bet toks įvykių supratimas buvo būdingas daugumai Lietuvos elito. J. Paknys, atleistas iš Lietuvos banko valdytojų, J. Vaišnorai kalbėjęs:

– Jeigu Vyriausybė manimi pasitikės, aš dirbsiu, kur būsiu daugiausia naudingas. Šiandien turime remtis blaiviu protu ir darbščiomis rankomis, norėdami išlikti Įaudrintoje Europoje [34, p. 3].

1940 m. rugsėjo 17 d. LSSR LKT nutarimu J. Paknys atleistas iš valdytojo pareigų [20, p. 35]. Tarp kitko, šis nutarimas neteisėtas, nes, pagal Lietuvos banko įstatymą, atleidimo galia priklausė Lietuvos Respublikos Prezidentui. Atleidimo priežastis – drąsus, kietas, labai argumentuotas J. Paknio pasipriešinimas V. Dekanozovo reikalavimui (dar iki Lietuvos aneksijos) Lietuvos banko auksą perduoti SSRS valstybiniam bankui. Jų dialogą (įvykusį liepos 6 d.) aprašė trečias pokalbio dalyvis – finansų ministras J. Vaišnoras. J. Pakniui nesutinkant atiduoti aukso Lietuvos užgrobėjams, V. Dekanozovas kraupiai pagrasino: „<.> mes, siekdami įgyvendinti Tarybų Sąjungos Vyriausybės tikslus, nesustojame pusiaukelėje net ir tuo atveju, jeigu reikia kam nors ir galvą nuimti“ [28, p. 138]. Po slegiančios tylos Lietuvos bankininkas atsakė: „Taip, aš žinau, kad jūs turite pakankamai priemonių Lietuvoje nuimti galvą bet kam. Tai nesunkus dalykas. Kitas reikalas išauginti galvą. Gindamas Lietuvos banko auksą, aš nedarau žalos nei Lietuvos, nei Tarybų Sąjungos ūkiui. Aš ginu tik lito pastovumą <.>“ [28, p. 138].

J. Paknys pasiūlęs tokią išeitį: jis paduos atsistatydinimo prašymą, o paklusnus naujai paskirtas valdytojas pasirašys reikiamus dokumentus. Pagal J. Vaišnorą, taip ir buvę pasielgta. Tačiau tuometinio Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro V. Krėvės prisiminimai bei nutarimo dėl J. Paknio atleidimo data prieštarauja J. Vaišnoro tvirtinimui. V. Krėvė rašo, kad jį iš Ministrų Tarybos posėdžio iškvietė susijaudinęs J. Paknys, supažindino su V. Dekanozovo reikalavimu ir pasakė, kad banko vadovybė neturinti galimybių pasipriešinti prievartai, kad Vyriausybė negalinti bankui, kaip nepriklausomai nuo jos institucijai, padėti. Todėl banko valdyba turėsianti priimti sprendimą dėl aukso atidavimo. Tada V. Krėvė tarė J. Pakniui, jog reikės suimti visą banko vadovybę, „nors tuo pat momentu supratau, kad tai tik tuščias grasinimas, kurio įvykdyti neturėsime jėgų, kad ir norėtume“ [12, p. 81]. J. Pakniui pasirodė, kad suėmimas ir būtų ta išeitis, kuri leistų jo komandai išvengti nemalonaus ir skaudaus nutarimo (dėl aukso) priėmimo.

V. Krėvės pasiūlymu Ministrų Taryba nutarė pareikšti SSRS Vyriausybei griežtą protestą dėl brutalios prievartos. Po tam tikro laiko V. Dekanozovas pranešė, kad reikalavimas atšaukiamas, kad jis atsiradęs dėl SSRS užsienio reikalų liaudies komisariato neapdairumo.

Šiek tiek nukrypstant nuo temos, norisi supažindinti su tolesniais V. Krėvės veiksmais aukso reikalu. V. Krėvė išsikvietė šalių, kuriose buvo laikomas Lietuvos auksas, atstovus. JAV ir Prancūzijos pasiuntiniai užtikrino, kad auksas Maskvai nebus perduotas. Anglijos atstovas pareiškė įsitikinimą, jog jo šalies centrinis bankas  neišdrįs patenkinti SSRS reikalavimo. Tik Švedijos atstovas šaltai išdėstė, kad jo vyriausybė turės patenkinti SSRS  norus, kadangi dėl to nenorės konfliktuoti su ja [12, p. 82]. Kaip jie sakė, taip ir atsitiko. Pagaliau ir Lietuvoje (atsistatydinus V. Krėvei, o E. Galvanauskui pasitraukus į Vokietiją) neliko kam ginti aukso. 1940 m. liepos 12 d. LSSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą „parduoti“ auksą SSRS valstybiniam bankui.

