Esu rašęs, kad žinomas istorikų duetas be paliovos piktdžiugiškai trimituoja apie visais laikais buvusį Lietuvos atsilikimą net nuo artimiausių kaimynų. Kaltę dėl atsilikimo verčia mūsų protėviams, nes esą jie buvę konservatyvūs, nevykėliai. Nors istorikai neatliko atsilikimo priežasčių analizės ir jos nepaskelbė, deja, dalis tautiečių tiki jais. Šiuo rašiniu noriu skaitytojams pateikti žinių, kurios galėtų sustiprinti jų imunitetą prasimanymams ir išsklaidyti nepagarbą protėviams. Gaila, kad dėl duomenų stokos pasakojimas apie mūsų Tėvynės ūkio smukdymą nebus pakankamai išsamus.
Iki Rusijai okupuojant Lietuvą, buvo ilgas mūsų šalies turtų grobimo, naikinimo laikotarpis. Nesileisdamas į senesnius laikus, pasakysiu, kad vien per 1792–1794 m. visa Lietuva buvo nualinta – daug miestų ir kaimų sudeginta, išplėšta, laukai plytėjo neapsėti ir nenupjauti, siautė badas. Net 1794 m. sukilimo slopintojas gen. J. Germanas pripažino, jog „Lenkija [ir Lietuva – V. T.] atrodo greičiau panaši į dykumą nei į gyvenamąją žemę“ (1, p. 100). „Negaliu net aprašyti, kaip čia kraštas sunaikintas“, – rašė iš Kėdainių gen. Golicinas (cit. pagal: 2, p. 70). Rusų artilerijai apšaudant sukilėlių pozicijas, Vilniuje buvo sugriauta daug namų, sudegintas visas Vilniaus Užupis. Gyventojai, tarp jų amatininkai ir pirkliai, išbėgiojo iš miesto. 1796 m. Vilniuje terasta apie 17,5 tūkst. gyventojų. Trakuose bebuvo likę vos keletas šeimų. Rusų generolų susirašinėjimas rodo, kad nuo žudančios, plėšiančios, smurtaujančios jų vadovaujamos kariuomenės kaimiečiai slėpėsi miškuose, pelkėse. Kaip kitaip jie turėjo elgtis, jeigu gen. N. Repnino įsakymu sugauti su ginklais valstiečiai turėjo būti sušaudomi, kai kankinimais buvo verčiami atiduoti smurtininkams sidabrą, kai pulk. M. Diejevo vadovaujamas pėstininkų pulkas ir kazokai 6–7 mylių spinduliu aplink Svyrę ir Smurgainius apiplėšė bei sudegino visus kaimus (1, p. 74, 88). Žinoma, visas ūkinis gyvenimas apmirė, trūko būtiniausių prekių. Targovicos konfederatų priešų ir sukilėlių dvarai buvo konfiskuojami, jų ir valstybinės žemės dalijamos sukilimo slopintojams bei rusų dvarininkams. Carės Jekaterinos II nurodymu N. Repninui turėjo būti ištremtas į Brianską Vilniaus arsenalo personalas (jie prilyginti karo belaisviams), visi liejyklos prietaisai išgabenti arba sunaikinti (1, p. 160). Apibendrintai galima pasakyti, jog buvo sunaikinta daug kelių kartų sukurto turto, sukaupto kapitalo ir kad žuvo, pabėgo į užsienį, buvo ištremta į Rusiją didelis skaičius šviesiausių, energingiausių šalies piliečių. Nemažiau svarbu, kad okupacija nutraukė vykdytas pažangias, daug žadančias visuomenės ir ūkio reformas.
Apskritai Lietuva pateko į despotiškos, atsilikusios valstybės jungą. Beveik 70 metų buvo užkonservuota baudžiava – didžiausias ekonominės ir kultūrinės pažangos stabdys. Be to, caro valdžia dar net padidino baudžiavinį išnaudojimą.
