Dabar Krivasalio kaimas priklauso Ignalinos rajonui, yra šio ir Utenos bei Švenčionių rajonų paribyje. Anksčiau kaimo būta didelio: 43 ūkiai, 234 gyventojai. Krivasalis su prigludusiais vienkiemiais iš visų pusių apsuptas aštuonių ežerų ežerėlių, todėl atrodo kaip didelė sala. Manyčiau, kad kaimo vardas yra žodžių „Kreiva sala“ vedinys. Į pietus nuo kaimo driekiasi miškai – Labanoro girios tęsinys. Apylinkės nugūbriuotos kalnų kalnelių. Giedrą dieną įkopus į aukščiausią iš jų – Šventakalnį – išvysi ežerų, kalvų, miškų mozaiką. Atsivers toliai iki Ignalinos, Švenčionėlių. Taigi Dievas davė Krivasaliui nuostabių grožybių, bet pristigo derlingesnės žemės. Ir tos – geram vyrui perspjauti. Dauguma krivasaliečių teturėjo po 5–7 ha žemės, bet nestokojo meilės Lietuvai. Gal ją stiprino žavūs gimtinės vaizdai, pasakojimai apie linkmeniškių vargus Lenkijos okupacijos metais. Patriotizmo antplūdį sukėlė Dariaus ir Girėno skyrdis per Atlantą, jo tragiška baigtis. Visas kaimas buvo susirinkęs mokytojos Marijos Terleckaitės namuose klausytis radijo transliacijos apie skrydį. Didvyrių laukė visą naktį. Rytą, išgirdę apie lakūnų žūtį, negalėjo sulaikyti ašarų ir vyrai.
Tėvynės meilę skatino veržli pažanga: buvo pastatyta moderni pradžios mokykla, kaimas išskirstytas vienkiemiais. Mylėti Lietuvą mokė mokykla, šaulių organizacija, kurioje gausiai ir veikliai dalyvavo krivasališkiai. Tad Lenkijos ultimatumo dienomis net pagyvenę tėviškėnai su ginklu rankose traukė prie demarkacijos linijos galimam priešo puolimui atremti.
Raudonoji okupacija kaip perkūnas iš giedro dangaus palaidojo krivasališkių rytojaus viltis, sukėlė nerimą ir sumaištį. 1941 m. birželio 14 d. trijų neturtingiausių kaimo šeimų žiaurus ištrėmimas parodė, kad kiekvieno gyvybei gresia pavojus. Todėl prasidėjus karui, žmonės palaikė jį išganingu. Ne vienas vyras griebėsi ginklo, kad greičiau išguitų nekenčiamus okupantus 1944 m. grįžus raudoniesiems. Žmogiškoji savigarba diktavo vieną vienintelį pasirinkimą – mišką. Į Kiauneliškio miškus patraukė ir Krivasalio vyrai, ne tik šaukiamojo amžiaus, tarnybai kariuomenėje tinkantys, bet ir senyvi, nesveiki. Giria priglaudė 26 krivasališkius. Dar 12 jaunuolių karo audros nubloškė į Vakarus. Kaimas ištuštėjo, pritilo dainos, susigūžė namai. Tvyrojo nerimas, pasilikusieji nedrąsiai vylėsi kaip nors išvengti okupanto represijų. Kadangi beveik visas kaimo jaunimas išėjo partizanauti, krivasališkius skrebai ir okupantai laikė priešais. Kaime bemaž visi buvo susigiminiavę, todėl nebūtum radęs šeimos, kurioje jeigu ne sūnūs, tai pusbroliai, dėdės nepartizanautų. Tą žinojo okupantai ir niršo. Skrebas, išgirdęs krivasališkį sakant, kad jis gyvena šiame kaime, bjauriai nusikeikęs iškošdavo: „a tam vsie bandity“.
Krivasalio partizanai ypatingų žygdarbių gal ir neatliko. Drąsos ir sumanumo prireikė puolant Saldutiškio skrebyną. Pasakojama, jog šiame žygyje dalyvavo apie 80 partizanų. Okupantų talkininkai buvo įsitvirtinę iš akmenų sumūrytame pastate. Jį šturmuoti buvo neišmintinga, o sprogdinti partizanų vadai nesiryžo tokia dingstimi: „Geras pastatas turi būti išsaugotas nepriklausomai Lietuvai“. Tad tebuvo smarkiai pasišaudyta, paimta prekių iš parduotuvės.
Krivasalio partizanai buvo įsirengę bunkerį Labanoro girioje netoli Kiauneliškio – geležinkelio stotelės tarp Kaltanėnų ir Saldutiškio. Gretimame bunkeryje su atsišaudymo angomis slėpėsi Šiškinių kaimo vyrai. Beje, partizanų būriai ir bunkeriai žmonių buvo vadinami kaimų – Krivasalio ir Šiškinių – vardais, matyt, todėl, kad daugiausia partizanų buvo iš tų vietų. Krivasalio būriui vadovavo Antanas Krinickas-Romelis, o Šiškinių – Apolinaras Juršys-Vytenis.
