Kėslai sumenkinti Vytautą Didįjį ir Žalgirio pergalę

Kosmopolitinių istorikų skelbiamos nuostatos, ištarmės, veiksmai verčia manyti esant sąmokslą sumenkinti svarbiausius mūsų istorijos įvykius, perrašyti švenčių kalendorių. Štai neseniai A. Nikžentaitis atviravo ir džiūgavo: „Santykių su lenkais esminis pagerėjimas lėmė Mindaugo <…> ir jo karūnavimo dienos atsiradimą ir jos padarymą viena iš trijų centrinių Lietuvos valstybingumo švenčių“ (1, p. 239). Toliau prisipažįsta, kad tai leido sumenkinti nesėkmingos Vytauto Didžiojo karūnacijos šventę, kuri buvusi vienas iš valstybinių mitų, turėjusi aiškias sąsajas su antilenkiškumu. Išeitų, jog jau Lenkija diktuoja mums, ypač daliai istorikų, ką gerbti, švęsti. A. Nikžentaičiui antrino A. Bumblauskas, auklėdamas mus taip: „Ar minėti karūnaciją, jei ji neįvyko? <…> tą dieną turėtume pasitikti be didesnio džiaugsmo“. Jis džiaugėsi, kad ją pakeitė Valstybės diena Liepos 6-oji (2). Taigi nuosekliai įgyvendinamas planas perkainoti LDK valdovų vaidmenį, į nuošalę nustumti iki šiol labiausiai nusipelniusius ir tautos gerbtus valdovus. Mindaugo ir jo politikos aukštinimu siekiama sumenkinti Kęstučio ir Vytauto nuopelnus Lietuvai. Daugelis istorikų pripažįsta, kad Mindaugas nelaimėjo nė vieno mūšio, bet tai jam atleidžiama. A. Nikžentaitis dėsto: „<…> valdovo galios nereikia matuoti vien laimėtais mūšiais, valdovai veikia ir kitomis priemonėmis“ (3). Kadais istoriją studijavęs žurnalistas R. Valatka atitaria: „Mindaugas nebuvo geras karys <…>, bet svarbu pasiekti tikslą, o tai jam puikiai pavyko“ (3). Sutikčiau su šiais teiginiais, jeigu tuo pačiu matu matuotų Kęstučio, Vytauto darbus. Kritikuojama, kad „smetoninė“ Lietuvos valdžia rodė nepakankamą pagarbą Mindaugui. Daug ko ji nespėjo padaryti. Be to, pagal tradiciją minimos apvalios datos. Kada buvo proga švęsti Mindaugo dieną? Įtakos galėjo turėti tai, kad už karaliaus karūną Mindaugas sumokėjo didelę kainą – Ordinui padovanojo Žemaitiją, kad nebuvo priimtinos jo moralinės nuostatos. Iki galo nebuvo ir nėra aišku, ar Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę. Iki šiol tebėra tuo abejojančių istorikų. T. Baranauskas kelia argumentuotas kontroversijas, pagal jį, Mindaugui „pasisekė“ ta prasme, kad metraščiai pateikia apie jį žinių, o apie jo pirmtakus jų neišliko.

Svarbiausias minimų istorikų taikinys yra Vytautas Didysis. Ne šiaip jiems prireikė cituotų pasityčiojimų iš 1930 m. visuotinai švęstų Vytauto Didžiojo 500-ųjų jo mirties metinių. Ne kam kitam, kaip šiam tikslui jie sukūrė prasimanymą, kad buvo švenčiamas Vytauto karūnavimas.

Sąžiningas istorikas mokslininkas negalėtų nežinoti, jog 1929 m. gruodžio 31 d. priimtame Vytautui Didžiajam minėti įstatyme buvo štai kas pasakyta: „Teisinga ir būtina, kad Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Vytautą, nuo amžių vadinamą Didžiuoju, mūsų Karžygį Valdovą <…>, vyrą, kurio Genijų pagerbė Europa, galingos jo dvasios gaivinama Lietuvių Tauta <…> pagerbtų jo atminimą <…>. Dėl to, sueinant penkiems šimtmečiams nuo 1430 metų, kuriais Vytautas Didysis mirė <…>, nustatoma: tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji metai skiriami Vytautui Didžiajam pagerbti“(4). Akivaizdu, kad meluojama arba nežinoma tikroji tiesa. Gal reikėtų patikrinti tokių istorikų istorijos žinias?