Nuo pat okupacijos pradžios pradėta įgyvendinti kolonijinė nacionalinio engimo, ūkio ir kultūros natūralios plėtros stabdymo politika. Kraštą užgulė sunki didelės okupacinės kariuomenės išlaikymo našta. Tuoj pat buvo padidinti (valstiečiams 20–50 proc.) mokesčiai ir įsakyta juos surinkti net anksčiau už ateinančius metus. Lietuvoje mokesčiai realiai buvo kelis kartus didesni negu kitose Rusijos gubernijose, nes čia reikalauta juos mokėti sidabro pinigais, kai tenai buvo mokama asignacijomis (popieriniais pinigais). Tais laikais 1 sidabro rublis prilygo 4 asignacijų rubliams. Šitaip ne tik pasunkinta mokesčių našta, bet ir išsiurbtas sidabras. Be to, asignacijos buvo infliaciniai pinigai, todėl mūsų krašto gyventojai kentėjo ir nuo infliacijos. Caro administracija, siekdama kuo daugiau ištraukti iš krašto pajamų, padidino mokesčių mokėtojų skaičių. Tai ji padarė pareikalavusi dokumentais įrodyti bajorystę (Rusijoje bajorai mokesčių nemokėjo). Daugelis mūsų bajorų neįstengė įrodyti savo bajoriškos kilmės ir buvo apdėti mokesčiais. Pramonei, prekybai, miestams augti labai trukdė savotiškas mokestis – pastoviai, t. y. gyventojų prievolė apgyvendinti ir išlaikyti okupanto kareivius (duoti jiems sriubą, girą, kareivinėms parūpinti kuro, žvakių). Pastoviai panaikinti tik 1837 m. Kaip žinoma, daugumalaisvųjų žmonių, mažesnių miestų, miestelių gyventojai buvo paversti nelaimėliais baudžiauninkais. Vadinasi, sumažėjo socialinis sluoksnis, iš kurio galėjo rastis prekybininkai, amatininkai. Taip pat dėl padidėjusių baudžiauninkų lažo dienų ir prievolių jie buvo dar labiau nuskurdinti, prarado bet kokią galimybę gerinti ūkininkavimą. Atsirado ir žiauri valstiečių ir miestiečių (nuo 1827 m. ir žydų) prievolė – jaunų vyrų atidavimas 25-eriems metams į rekrūtus.
Nuo jos buvo galima ir išsipirkti (žydai už vieną nepaimtą į rekrūtus turėjo sumokėti 500 rb sidabru), o kai rekrūtai buvo neimami, reikėjo mokėti specialų mokestį. Negana to. Rekrūtams apsaugoti ir maitinti visi asmeninių mokesčių mokėtojai turėjo sudėti reikalingą pinigų sumą. Taigi ir ši prievolė skurdino gyventojus bei mažino ūkio pažangos išteklius. Krašto gyventojams ir ūkiui kenkė Napoleono įvesta Anglijai kontinentinė blokada, Rusijos prisidėjimas prie jos, besikartoję draudimai išvežti iš Lietuvos grūdus. Dėl šios priežasties sumažėjo mūsų krašto gaminių pardavimo galimybės, krito jų kainos ir gamintojų pajamos. Galop, Vilniui netekus sostinės statuso, išnyko daugelis jo pramonės, prekybos, amatų, kultūros plėtros paskatų.
