Ar Sovietų Rusija tęsėjo įsipareigojimus Lietuvai?

Šį rašinį išprovokavo dvi aplinkybės. Pirma, dėl nežinomų priežasčių istorikai nenagrinėja 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi sureguliuotų ekonominių, turtinių klausimų. Jų – bene sąmoningai – išvengta net studijoje apie Lietuvos ir Sovietų Rusijos Taikos sutartį (1). Antra, iki šiol neatlikta šios ir analogiškų sutarčių su Latvija, Lenkija, Estija lyginamoji analizė. Be viso šito neįmanoma objektyviai įvertinti Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutarties, daromos skubotos ir neteisingos išvados. Antai pagal šią sutartį gauti 3 milijonai aukso rublių vertinami kaip Rusijos piniginė pašalpa Lietuvai (2, p. 101) arba net kaip materialinė pagalba (3, p. 21). Tai aptarsime vėliau. Iš pradžių susipažinkime su Lietuvos pretenzijomis sovietams, su derybų atmosfera.

Derybų pradžioje Lietuvos delegacija derėjosi dėl Lietuvos teritorijai proporcingos dalies aukso, karinio ir prekybos laivyno perdavimo, reikalavo denacionalizuoti Rusijoje gyvenusių Lietuvos piliečių turtą, atlyginti per Pirmąjį pasaulinį karą padarytus nuostolius (įvertintus 900 mln. aukso rb), grąžinti išvežtą turtą, kapitalus, indėlius, garvežius ir vagonus, išpirkti krašto apyvartoje buvusius rusiškus pinigus, apginkluoti vieną kariuomenės korpusą, skirti dalį turto ir kapitalo, turėto Rusijos užsienyje (4, p. 711). Taip pat turėjo būti keliamas reikalavimas atleisti Lietuvą nuo dalies Rusijos vidaus ir užsienio skolų grąžinimo, nes sutartyje toks pasižadėjimas įrašytas. Rusijos delegacijai šios ekonominės pretenzijos atrodė aiškiai per didelės ir ji jas atmetusi (4, p. 711). Vienas iš rusų delegacijos narių mūsų derybininkus pavadinęs „malenkimi chiščnikami“ (mažais grobuonimis). Tačiau Lietuvos reikalavimų dydžiai nebuvo laužti iš piršto.

Vieni buvo apskaičiuoti, remiantis Vyriausybės sudarytos Nuostoliams apskaičiuoti komisijos surinktomis iš gyventojų žiniomis apie karo metu sunaikintą turtą, apie 1915 m. vasaros pabaigoje į Rusiją išgabentus indėlius ir kt. Kitais atvejais vadovautasi ekonomiškai pagrįstu ir priimtu proporcingumo principu. Caro laikais Lietuvos žmonės savo darbu, pinigais padėjo Rusijos imperijai sukaupti aukso fondą, kapitalus, didinti kitą valstybinį turtą. Atsižvelgus į tai, kokį imperijos teritorijos procentą sudarė Lietuvos plotas, ir buvo apskaičiuotas dalies pretenzijų dydis. Turėtina mintyje, kad carinės okupacijos metais Lietuvos dvarininkai (ne rusai), įmonių savininkai buvo apkrauti didesniais mokesčiais, ilgus metus dvarininkai mokėjo kontribuciją.

Taigi Lietuva palyginti daugiau negu kiti kraštai prisidėjo prie imperijos turtų gausinimo. Derybose Lietuvai atstovavęs Petras Klimas prisiminė: „Daugiausia įkyrių valandų atėmė visokeriopi „atsiskaitymai“ tose skyrybose. Pirmininkas Naruševičius <…> dėl tų materialinių atsiskaitymų labai sielojosi ir daugiausia dėl jų buvo išvykęs į Kauną konsultuotis“ (5, p. 248). Derybas sunkino tai, kad „Susidūrėme su žmonėmis, kurie kaip gramofonai kartojo savo revoliucines „arijas“ (6, p. 30). Viena iš tų „arijų“ – atsisakoma atlyginti karo nuostolius, motyvuojant tuo, kad bolševikai nėra atsakingi už imperialistų sukeltą karą (7). Mūsų delegacijos vadovas Tomas Naruševičius, atsiskaitydamas Steigiamajam Seimui, pabrėžė, kad derybos dėl nuostolių atlyginimo buvusios sunkesnės negu dėl sienų (7).