Žinoma, aktualizavus Vytauto nuopelnus ir pradėjus jam skirti priderančią pagarbą, neišvengiamai iškiltų jam ir žmonai nukaldintų vainikų, karūnos pagrobimo ir dėl to neįvykusios karūnacijos istorija, lenkų didikų vaidmuo joje bei jo nuopelnai laimint istorinę pergalę Žalgirio mūšyje. O, kaip tai nepatiktų kai kam pietvakariuose!

Trumpai, remdamiesi daugiausia istoriko prof. B. Dundulio tyrimo duomenimis, susipažinkime su Vytauto karūnavimo istorija. Anot jo, Lietuvos karaliaus titulo klausimas buvo iškilęs kaip šalies suverenumo ir nepriklausomybės klausimas (5, p. 79). Dar 1398 m. Salyne, Vytautui sudarant taikos sutartį su Ordinu, lietuvių ir rusų kunigaikščiai bei bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi. Šis aktas neturėjo jokių valstybinių, teisinių pasekmių, o tik rodė Lietuvos diduomenės siekius ir požiūrį į šalies valdovą. 1429 m. Lucke vykusiame suvažiavime Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi pasisiūlė Vokietijos imperatorius, Vengrijos ir Čekijos karalius Zigmantas. Tai buvo tarptautinis klausimas, į kurį įsikišo Popiežius, Lenkija ir Ordinas. Lenkijos valdantysis sluoksnis, pasitelkęs juristus, įrodinėjo, kad Zigmantas iš viso neturi teisės teikti karaliaus vainiko, nes nėra Popiežiaus vainikuotas imperatoriumi. Tačiau Vienos universiteto teisininkai ir Genujos teisės mokslų daktaras B. Cigala teigė priešingai, t. y. kad Popiežiaus ir imperatoriaus teisės lygios, jie nepripažino Popiežiui jokios aukštesnės teisės pasaulietiniuose reikaluose. Zigmantas įtikinėjo Vytautą, kad vainikavimui nebūtinas Popiežiaus sutikimas, kad pašventinimas ne esminis vainikavimo dalykas, o tik religinė apeiga, kurią gali atlikti vietos vyskupas. Pagal tokias procedūras buvo vainikuoti Kastilijos, Sicilijos, Škotijos karaliai. 1429 m. liepos 27 d. Zigmantas pranešė laišku Vytautui apie karaliaus insignijų paruošimą (5, p. 95). Liepos mėn. imperatorius pasiuntė B. Cigalą ir savo patarėją į Lietuvą su vainikavimo dokumento projektu ir instrukcija. Pirmajame buvo skelbiama, kad imperatorius, atsižvelgdamas į Vytauto nuopelnus platinant katalikų tikėjimą, pakelia Vytautą ir jo žmoną Julijoną į karalius, o jo šalį bei visą LDK į Lietuvos karalystę (5, p. 107). Instrukcijoje buvo išdėstytas vainikavimo iškilmių ceremonialas. Tačiau pasiuntinius lenkų karinis dalinys sulaikė, sumušė, apiplėšė. Grubus karinės jėgos panaudojimas buvo akivaizdus įspėjimas imperatoriui nesiųsti į Lietuvą didžiosios vainikavimo pasiuntinybės. Negana to. Lenkija dar sykį sustiprino savo vakarinės sienos apsaugą, Ordinui pranešė apie pasiryžimą jėga nepraleisti imperatoriaus pasiuntinybės. Griebėsi ir diplomatinio rankų išsukinėjimo Vytautui metodų. Nepaisant to, Vilniuje ruoštasi Vytauto vainikavimui rugsėjo 8 d. Į LDK sostinę atvyko daug aukštų svečių: Maskvos, Tverės, Riazanės ir kiti kunigaikščiai, Moldovos valdovas, Totorių chanų ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai ir t. t. Deja, iškilmės neįvyko, nes Lenkijos didelės karinės jėgos nepraleido imperatoriaus pasiuntinybės, atėmė vainikus (nukaldintus Niurnbergo auksakalių). Iškilmių diena buvo nukelta į rugsėjo 29 d. Vytautas atsisakė minėtų imperatoriaus pasiuntinių pasiūlymo karaliaus vainikus pagaminti Vilniuje. Jis nutarė laukti Vokietijoje pagaminto vainiko, bet jo nesulaukė. Dar kartą vainikavimas atidedamas, bet Vytautas silpsta ir 1430 m. spalio 27 d. miršta. E. Gudavičius lenkų poziciją vadina brutalia (6, p. 266), o Vytauto mirtį fatališka data visoje Lietuvos istorijoje. Tačiau čia pat teigia beveik priešingai: „Nebuvo išnaudotos susiklosčiusios sąlygos teisiškai apvainikuoti visus jo iškovojimus“ (6, p. 267). Vadinasi, daromas priekaištas ne lenkams, bet Vytautui, jo aplinkai. Tokį įspūdį sustiprina E. Gudavičiaus tirada apie esą cholerišką pasiligojusio Vytauto reagavimą į Švitrigailos demonstratyvias pretenzijas į LDK valdovus.