Vos praėjus 18 metų (ką per tiek laiko atkursi?!), Lietuva vėl tapo karo veiksmų arena, vėl vaitojo žemė, prancūzų ir rusų armijose žuvo jaunimo žiedas, apskritai gyventojų sumažėjo 30 proc., vėl teko maitinti didžiules armijas. Karo veiksmų pradžioje Lietuvoje Rusija buvo sutelkusi apie 210 tūkst. kariuomenės, kurią puolė maždaug 420–500 tūkst. turėjusi Prancūzijos „Didžioji armija“. Norint teisingai suprasti Lietuvą prislėgusius sunkumus, žinotina, jog ši armija turėjo net 150 tūkst. arklių, iš jų pirmomis karo dienomis dėl staiga atšalusio oro krito apie 10 tūkst.; kad kariuomenei maistą turėjo vežti 6 000 vežimų ir 20 tūkst. jaučių (2a, p. 91–93). Iš pradžių Lietuvą nusiaubė besitraukianti Rusijos kariuomenė, ypač jos gvardijos daliniai, grobstė maistą, gyvulius ir pašarus, mindė pasėlius, degino pastatus, grūdų sandėlius. Anot vieno liudininko, kur praėjo gvardiečiai, neliko nieko, vien vabalai ir balos (pagal 2b, p. 95). Todėl prancūzų armija įžengė į beveik jokių maisto atsargų neturėjusią Lietuvą, o jų gurguolės buvo toli atsilikusios. Tokiomis sąlygomis prancūzų kariuomenė ėmė plėšikauti, labiausiai kentėjo prie didžiųjų kelių buvusios vietovės. Ypač daug žalos padarė, daug žmonių išžudė pasklidę marodieriai, kurių galėjo būti iki 50 tūkst. (2b, p. 95). Tiesiog su įniršiu buvo nusiaubtas Kaunas ir jo apylinkės, beveik visiškai buvo sudeginti Žiežmariai, Vievis ir kiti miesteliai. Vienas prancūzų karininkas iš Kauno rašė: „Miestas ir jo apylinkės yra nusiaubtos, viskas čia atrodo sunaikinta ir skurdu“ (cit. pagal: 2a, p. 102). Taip pat labai nukentėjo žemės aplink kairiąją Neries pusę, Vilnius, Švenčionių apylinkės, Žemaitija. Vienas prancūzų kariuomenės vadas taip aprašė mūsų protėvių gyvenimo sąlygas: „<…> dėl plėšimų ir namų padegimų jie ne tik prarado visą savo turtą, bet ir nuolat patiria prievartą bei žudynes, bado išsekinti, be duonos ir druskos tik laukiniais augalais miškuose savo gyvybę palaiko; javai, pievos ir daržai <…> beveik visi nupjauti ar sunaikinti, <…> gyvulių labai maža dalis liko, <…> arklių visai niekur nėra, nebent luoši, niekam nebetikę“ (cit. pagal: 2b, p. 95). Šį vaizdą sukonkretinsime skaičiais. Pavyzdžiui, per karą Trakų apskrityje buvo sunaikinta 23,5 proc. valstiečių kiemų, žuvo ar išsibėgiojo 35 proc. prievolinių žmonių, buvo atimta arba krito nuo 75,5 proc. arklių, 70 proc. karvių, 64 proc. jaučių (2b, p. 96). Apskaičiuota, jog per 1812 m. karą Vilniaus gubernijos (toliau – gub.) dvaruose gyvulių skaičius sumažėjo 67 proc., pasėlių plotas – 50 proc., Gardino gub. arklių – 2,6 karto, jaučių ir kiaulių – 1,9 karto (3, p. 52). Šiauliuose sunaikinta 18 proc., Kaune – 12 proc. pastatų. Vilniaus gub. nuostoliai, skaičiuojant kilnojamąjį turtą ir gyvulius, siekė apie 20 mln. sidabro rb (4, p. 447). Į šią sumą neįskaičiuota 9 761 sugriauto namo vertė. Dar labiau nukentėjo Gardino gub., nes ten padaryta 32,5 mln. sidabro rb nuostolių (5, p. 248)[1]. Vėl apmirė krašto ūkinis ir kultūrinis gyvenimas. Latvija tokių nuostolių nepatyrė, nes per ją žygiavo ne pagrindinės prancūzų ir rusų jėgos – prancūzai buvo užėmę tik Kuršą ir Latgaliją. Estija iš viso nenukentėjo. 