Praeities juodinimo epidemija neslopsta, neįmanoma net suregistruoti, juolab reaguoti į visus išpuolius. Tiesa, kažkodėl pritilo E. Gudavičius, bet jį bando pavaduoti Darius Baronas, kuris Pilėnų gynimo 670-ties metų jubiliejų apibėrė tokiais „perliukais“: jokios Pilėnų kovos didvyriškumo nebuvo, tebuvo paprasčiausias savižudybės aktas; daugelio mūsų suvokimas šio įvykio kaip „blogų“ kryžiuočių prieš „gerus“ lietuvius nesąs adekvatus tikrovei (1). Kad patikėtume, D. Baronas nesivaržo nuo geriausių Lietuvos istorikų pjedestalo nustumti Z. Ivinskį. Atseit,Z. Ivinskio teiginys apie Pilėnų gynėjų didvyriškumo nepaneigiamumą esąs skirtas tik istorijos mėgėjams, nes visa tiesa nesanti atskleista. Šis „mitų“ griovėjas moko: „Tyrinėtojas, kuris mėgsta [!] skaityti šaltinius ir savo kolegų darbus, gali pastebėti interpretacinį plyšį tarp to, ką rodo šaltiniai, ir to, ką sako istorikai <…>“ (1). Kvailokai išsiduodama teigiant, kad esąs tik šaltinių ir literatūros skaitymo mėgėju. Ką jam besilyginti su profesionaliu istorijos tyrinėtoju Z. Ivinskiu. Ir ką gi surado šis mėgėjas landžioti po plyšius? D. Baronas postringauja: „Neišlaikęs ir įveiktas baimės Margiris pasileido į slėptuvę pas savo žmoną ir ją nužudė, o po to kažkur pradingo. Nesunku įsivaizduoti, kad, grįžęs prie savo karių, žmonos krauju susitepęs vadas vargu ar galėjo vyrus įkvėpti paskutiniam puolimui. Pilies įgulos moralė [!] pasiekusi nevilties dugną <…>“ (1). Ir Margiris pradėjęs kapoti karių nuolankiai nulenktas galvas. Toliau išvedžiojama, kad pilies gynėjai veikiausiai rodė tam tikrą pasipriešinimą, tačiau jis nebuvo kažkuo ypatingas, nes to nemini kronikininkas V. Marburgietis. O kito vokiečio K. Šiutco pilnesnį ir patikimesnį Pilėnų gynimo aprašymą pavadina fantazija. Taigi, kas D. Baronui nepriimtina, tas – fantazija. Negi jam, mėgėjui skaityti, nežinoma, jog kryžiuočių kronikininkai paprastai neaukštindavo savo priešų – lietuvių pasipriešinimo. Negana to. Net keliuose šaltiniuose Pilėnų kova vadinama kryžiuočių didžiojo magistro didele pergale. Gerai pakomentavo L. Brukas: „Ir kvailys žino: didelė pergalė yra tik didelės kovos, o ne po masinio išsižudymo be kovos“ (2).
Tikriausiai norėdamas mums sužadinti gailestį, užuojautą „geriems“ kryžiuočiams, D. Baronas rado reikalą pacituoti tokį K. Šiutco pastebėjimą: „Ordino žmonės grįžo į Prūsiją nešdamiesi daugiau žaizdų negu grobio, neskaitant galvijų…“ (1). Nejaučia, kad apsižioplino. Iš kur žaizdos, jeigu pilėnėnai tik žudėsi. Baigdamas opusą, D. Baronas moralizuoja, priekaištauja, kad herojais laikome pergalėmis nepasižymėjusiuosius, švenčiame pralaimėjimus.
Džiugina, kad D. Barono spjūvis į veidą užgavo ne vieną, buvo viešai reaguota komentarais.