Literatūroje įsitvirtinusi nuomonė, kad pavedimą užsienio bankams dėl Lietuvos aukso perdavimo sovietams pasirašė J. Paknio įpėdinis A. Drobnys. Tačiau nutarimų dėl pirmojo atleidimo ir antrojo paskyrimo bei dėl Švedijoje laikyto aukso perdavimo SSRS valstybiniam bankui datų sugretinimas A. Drobnį išteisina. Auksas atiduotas sovietams anksčiau negu A. Drobnys paskirtas Lietuvos banko vadovu. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad 1940 m. rugsėjo 18 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu J. Paknys valdytojo pareigas perdavė Z. Starkui. Apskritai, kol nesurastas Lietuvos banko pavedimas Švedijos centriniam bankui dėl aukso perdavimo SSRS valstybiniam bankui, nieko tikra negalima pasakyti, neįmanoma įvardyti tą dokumentą pasirašiusiųjų. Net šiems paaiškėjus, neturėtume jų kaltinti, nes jie turėjo paklusti marionetinės valdžios nutarimui (1940 07 12) dėl aukso atidavimo Lietuvą okupavusios valstybės centriniam bankui.

Kai kurioms užsienio valstybėms blokavus ne tik Lietuvos banko auksą, bet ir valiutos atsargas (kad nepaimtų SSRS), J. Pakniui kilo naujas galvos skausmas, kaip atsiskaityti su užsieniu. Be to, Lietuvos banko veiklą papildomai komplikavo okupanto įgulų pirkimų Lietuvoje kreditavimas. Gautų iš Lietuvos banko ir komercinių bankų paskolų okupantas nė neketino grąžinti. Dėl negrąžinamų paskolų blogėjo bankų likvidumas. Apskritai dėl okupanto primetamų sovietinių naujovių mažėjo Lietuvos banko savarankiškumas, didėjo tarnautojų darbo krūviai ir nervinė įtampa. 1940 m. liepos 11 d. paskyrus į Lietuvos banką didžiulius įgaliojimus turėjusį Valstybės kontrolės atstovą (Dz. Budrį), banko vadovai prarado veiksmų laisvę. Jie be šio atstovo žinios galėjo atlikti tik smulkias operacijas (iki 1 000 Lt). Liepos mėn. pabaigoje Maskvai atsiuntus į Lietuvos banką SSRS valstybinio banko įgaliotinius, J. Pakniui ir jo komandai beliko vykdyti jų dažnai kaitaliojamus nurodymus, teko patirti jų nepasitikėjimą. Nuolat didėjo bankininkų darbo krūviai, nes buvo įvestas privalomas įmonių įplaukų atidavimas į bankus, įsakyta fiziniams ir juridiniams asmenims deponuoti Lietuvos banke jiems priklausiusius vertybinius popierius, Įmonių kreditavimas, jų savitarpio atsiskaitymai pradėti telkti centriniame banke ir kt. J. Paknio negalėjo nejaudinti ir vertybių iš banko seifų nuomininkų atėmimas, indėlių išmokėjimo suvaržymas.

Po atleidimo J. Paknys kurį laiką dirbo finansų ministro patarėju, vėliau tapo jo pavaduotoju. Prie to daugiausia prisidėjo J. Vaišnoras, kuris nuo studijų laikų artimai bendravo su J. Paknio vyriausiuoju sūnumi Steponu. Pasak J. Vaišnoro, J. Paknio paskyrimui finansų viceministru priešinosi V. Dekanozovas, nors jo kandidatūrą palaikė A. Sniečkus ir M. Gedvilas. Čia nulėmė tuometinio SSRS finansų ministro A. Zverevo žodis. J. Vaišnoras dėl J. Paknio paskyrimo finansų viceministru pakalbėjęs su Kaune viešėjusiu A. Zverevo pavaduotoju Maletinu, kuris pasakė: „Šaunus senis, jam lito pastovumas brangesnis už galvą“. Maletinas telefonu pakalbėjo su A. Zverevu, kuris pažadėjo pasitarti su V. Molotovu. Po dienos buvo pranešta apie sutikimą paskirti J. Paknį finansų viceministru. Maletinas pasakęs: „Nesibijok, drauge Vaišnorai, Paknio galva liks sveika, galėsi naudotis jo žiniomis“ [34, p. 10]. Viceministru, vėliau finansų liaudies komisaro  pavaduotoju J. Paknys dirbo iki karo pradžios. Jo žinios labai pravertusios nacionalizuojant įmones ir bankus, sudarant 1941 m. biudžetą. Jis žinojo įmonių pajėgumus ir jų padėtį, buvo sukaupęs beveik 200 įmonių įvairių rodiklių kartoteką.