1812 m. karo žaizdoms užgydyti, ūkiui atkurti caro valdžia nesiėmė jokių priemonių, o priešingai – stengėsi kuo daugiau ištraukti materialinių išteklių ir pinigų. Mokesčiais tiesiog buvo žlugdomos pramonės įmonės, amatininkai. Pavyzdžiui, įvedus didelį akcizo mokestį degtinei ir alui, 1811–1833 m. Vilniuje degtinės varyklų sumažėjo nuo 183 iki 30, o vėliau (1851 m.) jų neliko nė vienos (6, p. 205). Degtinės varymas buvo vienas svarbiausių Antakalnio gyventojų verslų. Panašus likimas ištiko ir alaus daryklas: visos 1811 m. veikusios 16 daryklų užsidarė. Vėlesniais metais (1848 m.) caro paliepimu buvo uždarytos 2 degtukų įmonės. Prisidengta tokiu pretekstu – dėl neatsargaus degtukų vartojimo kylą daug gaisrų. Degtukų įmonėms leista veikti tik Peterburge ir Maskvoje. Taip pat dėl mokesčių politikos mažėjo (bent Vilniuje) parduotuvių, restoranų, smuklių skaičius. Tiesa, šį procesą turėjo įtakoti ir gyventojų nuskurdimas. Prekybą sunkino, prekių kainas kėlė ir gyventojų materialinę padėtį blogino gerokai padidintos ar naujai įvestos rinkliavos. Buvo padidintos vartų ir grindinio rinkliavos, įvestos vadinamosios mentikaulio ir dėžutės, butų rinkliavos. Iš butų rinkliavos gauti pinigai buvo panaudojami ne miestų, bet kariuomenės reikalams (kareivinėms statyti, remontuoti). Miestiečius slėgė 1811 m. įvestas pagalvės mokestis, zemskiniai mokesčiai, kurių pajamos daugiausia naudotos valdžios įstaigoms išlaikyti. Laisviesiems žmonėms pagalvės mokestis padidintas (1812 m.) 3,6 karto. 1824 m. 10 proc. padidintas mokestis prekyba besivertusiems valstiečiams. Todėl teisingai rašoma: „Valstybinių mokesčių politika labai nuskurdino kraštą“. Iš ko atkurti ūkį?!
Nuo prancūzmečio praėjus 19 metų, Lietuva (ir Lenkija) vėl sukyla prieš pavergėją. Vėl naujos žmonių aukos, turto naikinimas ir žiaurios represijos. Kraštas kenčia nuo kontribucijų, baudžiamųjų būrių išlaikymo, konfiskuojama 412 „maištininkų“ dvarų, laisvės kovotojų būriai siunčiami į tremtį, bažnyčios, vienuolynai uždaromi ir plėšiami, naikinamos meno vertybės, uždarinėjamos mokyklos, valstiečiams užveriamos vidurinių mokyklų durys, uždaromas Vilniaus universitetas, bajorai vėl turi įrodinėti kilmę, o jos neįrodžiusieji paverčiami valstiečiais ir t. t.
Gal dėl informacijos stygiaus susidaro įspūdis, jog per 1831 m. Lietuvos gamybinės jėgos, gyventojai nedaug nukentėjo (materialinių nuostolių prasme). Iš tikrųjų jie buvo didžiuliai. Apie juos galime spręsti iš tokių faktų, kad 1/3 rusų kariuomenės vado įsakymu rekvizuotiems miltams ir kruopoms nugabenti į Gardiną reikėjo 40 000 pastočių, dvarininkai privalėjo nemokamai pateikti 380 tūkst. aršinų storos drobės ir 20 tūkst. aršinų gelumbės (7, p. 62). Negatyvias ilgalaikes pasekmes turėjo Vilniaus universiteto uždarymas. Apie okupacinio režimo neigiamą įtaką Lietuvos ūkiui, jo nuskurdinimą XIX a. pirmojoje pusėje galima spręsti iš kai kurių netiesioginių duomenų. Tokie gali būti Vilniaus gyventojų skaičiaus pokyčiai. Pasirodo, kad 1858 m. Vilniuje gyveno 5 000 mažiau žmonių negu 1811 m. Per 42 metus (1818–1860 m.) mūrinių namų jame padaugėjo vos 113, t. y. vidutiniškai per metus mažiau negu po 3 namus. Papildomas miesto ūkio apmirimo, skurdumo įrodymas – mūrinių namų (geresnių) išslydimas iš vilniečių rankų. Antai 1832–1850 m. jų turėtų mūrinių namų skaičius sumažėjo 135, arba 27 proc., o jiems priklausiusių medinių namų beveik tiek pat padidėjo.