Po 66 paras trukusių derybų buvo pasirašyta Taikos sutartis. Bolševikinė Rusija šia sutartimi prisiėmė konkrečių ekonominių įsipareigojimų Lietuvai. Pirma, savo lėšomis grąžinti 1914–1917 m. evakuotą visuomeninių, labdaros, kultūros ir švietimo organizacijų turtą, visų tikėjimų maldos namams priklausiusius varpus ir bažnytinius reikmenis (8). Taip pat turėjo būti grąžintas Lietuvos gyventojams, akcinėms bendrovėms, draugijoms priklausęs evakuotas turtas, bet su išlyga – jeigu dauguma akcijų ar pajų priklausė Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims. Žadėta grąžinti tiek geležinkelio riedmenų, telefono ir telegrafo ryšio priemonių, kiek jų reikia Lietuvos poreikiams, atsižvelgiant į ekonominio gyvenimo nusilpimą. Antra, turėjo būti grąžinti Lietuvos gyventojų sukaupti kapitalai studijoms remti. Trečia, Lietuvos gyventojų indėlininkų teisės sulygintos su Rusijos gyventojų analogiškomis teisėmis. Dar miglotesnės galimybės numatytos Lietuvos žmonėms gauti kompensacijas už jų turėtus Rusijos valstybinius ir privačius bendrovių išleistus vertybinius popierius. Šiuo atveju Rusija pažadėjo Lietuvos gyventojams taikyti trečiosioms šalims teikiamas lengvatas. Ketvirta, Lietuva buvo atleista nuo visų Rusijos skolų dalies grąžinimo, numatyta skirti 3 mln. aukso rublių ir leisti iškirsti 100 000 dešimtinių miško plotą. Penkta, šalys susitarė, kad kiekvienos jų teritorijoje esantis įvairus turtas yra jų nuosavybė, už kurį nereikia atsiskaityti. Lietuvos valdžiai turėjo būti perleisti visi Rusijos iždo reikalavimai juridiniams ir fiziniams asmenims. Kad būtų galima sureguliuoti Lietuvoje savitarpio finansinius ir kitokius įsipareigojimus, būtinai reikėjo turėti juos pagrindžiančius dokumentus. Todėl Rusijos pusė sutiko Lietuvai grąžinti įvairiausių įstaigų archyvus, kuriuose buvo sukauptos teismų bylos, žemėtvarkos dokumentai, turto įkeitimo, pardavimo ir nuomos sutartys, buhalterinės apskaitos dokumentai ir t. t. Svarbus buvo Rusijos pasižadėjimas grąžinti bibliotekų, archyvų, muziejų, mokslo ir mokymo bei kitų organizacijų meno, kultūros bei kitas vertybes. Jos turėjo ne vien istorinę, kultūrinę, bet ir didelę ekonominę vertę, todėl bent sąlygiškai priskirtinos prie Rusijos ekonominių įsipareigojimų.

Kaip buvo vertinami ir vertintini Taikos sutarties ekonominiai straipsniai? Petras Klimas, atrodo, turėdamas mintyje visą sutartį, rašė: „Apleisdami Maskvą, jautėmės išgavę maksimumą“ (6, p. 31). Tačiau atsiminimuose jis nebuvo toks entuziastas, matė sutarties trūkumus: „<…> kapitalų atgavimo klausimu buvo pasiekta labai ūkanotų nuostatų“, nesidžiaugė susiderėtomis indėlių, geležinkelių riedmenų, telegrafo ir telefono įrengimų grąžinimo sąlygomis (5, p. 249). P. Klimo repliką „Bankininkas Vailokaitis [kunigas, derybų narys – V. T.] tada buvo daugiau nuodėmklausys negu finansininkas“ (5, p. 249) galima suprasti kaip priekaištą, kad jis nepakankamai gynęs Lietuvos ekonomines pretenzijas.