Tačiau jo likimas galėjo pasisukti kitaip dėl A. Smetonos indėlio užsienio valiuta išmokėjimo (1940 m. birželio 15 d.). Valstybės kontrolė, ištyrusi šį faktą ir jo aplinkybes, inkriminavo J. Pakniui ir V. Mašalaičiui keturis kaltinimus, tarp jų užsienio valiutos A. Smetonai išmokėjimą be Valiutų komisijos leidimo, taip norint padėti Prezidentui pasitraukti į Vokietiją. Valstybės kontrolė revizijos medžiagą perdavė prokuratūrai, kuri bylą perdavė tardytojui M. Krygeriui (pasižymėjusiam 1934-1935 m. Klaipėdos nacių byloje, dėl kurios 1942 m. gestapo buvo įkalintas). M. Krygeris iškvietė J. Paknį, kuris buvo labai susirūpinęs ir nusiminęs [13, p. 47]. M. Krygeris J. Paknio tardymo protokole parašęs, kad šis vykdęs Vyriausybės reikalavimus, kad užsienio valiutą iš Lietuvos banko išreikalavo buvęs Ministras Pirmininkas ar Lietuvos Respublikos Prezidentas, o jų ištardyti nėra galimybių. Todėl tardytojas bylą grąžino prokuratūrai, niekam nepateikęs jokių kaltinimų. Tuo ši byla ir pasibaigusi. Emigrantinėje spaudoje V. Mašalaitis prisipažino, kad valiuta buvo paimta be Valiutų komisijos nutarimo ir rašė: „Tik gero žmogaus (M. Krygerio – V. T.) sumanumu ir rizika pavyko mums su Pakniu išvengti raudonųjų barbarų koncentracijos stovyklos“ [13, p. 47]. Dėl tokio M. Krygerio poelgio vertinimo abejonių negalėtų kilti. Bet tardytojas nebuvo visagalis. Kažkodėl okupantas nustojo domėtis užsienio valiutos išmokėjimu A. Smetonai. Gal iš tikrųjų okupantui buvo reikalingos J. Paknio žinios ir autoritetas?

A. Daukša (buvęs Lietuvos banko Mažeikių ir Alytaus skyrių direktorius, vėliau – Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros docentas) šio darbo autoriui pasakojo, kad karo pirmomis dienomis J. Paknys apgavo savo palydovus ir taip išvengė pasitraukimo į Rusiją.

Iki 1941 m. rudens J. Paknys dirbo Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje finansų viceministru. Jį į šias pareigas pasikvietė J. Matulionis (finansų ministras), kuris neįsivaizdavo savo ministeriavimo be tokio talkininko, kaip J. Paknys. „Paknys, žinant jo pareigingumą ir sumanumą, buvo garantija, kad viskas bus padaryta gerai ir laiku. Taip ir buvo“, – rašo J. Matulionis [25, p. 20].

J. Matulionis konsultavosi su J. Pakniu dėl savo sumanymų pinigų ir bankų klausimais. J. Matulionis turėjo vilčių (net 1943 m. pavasarį), kad vokiečiai leis Lietuvai turėti savus pinigus. J. Paknys buvo šalininkas to, kad geriau Lietuvai laikytis vokiečių pinigų, nes, neturint suverenumo, būtų sunku tvarkyti jų apyvartą. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog bankai turi būti tik lietuvių rankose.