Ir nusikalbėk, kad cholerikas Vytautas, jo karo vadai sumanė ir įgyvendino grandiozinį 1410 m. kautynių su Ordinu planą. Istorikas R. Marčėnas rašė: „Įvairiausiomis kalbomis parašytuose karo istorijos vadovėliuose jų autoriai sutartinai stebisi viduramžių epochai nebūdingu sąjungininkų [Lietuvos ir Lenkijos – V. T.] preciziškumu ir kryptingumu sudarant karo strategijos planą ir jį realizuojant“ (7).

Baigiant Vytauto karūnavimo istoriją, pasakytina, kad dėl Vytauto karūnavimo buvo imperatoriaus aktu pareikšta valia, ją vykdant nukaltas Vytautui karaliaus vainikas, vainikavimo paskutinį akordą – ceremonialą, atitinkamas religines apeigas atlikti sutrukdė Lenkija, panaudodama karinę jėgą. Jeigu kas nors smurtu pagrobia jam nepriklausantį titulą, ar tai reiškia, kad teisėtas pretendentas jo netenka? Šios istorijos priminimas nėra antilenkiškumo poreiškis, tik tiesos pripažinimas.

Savo veikla Vytautas iškilo virš visų LDK valdovų ir faktiškai buvo tapęs Lietuvos Karaliumi. Visiškai teisingai tai suvokia T. Baranauskas: „Vytautas neabejotinai stovi Lietuvos valstybės galios viršūnėje ir apskritai yra sėkmingiausiai valdęs ir daugiausia pasiekęs Lietuvos valdovas visais laikais. Vytauto kultas tapo mūsų tapatybės dalimi dar Vytautui gyvam esant <…> tradicija Vytautą laikyti svarbiausiu Lietuvos valdovu nutrūko tik sovietiniais laikais“ (8). Nuo Vytauto kulto tradicijos sėkmingai bandoma atbaidyti prasimanymais – aukštino tik tautininkai, tuo buvo skiepijamas nacionalizmas ir t. t. Kaip įprasta, istorijos „žvaigždės“ slapukauja. Bostoniškėje enciklopedijoje rašoma: „Jau XIX a. lietuviai, keldami V.[ytauto] garbę ir labiau akcentuodami visas jo pastangas eiti nepriklausomu keliu nuo lenkų, labiau išryškina ir atskirą, naują (tautinę) lietuvių sąmonę, kuri tapo antrosios (1918) Lietuvos pagrindu“ (9, p. 390). Suprantama, kodėl sovietinis okupantas su įniršiu metodiškai griovė šio valdovo paminklus. Vytauto tarptautinį autoritetą liudija 1429 m. Lucko suvažiavimas, anot Viliaus Bražėno, Europos istorijoje plačiausios apimties „viršūnių susitikimas“, NATO pradžia (10). O kaip kitaip! Juk jame dalyvavo Europos „žiedas“ – imperatorius Zigmantas, Lenkijos karalius, Vokiečių ordino magistras, Maskvos didysis kunigaikštis, Tverės, Riazanės, Odojevo ir kt. kunigaikščiai, Popiežiaus ir Bizantijos pasiuntiniai, Valakų valdovas, Krymo ir Užvolgės totorių chanai, Hanzos miestų atstovai. Anot V. Sruogienės, Popiežius Martynas V sušaukti šį forumą patikėjo Vytautui. Į jį susirinko valdovai aptarti Europos ateities, politikos aktualijų – apsigynimo nuo turkų, bažnytinės unijos, husitų sutramdymo ir kitų reikalų.