1920 m. rugpjūčio 6 d. Steigiamajame Seime svarstant Taikos sutarties ratifikavimo klausimą, vienintelė socialdemokratų frakcija padarė pareiškimą, kuriame pagrįstai abejojo kai kuriomis sutarties nuostatomis. Buvo pareikšta, kad „Sutartis daugeliu atžvilgių neatitinka teisingumo reikalavimų: a) rusai aiškiai neapsiima ir lieka abejojamas grąžinimas kultūros brangenybių, b) indėlių grąžinimas nerealia valiuta ir nenumatomu būdu, c) susisiekimo priemonių grąžinimas neproporcinis […] ir kt.“ (9, p. 303). Kol kas trumpai reikia pasakyti, kad pareiškėjai nesuprato straipsnio dėl indėlių esmės. Jame apie jokį indėlių grąžinimą nekalbama. Dėl minėtų motyvų ir bolševikų armijos vykdytų turto rekvizicijų socialdemokratai siūlė sutarties ratifikavimą atidėti.

Balsuojant už sutarties ratifikavimą po pateikimo, susilaikė S. Kairys, S. Digrys, V. Čepinskis ir K. Bielinis. Neaišku, ar kiti 9 šios frakcijos nariai nedalyvavo posėdyje, ar balsavo „už“. Gan argumentuotai sutarties ekonominius straipsnius kritikavo V. Čarneckis. Jis pažymėjo, kad turto grąžinimas priklauso nuo Rusijos valios, kad nesusiderėta dėl konkretaus gautinų geležinkelio riedmenų skaičiaus ir dalies Rusijos valstybės turto gavimo, sutartą karo nuostolių atlyginimą laikė nepakankamu (9, p. 304). Kaltę dėl sutarties trūkumų M. Sleževičius suvertė valdžioje buvusiam krikščionių demokratų blokui, kuris 4–5 mėn. pavėlavęs ją sudaryti. J. Plečkaitis atvirai advokatavo Rusijai, kuri davusi visko, net aukso, kiek galėjusi (9, p. 302–303). Ministras pirmininkas Kazys Grinius net nebandė paneigti kritikų argumentų, apsiribojo nurodymu, kad sutartys yra rezultatas kompromisų, paremtų principu: „Tau duodu, ir tu man duok“ (9, p. 305). Iš tikrųjų Lietuvos Ministrų kabinetas derybų prioritetu laikė etninių žemių atgavimą, to dėlei mažindamas ekonominius reikalavimus. Pavyzdžiui, 1920 m. balandžio 30 d. Ministrų kabinetas nurodė derybų delegacijai, Rusijai patenkinus teritorinius reikalavimus, aukso pretenziją sumažinti nuo 50 mln. rublių iki 25 mln. (10). Kitas svarbus veiksnys, padaręs didelę įtaką derybų rezultatams, buvo Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo eiga, padėtis fronte. Kai jame įvyko lūžis bolševikų naudai ir jų armija pradėjo artėti prie Lietuvos, tapo gyvybiškai svarbu skubiai susitarti su Maskva dėl sienų. Todėl 1920 m. liepos 4 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerija nurodė delegacijai kuo skubiau pasirašyti sutartį, darant ekonomines nuolaidas: „Jeigu teritoriniai reikalavimai patenkinti, tai ekonominiai gaukit kiek galit <…>“ (11, p. 3). Kiti veiksniai būtų jaunų Lietuvos (ne tik jos) derybininkų nepakankama patirtis ir bolševikų derybininkų išankstinė nuostata juridinėmis vingrybėmis išvengti sutarties vykdymo, jeigu nepasisektų „socialistinę revoliuciją“ durtuvais eksportuoti į Vakarus. Dabar Sovietų Rusijos sutarčių su Estija, Latvija ir Lenkija kontekste išsamiau panagrinėkime ir įvertinkime Maskvos ekonominius įsipareigojimus Lietuvai, jų formuluotes. Iš visų kaimynių Lietuva išsiderėjo ir gavo mažiausiai aukso (3 mln. rb) karo nuostoliams atlyginti, nors buvo labiausiai karo nusiaubta. Estija mažai nukentėjo, karo negandas daugiau patyrė tik Pietų Latvija. Minėtos komisijos skaičiavimais, Lietuvai (su Vilniaus kraštu) Rusijos buvo padaryta 1,2 mlrd. litų, arba 222,5 mln. aukso rublių, nuostolių (12, p. 315). Taigi Lietuvai auksu atlyginta vos 1,348 proc. nuostolių. Todėl tiesiog nepadoru Rusijos duotą Lietuvai auksą vadinti pašalpa, juo labiau materialine pagalba. Jeigu gaisro sukėlėjas pažertų padegėliui saują skatikų, tai laikytume pasityčiojimu. Estija gavo 15 mln. aukso rublių, Latvija – 4 mln., Lenkija – 30 mln. (4, p. 348; 13, p. 113, 633). Kodėl Maskva buvo tokia dosni Estijai, kuri pirmoji sudarė Taikos sutartį su bolševikais? Leninas yra išsitaręs, kad už auksą Kremlius nusipirko iš estų pirmąjį bolševikų valdžios diplomatinį pripažinimą, padėjusį pralaužti tarptautinę izoliaciją. Beje, Lietuvos ekspertai, skaičiuodami aukso reikalavimo dydį, turėjo galvoje Estijai pažadėtą geltonojo metalo kiekį ir daug mažesnę jos teritoriją. Tiesa, Lietuvai ir Latvijai, skirtingai nuo Estijos, dar buvo pažadėta leisti Rusijoje išsikirsti po 100 000 dešimtinių miško. Sutarčių su Lietuva ir Latvija straipsniuose dėl karo nuostolių atlyginimo galima įžvelgti propagandinį triuką ir veidmainystę.