D. Zabulionis pagrįstai klausė istoriko: „Kas Jus šventės proga paprašė ar paskatino parašyti tokį straipsnį, kuris įžeidžia ne tik mirusius didvyrius dėl laisvės, bet ir gyvuosius?“ (3). Kvalifikuotai ir šmaikščiai D. Barono dergliones sukritikavo tyrinėtoja Inga Baranauskienė (4). Pakaks nurodyti svarbiausias jos mintis. Anot jos, straipsnis mirga faktų iškraipymais, kurioziškiausiais „atradimais“. Vienas jų – teiginys, kad Margiris žmoną nudūrė „ietimi ir kalaviju“. I. Baranauskienė demaskuoja D. Baroną: šaltiniuose neužsimenama apie jokią ietį, o sakoma „pervėrė“, arba nurodomas kalavijas. Matyt, D. Baronui prireikė ieties tam, kad žmonos nužudymo scena atrodytų kuo žiauresnė, kruvinesnė. Matykite, koks baisus jūsų garbinamas Margiris! Labai gerai, kad ji išverčia D. Baronui tokius K. Šiutcės teiginius: Pilėnų pilis buvo šturmuojama keletą dienų, pilėnėnai „vyriškai gynėsi“, Margiris buvo „didelis stiprus milžinas“, paskutiniame įtvirtinime gynėsi apie valandą, per kurią „nusirito dar daug galvų“ (kryžiuočių). I. Baranauskienė, pasiremdama belgo kronikininko Jono de Prezo pasakojimu apie Margirio dalyvavimą kitose kovose, daro dvi įtikinamas išvadas: 1) kunigaikščiui netrūko drąsos, pasiaukojimo kitiems; 2) jis buvo garbingas žmogus, nepasinaudojo savo privilegija – sėsti ant žirgo ir su žmona pabėgti, o kovėsi iki galo. Suprantama, kad į šiuos antausius D. Baronas nereagavo.
D. Baronas „moksliškai“ išplėtojo ir E. Gudavičiaus bei A. Bumblausko seniau paleistą repliką, kad „Kęstutis nelaimėjo nė vieno mūšio, anoks karvedys“. Ikišiolinėje istoriografijoje niekas neabejojo, kad Kęstutis buvo kovų su vokiečiais didvyris ir garbingas karvedys. Savo piktžodžiavimą D. Baronas paskubėjo paskelbti vokiečių spaudoje. Jam įtikinamai vėl oponavo I.
Baranauskienė (5). Pagal ją, Kęstutis pralaimėjo vieną stambų mūšį – Strėvos, Rudavos mūšyje sugebėjo išvengti didesnių nuostolių ir laimėjo smulkesnius mūšius – Vonsdorfo bei Vaikių– Kaltinėnų. Ji Kęstučio karinius sugebėjimus vertina taip: „<…> buvo geras karvedys, mokėjęs tiesiog genialiai klaidinti priešininkus <…>, skyręs didžiulį dėmesį karo technologijoms [jis pradėjo artilerijos erą Lietuvoje – V. T.] <…> buvo išmokta imti pilis“, o tai buvęs esminis persilaužimas karybos srityje ir valstybės gyvenime. Ir vis tik išlieka klausimų, abejonių…
Pirma, kaip rašo E. Gudavičius, Strėvos mūšyje lietuvių kariuomenei vadovavo Algirdas ir Kęstutis. „Strėvos mūšis parodė perdėtą Algirdo pasitikėjimą savimi ir kautynėse“ (6, p. 127), netvarkingai vijosi besitraukiančius kryžiuočius, įsigrūdo į pelkes, pakriko. Išeitų, kad jis, bet ne Kęstutis kaltas dėl pralaimėjimo. Ar tokia svarbi buvo ši Ordino pergalė? K. Sideravičius tuo abejojo, nes kryžiuočiai nepersekiojo lietuvių, o skubiai grįžo į Prūsiją (7, p. 223). Tokios nuomonės laikosi ir E. Gudavičius: „Ordino kariuomenė lietuvių nepersekiojo ir paskubėjo pasitraukti“ (6, p. 128), nors tai nesutrukdė jam pareikšti: „<…> nuostoliai buvo skaudūs, o pralaimėjimas vienareikšmis“. Lieka neatsakyta ir į K. Sideravičiaus keltą klausimą – kaip Strėvoje galėjo prigerti daugybė mūsų karių? Jis Strėvą vadino upeliu, o E. Gudavičius – upe. Monografijos apie Kęstutį autorius dr. A. Kučinskas tiesiog išjuokė kronikininkų teiginį apie tūkstančius prigėrusių lietuvių karių: „Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip tokiame mažame upelyje, koks yra Strėva, kuris <…> beveik kiekvienoje vietoje lengvai perbrendamas, galėjo prigerti tūkstančiai <…>, sušlapti, išsimaudyti galėjo <…>“ ir Vygando tvirtinimą, kad „<…> krikščionys per paskendusius lavonus perėjo sausa koja“ (8, p. 60). Įsidėmėtina, kad mūšis vyko vasario 2 d., bet ne pavasarį, kai ištvinsta upės, upeliai. Taip pat A. Kučinskas atkreipė dėmesį į labai svarbų momentą: kronikose nė puse žodžio neužsimenama apie kryžiuočių paimtus belaisvius ir grobius, nors paprastai tai būdavo kruopščiai išvardijama. Pagaliau turėtų būti įvertintas jėgų santykis, kokia buvo vienos ir kitos pusės karių psichologinė būsena. Juk tuomet mūsiškiai buvo varginti išvarginti nuolatinių Ordino ir jų „svečių“, dažnai nuotykių ieškotojų, puldinėjimų.