Žinomam televizijos laidos „Būtovės slėpiniai“ duetui Vytautas – šunsnukis. Kitaip šį Lietuvos valdovą vertino svetimšaliai istorikai. J. Buchanas tvirtino: „Imperija, kurią sukūrė lietuvių genijus, <…> sustabdė Teutonų ordino žygiavimą ir užtvėrė kelią totorių antplūdžiui, būtent Vytautui Didžiajam ir jo kariams Europa turi būti dėkinga, kad ją apsaugojo nuo <…> Tamerlanų ordų“ (cit. pagal: 11, p. 119). Vokiečių istorikas J. Pficneris (1901–1945) vertino Vytautą taip: „sužadino lietuvių tautinę savimonę“; „Lietuvos genialus vadas“; „Vytautas gyveno tik savo šalies gerovei, sukūrė Europos valstybę Lietuvą“ (12, p. 294–295). Dlugošas rašė, kad, laidodami Vytautą, lietuviai raudojo it tėvo netekę (cit. pagal: 13, p. 110). Pasak A. Šapokos, Vytauto istorinis vaidmuo yra tai, kad jis pašalino vidaus išcentrines destruktyvias jėgas, sutvirtino Lietuvos politinį savarankiškumą ir ją prijungė prie Vakarų Europos kultūros (14, p. 157).

Apskritai Vytauto valdymo laikai pelnytai laikyti Lietuvos aukso amžiumi įvairiose gyvenimo srityse, jo vardas vartotas kaip šalies galios ir gerovės matas. Toks vertinimas buvo įsitvirtinęs ir žydų, ir totorių istorinėje atmintyje, raštuose. Lietuvos klestėjimą Vytauto laikais, jo mastą rodė XVI a. nuo Dauguvos aukštupio iki Dniepro žiočių gausiai išsibarstę Vytauto vardu vadinti kaimai, keliai, tiltai, pastatai (13, p. 113). Nacionalinės ekspredicijos Dnepru dalyviams Ukrainos archeologai ir istorikai aiškino, kad Vytautas buvo genialus strategas, siekęs, kad LDK įsitvirtintų prie Juodosios ir Azovo jūrų, kontroliuotų prekybos kelius. Kaip toli kai kuriems mūsų istorikams iki XIX a. pirmosios pusės istoriko, Vilniaus universiteto dėstytojo, nemokėjusio lietuviškai, I.Onacevičiaus suvokimo kilnumo, išreikšto šiais žodžiais: „Myliu Gediminą, Kęstutį, Algirdą ir Vytautą, nes jie sudaro Lietuvos didybę ir garbę, mažas ydas didžiomis vertybėmis atlygino“ (cit. pagal: 14a, p. 198).

Kuo gi pagerbėme savo genijų per aštuoniolika laisvės metų? Nei monografija, nei paminklu[1], net „pamiršta“ įrašyti jo vardą į atmintinų dienų sąrašą. Ko gero, paaiškinimą, kodėl mūsų istorikai nerašo apie Vytautą, apčiuopė Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. Budrys. Jis įgėlė: „Vytautas lenkų istoriografijoje minėtas mažai. Todėl nedaug apie jį pavyko „nusirašyti“ lietuvių istorikams“ (15). 1990 m. E. Gudavičius pritarė akad. M. Jučo teiginiui, kad Jogaila buvo politikas, o Vytautas – karinis vadovas. Už poros sakinių tai pamiršęs, pasakė, kad Vytautui „Žalgirio mūšis buvo kraštutinė politinė priemonė, užtikrinant Lietuvos egzistavimą“ (16).

Ko norėti, kad būtų gerbiamas, prisimenamas Vytautas Didysis, jeigu nesirengiama minėti Europos istoriją nulėmusio pergalingo Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių! Apsiribojama holivudinio filmo kūrimu, kuriam valdžia neskiria pinigų. Turiu pagrindo įtarti, kad baiminamasi patriotizmo, didžiavimosi savo Tėvyne proveržio. Tuo tarpu Lenkija rengiasi prideramai pažymėti šią garbingą sukaktį. Pasiklausius E. Gudavičiaus ištarmės „Drįstu pasakyti, kad Lenkija buvo mūsų išgelbėtoja“ (16), mums ir nepriklauso švęsti tas metines, nebent turėtume padėkoti Lenkijai. Tuomet A. Nikžentaitis konkretizavo: „Jei mūšis būtų pralaimėtas ar įvykęs 50-čia metų vėliau, dabar būtume didžiosios Vokietijos arba Rusijos dalimi <…>“ (16). Kodėl Rusijos dalimi? Argi tas pats nelaukė ir Lenkijos? Tiesa, E. Gudavičius, kaip yra įpratęs, savo „Lietuvos istorijoje“ (6, p. 218) apvertė „plokštelę“: Žalgirio mūšyje Vytauto pasverta ir apskaičiuota rizika „<…>padariusi jį pasaulio istoriją nulėmusių kautynių nugalėtoju ir svarbiausiu asmeniu“.