Sutarties su Lietuva 12 str. pasakyta: „Rusijos vyriausybė, turėdama omenyje, kad Lietuva pasaulio karo metu buvo beveik visa nuniokota ir kad Lietuvos piliečiai net negali atstatyti savo ūkio, tarp kita ko, savo sugriautų ir sudegintų trobesių dėl Lietuvos girių sunaikinimo, pareiškia sutinkanti <…> atleisti nuo Rusijos skolų, duoda aukso ir suteikia teisę išsikirsti miško“ (8, p. 73). Tarp kitko, sutartyje su Latvija kalbama ne apie visų jos gyventojų, o tik apie valstiečių patirtus nuostolius. Cituota formuluotė leido bolševikams apsimesti geradėjais, neįvardyta per pirmąją invaziją į Lietuvą jų padaryta materialinė žala (beveik 139 mln. Lt). Neaišku, kuo remdamasis istorikas Č. Laurinavičius teigia, kad 1920 m. birželio 28 d. Lietuvos delegacija atsisakė reikalavimo atlyginti karo nuostolius ir pretenzijų į Rusijos aukso fondą (1, p. 142). Sutarties tekstas neigia šį teiginį. Bet svarbiausia veidmainystė yra tariamas Pabaltijo valstybių atleidimas nuo Rusijos skolų. Juk tuoj po Spalio perversmo bolševikai anuliavo visas vidaus ir užsienio skolas. Tad negalėjo būti jokios kalbos apie „atleidimą“ nuo jų. Skolų priskyrimas išsilaisvinusioms tautoms būtų labai pakenkęs Kremliaus vadeivoms ginče su Vakarais skolų reikalu. Pagal galimybes derėjo šio bolševikų triuko išvengti. Dar labiau tai tinka sutarties su Lietuva 8 str. pastabai, kurioje pasakyta, kad Lietuvos mažažemių valstiečių skolos buvusiems žemės bankams anuliuojamos, Lietuvos vyriausybė neturi teisės jų reikalauti (8, p. 73). Aišku, kad tuo bolševikai siekė pelnyti mažažemių simpatijas, rengto ginkluoto perversmo metu pervilioti juos į savo pusę, tai reiškė ir kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus, net į žemės reformą.