Kaip žinoma, žiauriausia priespauda Lietuvą užgriuvo nuo 1863–1864 m. sukilimo. Kautynėse su rusų kariuomene žuvo ir buvo sužeista 6,7 tūkst., represuota per 13,5 tūkst. sukilėlių, jų šeimų narių. Baudėjai sudegino ne vieną kaimą, palivarką, viensėdį, plėšė turtą, konfiskavo dvarus ir ūkius. Kaip iš gausybės rago pasipylė baudos, kontribucijos. Piniginėmis baudomis (10–25–100 sidabro rb) bausta už nepadėjimą sukilimo slopintojams, už nepranešimą apie sukilėlių pasirodymą, jų žygiavimą per kaimą, davimą jiems maisto, net už prijautimą sukilimui, gedulo rūbų dėvėjimą ir t. t. Manoma, kad baudomis valdžia surinko 669,9 tūkst. sidabro rublių. Baudas reikėjo sumokėti per trumpą laiką, o tai padaryti dažnai buvo neįmanoma. Baudos nesumokėjusiųjų turtas būdavo išvaržomas. Sunkiausiai ilgam laikui žemės ūkį prislėgė įvesta 10 proc. kontribucija nuo katalikų dvarininkų pajamų. Labiausiai neištikimiems ar į užsienį pasitraukusiems asmenims kontribucija didinta iki 20 proc., ją reikėjo sumokėti per 7 dienas, antraip grėsė varžytinės. Žinoma, daugelis nesuskubdavo taip greit surinkti pinigų arba turėdavo pusvelčiui parduoti turtą. Vien 1863 m. surinkta kontribucijos milžiniška suma – apie 4,8 mln. sidabro rublių (8, p. 378). Korikas M. Muravjovas džiaugėsi, kad kontribucija buvo sėkminga priemonė dvarininkams supančioti, nes atėmė iš jų galimybę remti „maištą“. Ši kontribucija nebuvo vienkartinė, ją reikėjo mokėti iki 1897 m. (pagal kitus autorius, iki 1901 m.). Todėl ji turėjo skaudžiausias pasekmes – ekonomiškai žlugdė katalikų dvarininkų ūkius. Ekonomiškai nepajėgiančiųjų mokėti kontribucijos dvarai paprastai atitekdavo rusams, kurie dažniausiai išnuomodavo žemę, o nuomininkai nugyvendavo dvarus. Kontribucija buvo tautinio diskriminavimo, krašto žemėvaldos rusifikavimo priemonė. Rusų ir vokiečių dvarininkai mokėjo mažesnę (5 proc., vėliau – 3 proc. dydžio) kontribuciją. Baudomis, kontribucijomis surinkti pinigai buvo panaudojami stačiatikybei platinti: cerkvėms statyti, dvasininkams ir jų įsteigtoms rusiškoms mokykloms išlaikyti.
Apskritai nuo 1863 m. įgyvendinta šovinistinė Lietuvos kolonijinio engimo, išnaudojimo, ūkio ir kultūros plėtros, finansinių išteklių išsiurbimo kompleksiška politika. Ja siekta sutrukdyti nacionalinės buržuazijos ir inteligentijos susidarymą, gyventojus paversti nesąmoninga bei lengvai valdoma minia. To siekta įvairiais administraciniais varžymais, mokesčių ir kredito politikos priemonėmis.