Prieštaravimai akivaizdūs. Jeigu Vytautas nulėmė pasaulio istoriją, tai juo labiau ir Lenkijos. Vokiečių ordinas buvo nuolatinė grėsmė ir Lenkijai, ir Lietuvai. Šitai E. Gudavičius gerai suvokė 1988 m., kai rašė, kad nei vieni lietuviai, nei vieni lenkai nebūtų laimėję mūšio (17, p. 15). Pagal ką jis nuolatos kaitalioja išvadas? E. Gudavičius visaip menkina Žalgirio pergalę, lietuvių karių indėlį į ją, laimėtų kautynių rezultatus. Anot jo, sąjungininkų kariuomenė buvo pranašesnė skaičiumi, Ordino – kokybe (6, p. 215). Matyt, kad būtų įtikinama, nurodė sumažintą vokiečių kariuomenės skaičių. Švedų istoriko S. Ekdahlio (kurį profesorius vadina pasaulinę šlovę pelniusiu) skaičiavimais, vokiečių buvo apie 15 tūkstančių. Tokį skaičių yra nurodęs ir vokiečių istorikas M. Tumleris. Kaip ir sovietmečiu, E. Gudavičius pabrėžia smolenskiečių pasižymėjimą mūšyje. Pirma, jie buvo LDK piliečiai. Antra, keliama pakankamai tikėtina versija, kad smolenskiečiai buvę ne kas kita kaip lietuvių įgulos Smolenske profesionalūs kariai. E.Gudavičius gailisi, užjaučia ne sąjungininkų, lietuvių karius, bet jų priešus: „Išvarginta nakties žygio ir saulės kepinama Ordino kariuomenė veržėsi į mūšį“ (6, p. 216). O argi sąjungininkų nekepino saulė, ar lietuviams nereikėjo nužygiuoti šimtus kilometrų iki Ordino žemės, 1410 m. birželio 3 d. patraukus iš Vilniaus į žygį, nepavargo liepos 13 d. užimdami mūro siena su bokštais apjuosto Gilgenburgo miesto?! (18, p. 101). Gal tokioms mintims mūsų istoriką įkvėpė J. Dlugošas, kuris kadais rašė, kad naktį iš liepos 14 į 15 d. sąjungininkų kariuomenė „jaukiai ir maloniai ilsėjosi“, tuo tarpu kryžiuočių stovykloje „stiprus vėjas suplėšė ir išguldė visas palapines“,todėl jie naktį„praleido beveik be miego“(cit. pagal: 18, p. 101). Ir kaip nesiseka vokiečiams! „Lietuvos istorijoje“, o ypač specialioje „Būtovės slėpinių“ laidoje bėrė ir bėrė priekaištus, kad sąjungininkai nepasinaudojo pergalės vaisiais, neužėmė Marienburgo ir visos Prūsijos, delsė tęsti puolimą ir t. t. (6, p. 218–219). Įnirtingas mūšis užtruko apie 10 valandų. Krepšininkai, futbolininkai, nedėvėdami šarvų, pailsta per pusantros valandos. E. Gudavičiui nė motais, kad nugalėtojai buvo priversti ilsėtis tris paras, kad lietuviai prarado apie pusę karių, kai J. Dlugošo liudijimu ir pagal Bychovco kroniką, dalis lenkų kariuomenės „<…> nieko <…> nepadėjo, tiktai žiūrėjo“ (cit. pagal: 18, p. 119). O kiek buvo sužeistųjų, pasiligojusiųjų!? E. Gudavičius nepraleidžia progos pažeminti Lenkiją su Lietuva: „<…> buvo neišsivysčiusios šalys, neturinčios daug pinigų <…>“ (6, p. 219). Aišku, didžiulės kariuomenės sutelkimas pareikalavo milžiniškų pinigų, materialinių išteklių. Žinoma, kad Vytautas davė Jogailai 20 tūkst. grašių čekų kariams samdyti (6, p. 213). Finansinės galimybės priešininkų buvo nelygios, kadangi Ordinas gavo paramą iš Vakarų. Pavyzdžiui, pardavus Čekijos karaliui Ordino valdas, buvo gauta 115 tūkst. aukso florinų, 100 tūkst. florinų atseikėjo Dancigo miestiečiai (17, p. 129). Nesuvokia, kad sąjungininkės kovojo svetimoje šalyje, kariuomenės buvo atitrūkusios nuo maitinimo ir pašarų bazės. Istorikas nesidrovi vertinti ir kariavimo technikos. Rašydamas apie Marienburgo apgultį, „nustatė“ techninį vokiečių pranašumą (6, p. 218). Gal vieną sykį nuvyktų į Marienburgą ir savo akimis pamatytų jo pilies sienų storį, jos galingumą. Mano paviršutinišku supratimu, net Antrojo pasaulinio karo artilerijai pilies įtvirtinimai būtų buvęs kietas riešutėlis.