Panašių spąstų neišvengė ir Latvija, bet jie nebuvo primesti Lenkijai ir Estijai. Didelis Lietuvos sutarties trūkumas tas, kad Rusija įsipareigojo grąžinti tik 1914–1917 m. į Rusiją išvežtus archyvų, muziejų, bibliotekų turtus ir kitas meno, kultūros, mokslo vertybes. Lenkijai pavyko pasiekti, kad Rusija pasižadėtų grąžinti nuo 1772 m. sausio 1 d. išgabentas minėtas vertybes, be to, įvairius karo trofėjus – vėliavas, karinius ženklus, ginklus ir pan. (13, p. 629). Tačiau Lenkija, kaip ir Lietuva su Latvija, sutiko su tų vertybių grąžinimo išlyga – jų grąžinimas neturi suardyti Rusijos archyvų, bibliotekų, muziejų kolekcijų. Tuo puikiausiai pasinaudojo Maskva, kad išvengtų įsipareigojimo vertybes grąžinti. Iš tikrųjų indėlių grąžinimo sureguliavimas buvo niekinis. 10.2 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos indėlininkai (tik gyventojai) galės pasinaudoti visiems Rusijos piliečiams pripažintomis teisėmis, kurių mūsų taupytojai negalėjo realizuoti dėl kaizerinės okupacijos. Indėliai turėjo būti išmokami Sovietų Rusijoje cirkuliavusiais popieriniais pinigais 1915 m. rugsėjo 1 d. kursu. Taigi Steigiamojo Seimo atstovai, kritikavę šį straipsnį už tai, kad nenumatyta, kokiais pinigais ir kokiu kursu bus sugrąžinti indėliai, aiškiai klydo. Bėda buvo ne tai. Negi jie ir derybininkai nežinojo, kad 1917 m. gruodžio mėn. bolševikų valdžios dekretu indėlininkams buvo leista iš bankų paimti tik iki 1 000 smarkiai nuvertėjusių rublių. Turėjo būti žinoma ir apie bolševikų sąmoningai įgyvendintą pinigų infliacijos spartinimo politiką, kuri turėjo nuvesti prie pinigų panaikinimo, piniginių santykių pakeitimo primityviais pirmykščiais natūriniais mainais, darbo užmokesčio mokėjimo natūra (prekėmis). Kaliošų fabrike dirbusiesiems už darbą buvo atsilyginama kaliošais, ledo ritulio gamintojai gaudavo šio žaidimo lazdų. Tuomet Rusijoje pinigų spausdinimas buvo vienintelis sektorius, kuriame gamyba sparčiai didėjo. Tais laikais Sovietų Rusija lyderiavo pagal infliacijos tempus. 1921 m. sausį, palyginti su 1918 m. sausiu, 1 rublio reali vertė buvo tik 5 kapeikos, 1915 m. birželį 500 rublių banknotas buvo vertas 385,61 ikikarinių rublių, o 1920 m. birželį – 4,13 rublių (14, p. 130, 164). Iki 1924 m. rublis nuvertėjo 50 mlrd. kartų! Milžiniškais tempais nuvertėjantys pinigai buvo panaudojami ardomajai veiklai, propagandai svetur finansuoti. To meto Lietuvos spauda ne kartą rašė, kad iš Rusijos atsiųsti bolševikų agentai nestokoja pinigų. Jų negailėta ir bolševikinei valdžiai Lietuvoje (1918–1919 m.). Liudijama, kad „Kapsuko valdžios žmonės nebrangino Maskvos pinigų <…>“, švietimo liaudies komisaras Vaclovas Biržiška „<…> „ne kartą sakydavo galįs <…> švietimo įstaigų sienas išlipdyti Maskvos kerenkomis [Kerenskio vyriausybės leisti pinigai – V. T.] nuo pamatų ligi kaminų <…> brukte įbrukdavo „avansus“ <…>“ (15, p. 109). Tad labai aišku, kad Rusijos įsipareigojimas Lietuvos indėlininkams tebuvo fikcija, juolab kad nebuvo numatyta nei grąžinimo tvarka, nei terminai. 11.1 str. pastaboje aiškiai suformuluota, kad nuostata dėl 1914–1917 m. išvežto iš Lietuvos turto grąžinimo netaikoma indėliams, kredito įstaigose laikytoms brangenybėms, kapitalui. Latviai ir lenkai, vėliau negu Lietuva sudarę sutartis, matyt, pasimokė iš mūsų derybininkų klaidų, nes išsiderėjo, kad, išmokant indėlius, būtų atsižvelgiama į rublio perkamosios galios sumažėjimą.