Begretinant įvairių autorių tekstus, panašios abejonės kyla ir dėl Kęstučio neva pralaimėto Rudavos mūšio (1370 m.). Skaitytojų dėmesį atkreipiu į tai, kad nuo Rudavos iki Karaliaučiaus buvo vos 18 km. Štai kur sugebėjo mūsų kariai „turistauti“! Tiek K. Sideravičius, tiek E. Gudavičius nurodo, kad Rudavos mūšyje lietuvių jėgoms vadovavo Algirdas ir Kęstutis. Tad kaltės ar nuopelnų jiems tektų po lygiai. K. Sideravičius labai aukštai vertino žygį iki Karaliaučiaus: „<…> greitas ir tikslus veikimas leidžia kalbėti apie gerą lietuvių kariuomenės organizaciją“ (7, p. 288). Beje, taip vertinta sovietmečio laikų darbuose. K. Sideravičius, vokiečių istorikas K. Hechtas abiejų pusių nuostolius laikė dideliais, bet apylygiais. Lietuviai buvo priversti pasitraukti. Vis tik E. Gudavičius kryžiuočių laimėjimą vadina Pyro pergale, nes žuvo žymiausi jų vadai. Jis pateikė labai svarbų apibendrinimą: „Nors ir pralaimėję Rudavos mūšį, Algirdas ir Kęstutis savo taktinį tikslą vis dėlto pasiekė: preventyvus smūgis Ordinui buvo suduotas“ (6, p. 141). Tik nemanau, kad tinkamai pavartotas žodis „taktinis“, jį keisčiau žodžiu „strateginis“. A. Kučinskas, išanalizavęs kronikų tekstus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo Rudavos mūšį laikyti Lietuvos pralaimėjimu ir tikėti lenkų bei vokiečių istorikais (8, p. 83). Mat nė viena kronika neaprašė mūšio eigos, o tai pergalės atveju neįsivaizduojama, neįprasta. Be to, po skaudaus pralaimėjimo tais pačiais metais vargu ar Kęstučio vedami pulkai būtų puolę Ortelsburgo pilį, surengę didelį žygį į Lenkiją, padėję Algirdui žygiuoti į Maskvą. Įžvalgiai A. Kučinskas pažymėjo:
„Pats faktas, kad kova vyko labai toli nuo Lietuvos pasienio, pačiame Ordino valstybės centre
<…> jau yra didelis lietuvių laimėjimas“ (8, p. 83). Tikra tiesa! Nesuprantu, kodėl nutylėtas Kęstučio vadovaujamų karių Klaipėdos užėmimas.
