Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu

„Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose, ir tuomet tauta bus nemirtinga.”
Iš 1859 m. M. Akelaičio laiško J. Kraševskiui

Šią knygą „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu” sudaro įvairiu laiku skelbti straipsniai, kuriuose daugiausia kritikuojami kai kurių Lietuvos istorikų sąmoningai tendencingi rašiniai apie mūsų praeitį. Pagal išankstines nuostatas jie praeityje teieško Lietuvos atsilikimo, negatyvių reiškinių. To neradę, nesibodi iškraipyti istoriniuose šaltiniuose esančių faktų, mokslininkų darbuose skelbtų išvadų. Neslepia savo siekimo sumenkinti ir nuneigti Z. Ivinskio, A. Šapokos darbus, jų paradigmas. Taip pat prisidengdami tariamu modernumu, nauju mąstymu stengiasi skaitytojus įtikinti, kad objektyvus praeities atskleidimas neįmanomas, t. y. bet kokie prasimanymai yra tiesa. Sisteminis tyrinėjimas pakeičiamas piktavališkomis deklaracijomis, diletantiškais postringavimais, tiesiog ekonominiais alogizmais.

Sovietmečiu mūsų istorijos klastojimo etalonas buvo J. Žiugždos redaguota „Lietuvos TSR istorija”, kurioje įrodinėta amžina lietuvių ir rusų tautų draugystė, istoriniai įvykiai vertinti per klasinės kovos prizmę. Tačiau joje, skirtingai nuo kai kurių nūdienos istorikų, nesityčiojama iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, knygnešių, tautos ir t.t. Dabartiniams istorikams mūsų kunigaikščiai – neišmanėliai, šunsnukiai, knygnešiai – prekijai, Jonas Basanavičius – banditiškos sąmonės formuotojas, Lietuva – amžina atsilikėlė, lietuvis – barbaras, konservatyvus, vėluojančios sąmonės. Kitaip sakant, postuluojama ir propaguojama mūsų tautos nevisavertiškumo nuostata, protuose sėjama saviniekos bacila, plaunama istorinė atmintis, ribos tarp kolaboravimo, išdavystės ir susitaikymo, reabilituojamas A. Sniečkus su kompanija, jis lyginamas su Vytautu Didžiuoju. Minėtų ir kitų istorikų tekstuose tarp eilučių nesunkiai įskaitoma mintis: vardan gardaus šaukšto neverta kovoti dėl tautos laisvės. Šitaip tauta rengiama dvasinei kapituliacijai.

Režisieriaus valia „naujai mąstantys” istorikai žiniasklaidos išpopuliarinti kaip paskutinis tiesos žodis. Jų oponentai užtildomi vožiant bolševikine paniekinimo kuoka. Kiti istorikai baimingai tyli, nes nenori sugadinti mokslinės karjeros. Mat istorikai „novatoriai” vadovauja istorijos mokslo institucijoms, disertacijų gynimo komitetams, redakcijoms. Tad klastojimo ir niekinimo nuodai plačiai sklinda, „novatorius” mėgdžioja rašeivos, dalis kultūros, meno žmonių. Tiesiog tapo madinga, geru tonu šaipytis iš tautos, protėvių, darbų ir vargų. Prieš mūsų protus, sielas naudojama tai paralyžiuojanti neutroninė bomba. Iškilusi didelė grėsmė Tautos ir Valstybės egzistencijai. Kaip krikščionis, mokslininkas ir Kovo 11 d. Akto signataras tylėti negalėjau.