Be to, Lenkija išsireikalavo, kad atsiskaitymų su gyventojais už indėlius sąlygos būtų taikomos ir juridiniams asmenims. Tiesa, dėl to realiai niekas nesikeitė. Koks skirtumas, didesnį ar mažesnį gausi pluoštą makulatūra virtusių pinigų? Tarp kitko, aiškumo dėlei galima pasakyti, kad ir pirmieji Lenkijos pinigai – markės – vienu metu Londono biržoje kainavo pigiau negu joms panaudoto popieriaus makulatūra. Iki 1923 m. pinigų reformos Vokietijoje buvo pigiau cigaretę prisidegti degančia marke negu degtuku. 11 straipsnį, kuriame kalbama apie 1914–1917 m. iš Lietuvos išvežto piliečių, akcinių bendrovių, draugijų turto grąžinimą, beveik galima laikyti jo negrąžinimo straipsniu, nes jame daug išlygų. Rusija įsipareigojo grąžinti turtą tik gyventojams, jeigu jiems priklausė dauguma bendrovių akcijų ar pajų, jeigu turtas buvo Rusijos valdžios žinioje ar ateityje jis galėjo jai atitekti. Vadinasi, nenumatyta grąžinti Rusijoje sunaikinto ar pradanginto turto. Su bet kokia ekonomine logika prasilenkė nuostata susieti turto grąžinimą su akcijų ar pajų didžiumos priklausymu žmonėms. Juk ir smulkūs akcininkai, pajininkai buvo turto dalininkai.

Su visomis Baltijos valstybėmis identiškai buvo sureguliuotas jų teritorijoje cirkuliavusių rusiškų pinigų, jų ir piliečių turėtų valstybinių bei privačių vertybinių popierių išpirkimas. Rusija tik pasižadėjo, kad šių valstybių gyventojams bus suteiktos tokios lengvatos ir teisės, kokias ji numatys sutartyse su trečiosiomis šalimis. Bet nė vienai jų išpirkimas ar jo lengvatos nebuvo pažadėtos. Vadinasi, Rusija išvengė materialinės atsakomybės už caro, Laikinosios vyriausybės bei pačių bolševikų įsipareigojimus. Kitaip sakant, Baltijos žmonių investicijos į vertybinius popierius pražuvo. Iš žmonių turėtų rublių (1919 m. apie 1 mlrd.) teliko spalvoti popierėliai su „batiuškų“ carų atvaizdais. Todėl sunku sutikti su Prano Čepėno išvada, kad „Taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo sudaryta Lietuvai priimtinomis sąlygomis“ (16, p. 360). Lietuvos ekonominių interesų ji neatitiko.

Apibendrinant visų sutarčių tekstų ekonominiais klausimais analizę, pabrėžtina, kad tapačiausios buvo Lietuvos ir Latvijos sutartys su Rusija, Estijos ir Rusijos sutartis – trumpiausia, lakoniškiausia, o Lenkijos ir Rusijos sutartis – išsamiausia, jos formuluotės konkretesnės, juridiškai preciziškesnės. Daugiau apie tai galėtų pasakyti teisininkai. Turint galvoje vien Rusijos ekonominius įsipareigojimus ir jų tesėjimą, labiausiai pasisekė Estijai (gavo daugiausia aukso), o mažiausiai pasisekė Lenkijai (turint omenyje jos teritorijos dydį) ir Lietuvai. Lietuva sutartį sudarė nepalankiausiu laiku, kai bolševikams sekėsi kariauti su Lenkija. Apskritai visas sutartis galima pavadinti netesėtinų pažadų protokolais. Niekaip negalima sutikti su autorių trijulės padaryta išvada, neva sovietai buvę dosnūs, juolab kad toliau rašoma, jog taip jie elgėsi „<…> tiksiekdami propagandinio efekto ir iš tikrųjų visai negalvodami savo pasižadėjimų laikytis“ (2, p. 100). Po žodžio „dosnūs“ derėtų įterpti žodžius „nerealių pažadų“. Tie patys autoriai, nenurodydami nei šaltinių, nei konkrečių pavyzdžių, išvedžioja: „Pagal tarptautinę atsiskyrimo sutarčių tradiciją atsiskirianti valstybė paprastai įsipareigodavo buvusiai valdytojai mokėti didelę išpirką <…>. Tuo tarpu <…> būtent Rusija įsipareigojo sumokėti Pabaltijo valstybėms tam tikras sumas auksu, atpalaiduoti jas nuo Rusijos imperijos skolų, suteikti kitokias ekonomines bei teritorines nuolaidas“ (2, p. 100). Painiojamasi ir klaidinama! Gal bendraautorius suklaidino Česlovas Laurinavičius, jau Atgimimo laikais rašęs, kad „Vienas tauriųjų V. Lenino strateginių tikslų buvo demokratinti tarptautinius santykius <…>“ [17; paryškinta cituojant – V. T.], o 2006 m. pavasarį sumanė išgarsėti pareiškimu, kodėl nereikėtų iš Rusijos reikalauti kompensacijos už okupacijos žalą, tarpukario Lietuvos užsienio politiką pavadinęs daugiaprasme ir net agresyvia (18). Jeigu tarptautinėje teisėje nebuvo precedento dėl imperijų pareigos atlyginti užgrobtoms šalims, kuo 1920–1921 m. Pabaltijo šalys ir Lenkija pagrindė reikalavimus Rusijai?