Šios ir kitos raugės sėklos krenta į išpurentą dirvą, sudygsta, veši. Štai R. Valatka (besireklamuojantis tremtinių atžala) kviečia: „Jei būtų mano valia, iš valstybinių atmintinų dienų sąrašo išbraukčiau Žalgirio mūšį, kuris Lietuvai nedavė jokios naudos“(3). Ir dar šis kvieslys dedasi susirūpinusiu jaunimo patriotiniu auklėjimu.

Į bjaurastį būtina reaguoti. Žymus viduramžių Lietuvos istorijos tyrinėtojas akad. M. Jučas (monografijos „Žalgirio mūšis“ autorius) rašė: „Vienas iš svarbiausių Žalgirio pergalės vaisių <…> buvo tas, kad Lietuva ir Lenkija buvo pripažintos didžiosiomis valstybėmis. Nepaprastai išaugo Lietuvos autoritetas. Žalgirio mūšis buvo tarptautinės reikšmės įvykis <…> tokio didelio valstybės [vokiečių ordino – V. T.] sutriuškinimo tais laikais negirdėta visame pasaulyje. Epochinės reikšmės mūšis <…> užkirto kelią lietuvių tautos naikinimui, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo griovimui“(19, p. 218–219). Kitur jis papildė: „Po jo baigėsi plėšikiški Ordino žygiai į Lietuvą, žlugo planai sukurti galingą vokiečių valstybę prie Baltijos <…>“ (20). Istorikas R. Batūra tvirtino: „Tai buvo grandiozinis Lietuvos, Lenkijos, Rytų Europos likimą lėmęs mūšis“ (21). Mūsų istorija besidomintis rašytojas R. Vanagas Žalgirio pergalę pavadino deimantine mūsų šlove (22, p. 104). Dergštams pavykus išbraukti iš mūsų atminties šlovingiausias pergales, iškiliausius vadovus, kas beliktų? Suvokti galėtų padėti vieno belgų dvasininko, teologijos daktaro atsakymas į mano klausimą, kurie istoriniai asmenys gerbiami jo šalyje. Jo žodžiais, Belgija nelaimėjo nė vieno mūšio, todėl neturi savo didvyrių. Teprisiminė vieno nacmečio laikų satyriko, karikatūristo pavardę. Nykuma! Apdergus Vytautą, Žalgirio pergalę, atsiranda vietos istorinėms menkystoms, išdavikams. Pirmasis to simptomas – A. Sniečkaus titulavimas Vytautu antruoju.

Aptarti dalykai gerai parodo ir save prisiskiriančių elitui ubagišką, bomžinį mentalitetą. Jie jau nepajėgia suvokti, kad, niekindami Žalgirio pergalę, išniekino tūkstančius už mus kritusių kovos lauke vyrų. Tad klaustina – kuo jie dvasiškai skiriasi nuo stribų, besityčiojusių iš partizanų?