1941 m. spalio 29 d. J. Paknys vėl ėmė vadovauti Lietuvos bankui. Nepaisant nacinių okupantų įvairiausių trukdymų, geriausių klientų atiminėjimo, karo sąlygų, J. Paknio sumanumo dėka bankas apie metus įstengė plėsti savo operacijas, gauti pelną. Tačiau 1942 m. antroje pusėje naciai suintensyvino banko likvidavimą, prisidenginėdami pretekstu – tariamu jo nesugebėjimu atlikti savo funkcijų. Į tai J. Paknys reagavo raštu generaliniam komisarui, kuriame pareiškė: „Viešai iškeltieji banko likvidacijos <.> argumentai neatitinka tikrosios padėties“ [27, p. 25]. J. Paknys ir J. Matulionis (generalinis finansų tarėjas) įvairiais raštais, memorandumais bandė bent nutolinti banko likvidavimą. J. Paknys bankininkų pasitarime pareiškė, kad jis banko nelikviduos. Greitai jis vokiečiams įteikė atsistatydinimo prašymą, savo turiniu panašų į memorandumą. Jame išreiškė protestą prieš Lietuvos banko likvidavimą: „<.> banko sunaikinimą laikau žalingu Lietuvos ūkio interesams <.>“ [27, p. 25]. Kaip matome, J. Paknys dar kartą pademonstravo drąsą, visomis prieinamomis priemonėmis protestuodamas prieš griovimą to, ką jis du dešimtmečius kūrė. Tai, atrodo, šiek tiek sutrikdė nacių administraciją. Buvo gautas generalkomisaro A. Rentelno raštas (1942 09 01) apie tai, kad Lietuvos bankas nelikviduojamas. Tikriausiai naciai siekė jo autoritetu pridengti banko likvidavimą, kad būtų mažesnis tautos nepasitenkinimas. Be to, jiems ilgai nesisekė surasti tinkamo kandidato vadovo pareigoms. Tik po ilgo delsimo 1942 m. spalio 12 d. A. Rentelnas pagaliau pasirašė įsakymą dėl J. Paknio atleidimo iš pareigų.

Pasitraukęs iš banko, J. Paknys įprastu kruopštumu dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) kūrimo, organizavo lėšų rinkimą VLIK‘ui, vadovavo jo Ūkio atstatymo ir Lietuvos karo nuostoliams apskaičiuoti komisijoms. Buvo sudarytos įvairios komisijos, siekiant geriau organizuoti ir koordinuoti nepriklausomybės siekimo darbus. VLIK‘o vicepirmininkas B. Gaidžiūnas prisiminimuose yra pabrėžęs, kad, sudarant šį antinacinės rezistencijos centrą, labai aktyviai veikė ne vien į jį įėjusieji, bet ir J. Paknys, A. Danta, K. Bielinis, Z. Ivinskis, A. Maceina ir kt.

Pogrindinėje veikloje, atrodo, dalyvavo ir vienas J. Paknio sūnus. Jį gestapas įtarė dėl dalyvavimo leidžiant pogrindinę spaudą.

Gyvenimas ir veikla emigracijoje

1944 m. vasarą J. Paknys pasitraukė į Vokietiją, minima, kad taip padarė ir keturi jo sūnūs [30, p. 112]. Emigracijos metais J. Paknys nenutraukė visuomeninio, politinio darbo. Veikė minėtose VLIK‘o komisijose. 1945 m. gegužę pakeitus Lietuvos Raudonojo kryžiaus valdybą, į ją buvo paskirti J. Paknys, prof. Z. Ivinskis ir kiti [11, p. 78]. Naujai valdybai teko sunkus uždavinys – organizuoti lietuvių pabėgėlių materialinį šelpimą. Jį sunkino tai, kad Lietuvos Raudonojo kryžiaus oficialiai nepripažino nei UNRA (Jungtinė tautų paramos ir atkūrimo organizacija), nei vėliau ją pakeitusi IRO (Tarptautinė pabėgėlių organizacija), nepalanki buvo ir amerikiečių okupacinė administracija. Dėl pastarosios priežasties Lietuvos Raudonojo Kryžiaus centrinė būstinė iš amerikiečių zonoje buvusio Viurcburgo persikėlė į geranoriškiau nusiteikusių prancūzų  administruotą Tiūbingeną, vėliau – į Roitlingeną. Kartu iš miesto į miestą kilnojosi ir J. Paknys. Be to, jis buvo išrinktas į LSDP CK.

Be abejonės, emigracijoje J. Paknį kamavo nostalgiškos mintys, tėvų žemės ilgesys. Lietuvos politinių pabėgėlių jauseną meniškai apibendrino poetas A. Nyka-Niliūnas:

Ir kai jau nieko nebejaus apkurtę ausys,
Tai kraujas šauks ligi mirties: – Namo! [8, p. 203].

Tikriausiai J. Paknys, kaip ir poetas, išgyveno tokią pačią būseną: „Pridedu prie žemės ausį ir klausau tėvynės“.