1945 m. kovo 15-osios rytą bunkerius užpuolė apie 500 NKVD kareivių. Sargybai pastebėjus priešo žvalgus, Vytenio partizanai nutarė priešintis, nesitraukti. Pasitikėta bunkerių įtvirtinimu ir manyta, kad nėra ko bijoti būrio skrebokų. Partizanai nežinojo, kokia gausybė priešų apsupo bunkerius. Krivasalio būrio vyrams leista pasirinkti – kautis ar trauktis. Užvirė nelygus mūšis: apie 90 partizanai prieš keliskart didesnes profesionalių žudikų pajėgas. Išsilaikė iki vakaro. Sutemus į mūšio vietą atskubėjo apie 200 Tigro rinktinės partizanų. Pasakojama, kad jie, netikėtai užpuolę ir iššaudę prie laužų besišildančius enkavėdistus, prasiveržė prie bunkerių. Tačiau juose likę gyvi partizanai pamanė, jog prasidėjo nauja rusų ataka, ir ėmė atsišaudyti. Tigro vyrams susidarė įspūdis, kad bunkerius yra užėmęs priešas. Jie pasitraukė. Bunkeriuose likusiems grėsė mirtis. Pasak mūšyje sunkiai sužeisto ir rusų paimto į nelaisvę, Vorkutos baisumus iškentusio partizano Liudo Malakausko ir kitų spėjusių pabėgti bendražygių, priešintasi atkakliai. Kurį laiką sugebėta pašalinti iš bunkerio priešo kareivių įmestas granatas. Žūtbūtinė partizanų kova privertė okupantą kviestis pastiprinimą, atsigabenti minosvaidžių (pagal vieną versiją) ar granatsvaidžių (pagal kitą versiją). Partizanų pasipriešinimas silpo. Berlyno šturme dalyvavęs rusų karininkas lindo į bunkerį, ragindamas partizanus pasiduoti. Nepaklausė jo, nušovė. Nė vienas partizanas neiškėlė rankų, nepasidavė. Kovojo iki paskutinio šovinio ir žuvo. Spaudoje (Švenčionių r. laikraštyje „Žvaigždė“ 1995 08 19) rašoma, kad žuvo apie 80 partizanų. Vietos gyventojai sakydavo 75–76. Bent jau žuvusių partizanų skaičiumi šios kautynės – vienos didžiausių pokario Lietuvoje. Jos vadinamos Didžiosiomis, Labanoro, arba Kiauneliškio, kautynėmis. Čia jaunystę Tėvynei paaukojo šie krivasališkiai: broliai Anupras ir Juozas Dubauskai, broliai Jurgis ir Antanas Minčinskai, Algirdas Paznėkas, Pranas ir Juozas Ramonai, Jonas Čestas, Edvardas Drūteika, Antanas Avižienis, Kazys Terleckas. Ignas Paznėkas žuvo toli nuo bunkerių. Persekiojamas priešų, pavargęs ir nematydamas išsigelbėjimo jis susisprogdino granata. Žuvusieji siauruku buvo išgabenti į Švenčionis. Po to išniekinti kūnai buvo užkasti netoli Cirkliškių. Deja, palaikų surasti nepavyko.
Krivasališkių aukų sąrašas tuo nesibaigia. Vėliau žuvo trečias Minčinskų brolis – Juozas. Adasius Paznėkas partizanauti išėjo vėliau. Mat jį, mėginusį legalizuotis, NKVD vertė išduoti pusbrolį A. Krinicką. Dėl akių sutiko. Tada NKVD inscenizavo jo pabėgimą iš traukinio. Pabėgęs vėl į rankas paėmė kulkosvaidį, tardamas: „Geriau žūsiu, negu būsiu išdavikas“. Žodį tęsėjo. Partizanus Mečį Grigaravičių ir Kazį Paznėką, sugebėjusius pabėgti iš aprašytų kautynių, suėmė ir išvežė į lagerius, kuriuose jie ir mirė. Ilgiausiai išsilaikė narsuolis būrio vadas A. Krinickas. Jį nušovė savieji, patikėję NKVD klastote, neva A. Krinickas – agentas.
Pagerbiant 22 žuvusių Krivasalio ir aplinkinių kaimelių partizano atminimą šiemet kaimo kapinaitėse pastatytas gabaus tautodailininko Juliaus Lopetos sukurtas originalus ąžuolinis kryžius. Jis bus šventinamas š. m. rugsėjo 28 d. 13.30 val. Šv. Mišios už žuvusiuosius vyks rugsėjo 28 d. 12.30 Linkmenų bažnyčioje. Žuvusiųjų gimines, artimuosius ir visus neabejinguosius kviečiame į kryžiaus pašventinimo iškilmes.
„Lietuvos aidas“, 1997 m. rugsėjo 25 d.