Leidimai steigti akcines bendroves, kredito įmones buvo duodami tik politiškai patikimiems asmenims. Patikimumas sietas su tautine ir religine priklausomybe. Visiems katalikams darytos kliūtys nuomoti malūnus, alaus ir spirito daryklas bei kitas įmones. Į lietuviškas gubernijas iš kitur atvykstantys pirkliai 15 metų buvo atleidžiami nuo visų valstybinių mokesčių. Vietiniaipramoninkai mokėjo 1,5–3,4 punkto didesnius mokesčius negu Maskvos ir Peterburgo pramonės įmonės. Muitų politika stabdė grūdų ūkio, pramonės ir miestų augimą. Devintajame dešimtmetyje įvedus diferencijuotus geležinkelio tarifus, grūdų atvežimas iš Rusijos centro į Baltijos uostus pasidarė pigesnis negu eksportas iš Lietuvos. Tai mažino mūsų žemdirbių išaugintų grūdų kainas ir pajamas bei sunkino mokesčių naštą, kuri valstiečiams ir taip buvo 46 proc. didesnė negu Rusijoje. Geležies, akmens anglies atvežimas iš Rusijos gilumos buvo brangus dėl didelio nuotolio, o importas iš užsienio – dėl aukštų muitų. Lietuvoje surenkami mokesčiai faktiškai būdavo panaudojami valdžios ir prievartos įstaigoms finansuoti bei Rusijos reikmėms, o vietinei pramonei ir prekybai skiriami trupiniai (pvz., 1913 m. Kauno gub. 9 193 rb, nors mokesčių surinkta 11,8 mln. rb!). Analogiška buvo ir kredito politika. Valstybiniai bankai Lietuvoje pirmiausia kreditavo rusų kolonistus žemvaldžius, visiškai menkai rėmė pramonę ir prekybą. Pavyzdžiui, 1892 m. sausio 1 d. Rusijos valstybinio banko Vilniaus skyrius iš turėtų 2,5 mln. rb kredito išteklių pramonės ir prekybos įmonėms tepaskolino 0,3 mln. rublių. Panašiai elgėsi ir to banko Kauno skyrius. Tad krašte sukauptos didelės kredito išteklių sumos būdavo pervedamos į banko centrą Peterburge ir išskolinamos Rusijos įmonėms. 1892 m. sausio 1 dieną į Peterburgą tik Vilniaus skyrius buvo pervedęs 3,7 mln. rublių (9, p. 53). Be to, į ten keliavo ir Lietuvoje surinktas auksas. Vien 1906 m. Vilniaus skyrius išsiuntė 900 tūkst. aukso rublių. Tokios kredito politikos pasekmės ūkiui skaitytojams tikriausiai aiškios. Vis tik keletą momentų paryškinsiu. Lietuvos verslininkai, žemdirbiai, negalėdami plačiau naudotis pigiomis Valstybinio, Valstiečių bankų paskolomis, būdavo verčiami brangiai skolintis iš privačių bankų ir palūkininkų. Todėl brango jų gaminamos prekės arba buvo nenaudinga imtis verslo, pralaimėdavo konkurenciją kitų gubernijų įmonėms. Beatodairiškai kirsti miškai. Vien per 25-erius ikikarinius metus miškų plotai sumažėjo 20 proc. miškingumas – nuo 30 proc. (10, p. 22). 1911 m. Kauno gub. miškingumas tesiekė 16,6 proc. Diskriminuoti buvo ir darbininkai, jie nebuvo priimami net Kauno tvirtovės darbams. Juos dirbo atvežtieji iš Rusijos. Tad netenka stebėtis, kad XIX a. pabaigoje lietuviškos gubernijos pagal pramonės klestėjimą buvo labiausiai atsilikusios imperijoje. Suprantama, kad šitaip esant negalėjo klestėti ir kultūra, menas ar švietimas, juolab kad, kaip minėta, buvo uždaryta aukštoji mokykla, mažai beliko gimnazijų, uždrausta lietuviška spauda.
Viso to neišgyveno nei Latvija, nei Estija. Be to, ten daug anksčiau baudžiauninkams buvo suteikta asmeninė laisvė.
Literatūra
- Востание и война 1794 года в Литовской провинции, соcт. и ред. Е. К . Анищенко, Минск, 2001.
- Šalčius P. Raštai. Lietuvos žemės ūkio istorija, Vilnius, 1998.
- Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, 1963, t. 4.
- Tarp Vilniaus ir Kernavės, Vilnius, 2008.
- Lachnicki J. Statystyka gubernii Litewsko-Grodzienskiey, Wilno, 1817.
- Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936.
- Janulaitis A. Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje, Kaunas, 1936.
- Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968, t. 1.
- Sliesoriūnas F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1974.
- Jurgėla K. R. Lietuvos sukilimas 1862–1864 metais, Boston, 1970.
- Петлин Н. С. Опыт описания губернии и областей России, Санкт Петербург, 1893.
- Judickas P. Lietuvos miškų ir medžio pramonės šiuolaikinės problemos, Vilnius, 1967.
[1] Daugiau naujos informacijos galima rasti V. Pugačiausko str. „Lietuvos nuostoliai 1812 m. kare“, („Karo archyvas“, 2007, p. 89–110).
„Lietuvos aidas“, 2003 11 29