J. Paknys mirė 1948 m. sausio 3 d. Roitlingene (Vokietijoje).

Literatūroje aptinkama aiškiai klaidinga informacija apie J. Paknį. Štai KGB darbuotojo, prisidengusio J. Jakaičio pavarde, leidinėlyje parašyta, jog J. Paknys 1940 m. pabėgo į Vokietiją [9, p. 26]. Viename rezistentų leidinyje teko skaityti, kad neva J. Paknys buvo nuteistas 10 metų už ryšius su brolio sūnumi – partizanu.

Interesai ir charakteris

Be banko, J. Paknys mylėjo knygas ir keliones po Lietuvą. Jis turėjo turtingą biblioteką, priklausė Kauno bibliofilų (XXVII knygos mėgėjų) draugijai, įsteigtai 1931 m. pradžioje [14, p. 68]. Draugijos tikslai buvo skleisti knygų meną ir ugdyti meilę joms, palaikyti ryšius su kitomis knygų mėgėjų draugijomis. Tuo tikslu draugija rengė paskaitas, parodas, konkursus, tyrinėjo Lietuvos knygų istoriją, steigė savo bibliotekas ir kt. Pagal draugijos reguliavimą, kiekvieno mėnesio 27 d. buvo renkamasi pas vieną narį, kuris skaitydavo paskaitas bibliografijos tema. Paskaitos buvo spausdinamos „XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštyje“, kurių spėta išleisti du tomai. Draugija daug prisidėjo prie knygų grafikos puoselėjimo, knygų kultūros ugdymo. Draugija išleido 9 meniškas knygas, tarp jų V. Petravičiaus raižiniais iliustruotą pasaką „Gulbė karaliaus pati“, kuri 1937 m. moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje buvo apdovanota didžiuoju prizu. Metraščiuose paskelbta daug svarbios bibliografinės ir knygos istorijos medžiagos.

Draugijoje galėjo būti ne daugiau kaip 27 nariai, nors tiek jų ir nebuvo. Kodėl tik 27 nariai? Draugijos nariai į tai atsakydavo įvairiai. Vieni juokaudavę, kad tas vardas kilęs iš žemaitiškų „trejų devynerių“. Kiti sakydavę, kad tai atsitiktinis kabalistinis skaičius. Treti paaiškindavo: ribotas narių skaičius – tai gera draugijos savybė, jos intymumas, tai knygos mėgėjų elitas [14, p. 68]. Metraščių turinys rodo, kad J. Paknys paskaitos draugijos nariams neskaitė. Dar daugiau. Draugijos posėdžių protokolai nerodo, kad jis būtų juos lankęs.

Taip pat bankininkas buvo vienas iš M. Pečkauskaitės privačiai gimnazijai remti draugijos steigėjų, jos  valdybos pirmininkas. Jis padėjo įsteigti Lietuvos ūkiui tirti draugiją, buvo jos revizijos komisijos narys. Tik formaliai (mokėdamas nario mokestį) J. Paknys priklausė Ekonominių studijų draugijai. Tai neturėtų mūsų stebinti, nes, kaip matyti iš amžininkų prisiminimų, J. Paknys visas jėgas ir laiką skyrė Lietuvos bankui, jame išbūdavo iki vėlumos. J. Paknys, lankydamas banko skyrius, nepraleisdavo progos aplankyti nuošaliausių gražių gamtos kampelių.