Priminsiu, kad carmečiu pavergtos Lietuvos šviesuoliai kvietė Žalgirio 500-ąsias metines pagerbti Lietuvos banko įsteigimu, kooperatyvų kūrimu, lietuvių pozicijų ekonomikoje stiprinimu. Ir jiems pavyko sukelti lietuvių kooperacijos judėjimą. Dabarties valdžios vyrai galėtų Žalgirio pergalės 600-ųjų metinių proga, pavyzdžiui, bent kokį mėnesį susilaikyti nuo kyšių ėmimo, tarnavimo verslui ir svetimiesiems. Svajonę Vilniuje ar kitame mieste išvysti paminklą Žalgirio didvyriams galime pamiršti, nes dvi poniutės įtikinėja ir gėdina: gerai, kad Vilniuje nėra paminklo Žalgirio mūšiui, kadangi sostinė tiesiogiai su juo nesusijusi, o ir apskritai, viešieji paminklai esą vieni tipiškiausių nacionalizmo ideologijos vizualiniai atributai (23, p. 272). Na, žinoma, kur kas verčiau koks nors kosmopolitizmo atributas, pavyzdžiui, senų padangų ar liemenėlių instaliacija.

Belieka pripažinti, kad senosios struktūros pasiekė visose srityse revanšą. Džiaukimės jų padovanotomis valstybės šventėmis – Gegužės pirmąja, Moters diena ir pamirškime Žalgirio pergalę, Vytautą Didįjį bei kitus. Nejučiomis atsėlina mintis, kad vykdomas dar 1945 m. A. Sniečkaus paskelbtas „kryžiaus žygis“ prieš 1918–1940 m. pastatytus kunigaikščiams paminklus. Iš LKP (b) CK plenumo tribūnos jis kalbėjo: „Daugelyje Lietuvos miestų tebestovi <…> paminklai, kurie neturi nieko bendro su lietuvių tautos istorija ir kultūra <…>“ ir pareikalavo „paruošti buržuazinės praeities paminklų pašalinimo planą“ (24). Žinoma, veiksmingiausias būdas yra išrauti iš tautos sąmonės atmintį apie praeities vadovus, jų žygius, darbus[2]. Svetur elgiamasi kitaip. Rašytojas R. Vanagas dalinasi tokiais įspūdžiais: „<…> viešnagių Prancūzijoje ir Maskvoje metu netikėtai įsitikinau, jog netgi šios daugeliu požiūrių tolimos šalys vis dėlto yra smarkiai panašios, būtent: kovinės šlovės muziejais ir paminklais, pompastiškais veteranų paradais, pergalėms skirtomis šventyklomis ir arkomis, maršalų kultu…“ (22, p. 104). Ar, išskyrus Žalgirį, neturime kuo didžiuotis? Kur ten! Europą stebinome pergalėmis prieš keleriopai gausesnius priešus Oršos, Salaspilio, Chotinos ir kituose mūšiuose. T. Baranauskas pergalę prie Oršos apibūdino kaip didžiausią Lietuvos karinę pergalę prieš Rusiją, užmirštu rytų Žalgiriu. Mūsų karvedžiai (K. Ostrogiškis, J. K. Chodkevičius ir kt.) pademonstravo tikrus karo meno šedevrus. Tačiau pasauliui demonstruojame sovietinius stabus.

Literatūra

1. Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje, sud. R. Trimonienė, R. Jurgaitis, Šiauliai, 2007.
2. Lietuvos žinios, 2007 09 08.
3. DELFI, 2005 07 05.
4. Vyriausybės žinios, 1929 12 31.
5. Dundulis B. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amž., Vilnius, 1968.
6. Gudavičius E. Lietuvos istorija, Vilnius, 1999.
7. Komjaunimo tiesa, 1988 07 14.
8. Lietuvos žinios, 2007 11 12.
9. Lietuvių enciklopedija, Boston, 1966, t. 34.
10. Laisvas laikraštis, 2003, Nr. 18.
11. Pichel Ch. L. T. Žemaitija, Kaunas, 1991.
12. Pficneris J. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas, Vilnius, 1989.
13. Tipas ir individas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje, Vilnius, 2002.
14. Šaltinis, 1980, Nr. 5.
15. Maciūnas V. Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje, Kaunas, 1939.
16. Lietuvos žinios, 2007 09 08.
17. Lietuvos rytas, 1990 07 13.
18. Mokslas ir gyvenimas, 1988, Nr. 1.
19. Jučas M. Žalgirio mūšis, Vilnius, 1990.
20. Lietuvių karas su kryžiuočiais, Vilnius, 1964.
21. Lietuvos aidas, 1990 07 14.
22. Tiesa, 1990 07 14.
23. Metai, 2008, Nr. 10.
24. Naujasis židinys–Aidai, 2003, Nr. 5.
25. Komunistas, 1945, Nr. 1.

---