Baigiant polemiką su D. Baronu, telieka jam priminti nuvalkiotą tiesą – šalies likimą lemia ne paskiri mūšiai, bet karas. Kęstutis įvykdė jam tekusią sudėtingiausią misiją – apginti Lietuvą, neleisti Ordinui ir Vakarų Europos sąjungininkams pavergti mūsų Tėvynės. Negana to. I. Baranauskienės žodžiais, Lietuva sugebėjo pereiti į ryžtingą ir nuoseklų kontrapuolimą, o Kęstučio strategija, pagrįsta klaidinančiais manevrais ir priešo dezinformavimu, buvo tiesiog geniali. Paminėti kovos vertinimų prieštaravimai rodo, kiek mažai apie jas žinome,
koks istorikų laukia didžiulis tyrinėjimų darbas. Užuot juo užsiėmus, pasukama lengviausiu keliu – tradicijos neigimu, jos ir herojų dergimu. D. Baronas apšmeižė, pažemino Kęstutį, gal ir sąmoningai siekdamas išbraukti jį iš mūsų istorinės atminties, didžiavyrių gretų. Ne veltui vokiečių kronikininkas Kęstutį apibūdino taip: „buvo karingas ir teisingas vyras“, J. Dlugošas yra pabrėžęs, kad Kęstutis buvo šaunus vyras, iš visų Gedimino sūnų sumaniausias ir veikliausias. Prof. Z. Ivinskis Kęstutį vertino taip: „<…> buvo žymiausias lietuvių atsparumo organizatorius. Lietuvių istorijon jis nuėjo kaip pavyzdingiausias ir riteriškas kovotojas <…>“ (9, p. 248).
D. Baronas siūlo mums verčiau prisiminti Vykintą, Traidenį. Nederėtų laužtis pro praviras duris. Jie kitų laikų, kito masto, kitokius uždavinius sprendę karvedžiai. Visiems pakanka vietos panteone. Tiesa, D. Baronas išpažįsta kitokias „vertybes“: „Tai nebuvo karas dėl laisvės ir nepriklausomybės <…>“, šiame kare nebuvo jokio idėjinio turinio“. O kas gi buvo? Militarizuotas pagonių visuomenės kerštas „akis už akį, dantis už dantį“ (10, p. 463). To dar nebuvo lietuviškoje istoriografijoje. Baisu, kad jam buvo leista dergliotis Ateitininkų federacijos studijų diskusijoje! Iškalbinga jau jo rašinio antraštė – „Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai“ bei ištarmės, kad pagoniškosios „Lietuvos vaizdas <…> visiškai bergždžias vaiduoklis“, kad „<…> jos patirtis didžiąja dalimi yra negatyvi“, „<…> palikimas yra jos tuščia tyla“. Matyt, vaisingam istorikui nesvarbu, kad „bergždieji“ pagonys didžiulėmis aukomis, kančiomis išsaugojo gimtąją kalbą, mūsų tapatybę. Jam nesuprasti lenkų istoriko ir politiko B. Geremeko žodžių: „Istorija – tai tiesos amatas“, atsakomybė savo tautai. Jam nusispjauti ir į tai, ką apie XIII–XIV a. Lietuvą kalba užsieniečiai. Prancūzas Žanas Moklė primena, kad Europa turi būti dėkinga Gedimino–Vytauto Lietuvai – užtvankai nuo totorių. Kitas prancūzų veikėjas Elizė Rekliu pabrėžė išskirtinį lietuvių gebėjimą prisitaikyti prie nepalankiausių sąlygų (tai laiko galingumo priežastimi), dvasios nuostabumą, kalbos grožį, turtingumą, kuris atspindintis atitinkamą lietuvių dvasią (11, p. 4). Aptartų D. Barono rašinių tendencingumas dar sykį ryškiai parodo, ko siekia senųjų mitų griovėjais apsiskelbusieji istorikai. Kas galėtų paneigti, kad neegzistuoja sąmokslas parašyti juodąją Lietuvos istoriją, kuri jauktų mūsų protus ir keltų pasidygėjimą? Įdomu, kurie mūsų kaimynai apdovanos Baroną už nuopelnus jų šaliai…
Literatūra
Lietuvos aidas, 2006 03 09, 13, 24; 2007 12 15.
- Lietuvos aidas, 2006 03 13.
- Lietuvos aidas, 2006 03 24. 4. Voruta, 2006 04 01; 11 11. 5. Voruta, 2006 11 11.
- Gudavičius E. Lietuvos istorija, Vilnius, 1999.
- Lietuvos karas su kryžiuočiais, red. J. Jurginis, Vilnius, 1964.
- Kučinskas A. Kęstutis, Marijampolė, 1938.
- Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius, 1991.
- Naujasis židinys–Aidai, 2004, Nr. 9–10.
- Lietuvos aidas, 2007 12 15.
„Lietuvos aidas“, 2008 04 12