Už nuopelnus valstybei J. Paknys buvo apdovanotas LDK Gedimino III laipsnio ordinu (1928 05 15), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. K. Bielinis nutapė tokį J. Paknio . gimnazisto portretą: „<.> padarė nepaprastai fiziškai silpno ir kuklaus bernioko įspūdį ir sukėlė mintį, kad su tokia sveikata netoli tenueis. Nedidoko ūgio, nepaprastai pablyškusio veido, smulkių bruožų, šviesiais kaip linas plaukais. J. Paknio tik išvaizda buvo menka, bet gabumų jam daug kas pavydėti galėjo“ [2, p. 318]. Z. Toliušiui atrodė, kad J. Paknys vykdė didžiojo prancūzų filosofo R. Dekarto dėsnį: gerai gyveno tas, kuris gerai tylėjo [33, p. 251]. Kaip jau minėjau, visiems į akis krisdavo J. Paknio  mažakalbiškumas, kuris kartais trikdydavo interesantus. Kita jo charakterio savybė . darbštumas. Pagal Z. Toliušį, J. Paknys darbe išbūdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro [33, p. 250]. J. Vaišnorui (dažnai besisvečiavusiam pas studijų draugą Steponą Paknį) J. Paknys atrodė tolimas, nepasiekiamas, beveik nedalyvaujantis šeimos pobūviuose [34, p. 10]. V. Poželai įsiminė toks J. Paknio charakterio bruožas: „Įdomus buvo Paknys – savarankus nuo momens iki padų. Jis neklausė jokių nurodymų ar patarimų“ (LSDP vadovų – V. T.) [29, p. 300]. Rašinį norisi baigti ilgoka citata iš vieno V. Jurgučio laiško, kuri išsamiai ir vaizdžiai apibūdina J. Paknio asmenybę. Profesorius rašė: „Tai buvo gentlmen kilniausia to žodžio prasme <.>. Galima sakyti, kad asmeninio gyvenimo jisai neturėjo. Tai būta vyro nenuilstamo darbštumo, didelių gabumų, plačios ne tik ekonominės <.> erudicijos. Buvo tai žmogus didelio objektingumo savo sprendimuose, didelio teisingumo savo užsimojimuose, didelio sąžiningumo savo darbuose. Banke jam teko sunkiausia darbo našta <.>. Kadrus parinkdamas ir ugdydamas, jis niekuomet nežiūrėjo žmonių įsitikinimų, bet tik jų sugebėjimų <.>. Šioje srityje jis turėjo nepaprastų gabumų. Čia jam padėjo jo švelnus, su visais mokantis sugyventi būdas <.>“ [1, p. 72]. Panašius J. Paknio būdo bruožus įsiminė ir buvęs Lietuvos banko tarnautojas A. Martinaitis: „J. Paknys garsėjo ypač nepalenkiama valia, nepakertama energija, išmintimi ir pasiryžimu siekti užsibrėžto tikslo“ [16].

Ir vis dėlto, nepaisant J. Paknio didelių nuopelnų Lietuvos bankui, gražių žmogiškųjų savybių, kaip teisingai rašoma emigrantinėje enciklopedijoje, jis platesnei visuomenei buvo mažai žinomas.

Literatūra

1. Aidai, 1967, Nr. 2.
2. Bielinis K. Dienojant. V., 1992.
3. Bielinis K. Penktieji metai. NewYork, 1959.
4. Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai, 1994.
5. Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. V., 1992, t. 1.
6. Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. K., 1991.
7. Gaigalaitė A. Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919.1940. V., 1986.
8. Gasperaitis A. Tave papuošt žadėjom. Utena, 1998.
9. Jakaitis J. Išdavystės keliu. V., 1976.
10. Kapsukas V. Raštai. V., 1962, t. 4.
11. Končius J. Atsiminimai iš BALF.o veiklos 1944.1964. Chicago, 1966.
12. Krėvė V. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. V., 1992.
13. Krygeris M. Rūstūs prisiminimai. K., 1994.
14. Kultūros barai, 1972, Nr. 6.
15. LCVA, f. 755, ap.1, b.701.
16. Lietuvos aidas, 1997 10 01.
17. Lietuvos banko biuletenis, 1940, Nr. 48.
18. Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraižos. V., 1971, t. 1.
19. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius, f. 66, b. 8.
20. Lietuvos TSR Vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinys. 1940, Nr. 2.
21. Lietuvos ūkis ir rinka, 1930, Nr. 1.
22. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1960, t. 21.
23. Lietuvių konferencijos 1917 m. rugsėjo 18.22 d. posėdžių protokolai [V.], 1917.
24. Lukoševičius V. Liberalizmo raida Lietuvoje. V., 1995.
25. Matulionis J. Neramios dienos. Toronto, 1975.
26. Musteikis K. Prisiminimų fragmentai. London, 1970.
27. Pasaulio lietuvis, 1987, Nr. 8.9.
28. Pergalė, 1988, Nr.10.
29. Požela V. Jaunystės atsiminimai. London, 1971.
30. Prūsas Z. Dvidešimtojo amžiaus verpetuose. K., 1999.
31. Seimo stenogramos, 1939 11 08.
32. Tautos ūkis, 1930, Nr. 2.
33. Vilniaus universiteto biblioteka. Rankraščių skyrius, f. 87, b. 19.
34. Ten pat, f. 190, b. 184.
35. Žygis į Vilnių. V., 1997.