Nuo pat pirmųjų bolševikų armijos įžengimo į Lietuvą dienų ėmė ryškėti Taikos sutarties tikroji vertė, jų kėslai. Tiesa, iš pradžių oficiozo „Lietuva“ vedamuosiuose rašyta, kad Sovietų Rusija keičiasi, pripažįsta tarptautinių santykių normas, vėlesniam laikui atideda „pasaulinės revoliucijos“ idėjos realizavimą. Greitai realijos privertė keisti bolševikų laikysenos vertinimą. 1920 m. liepos 20 d. „Lietuva“ rašė, kad „<…> „kas kartą rusai pareiškia vis daugiau okupanto pretenzijų“. Susirūpinimą kėlė tai, kad bolševikų kariuomenė periminėjo civilinę valdžią, steigė vadinamuosius revkomus, įvedė spaudos cenzūrą, vykdė turto, maisto rekvizicijas (tuo tikslu pavieniai būriai įsiverždavo net į neužimtą Lietuvos teritoriją), suiminėjo ir šaudė vilniečius. Lietuvos ir Baltarusijos KP(b) CK atsišaukime (1920 07 13) ragino „darbo liaudį“: „Gaudykite juos [dvarininkus, pirklius, fabrikantus – V. T.] ir atiduokite į ypatingų skyrių ir črezvyčainų rankas“ (19, p. 226). Mykolas Biržiška rašė, kad rugpjūčio 10 d. buvo sušaudyti 7, rugpjūčio 21 d. – 5 vilniečiai, to mėnesio 12 d. suimta apie 100 žmonių (15, p. 200, 209). Rugpjūčio 26–27 d. Lietuvos kariai išvadavo iš bolševikų 105 suimtuosius (15, p. 211). Vilniaus krašto kaimiečius ypač vargino raudonarmiečių plėšikavimai. Rugpjūčio 5 d. Paberžėje susirinkę viršaičiai prašė Lietuvos valdžios apsaugoti kaimo žmones nuo maisto atiminėjimo. Kentėjo ir miestiečiai: „Maistas išnyko, fabrikai sustojo, nes žaliavas ir pinigus algoms mokėti atėmė, viskas brangsta. Revkomai plėšia butus, krautuves, pardavinėja ar išveža Rusijon“ (20). Jau liepos 21 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Purickis įteikė sovietams notą, protestuodamas prieš vietinės civilinės valdžios likvidavimą, rekvizicijas (21). Kas galėjo sulaikyti nuo plėšikavimo raudonarmiečius, kurie šautuvus buvo pasirišę virvele, vaikščiojo be batų, neturėjo balnų (6, p. 33). Pamatę vietos gyventojus valgant baltą duoną, lašinius, klausdavę – ar ne Velykas švenčiate? Bet bolševikų siautėjimas Vilniaus krašte buvo tik Lietuvos užgrobimo ir sovietizavimo, bandymo sukelti pilietinį karą preliudija. Kremliaus kėslai Lietuvos atžvilgiu aiškiai matyti iš RKP(b) lietuviškojo ir gudiškojo padalinio atsišaukimų. Jau 1920 m. balandžio mėn. atsišaukime Vilniaus krašto darbo žmonės buvo raginami sukurti „Lietuvos ir Baltarusijos darbininkų ir valstiečių tarybų respubliką“, gegužės 1 d. atsišaukime skambėjo šūkiai: „Prie ginklo! Į barikadas! Tegyvuoja pilietinis karas!“ (19, p. 195, 205). Atsišaukimų su panašiais lozungais ypač pagausėjo po liepos 12 d. Antai liepos 16 d. raginta ne tik sukilti prieš Lietuvos valdžią, bet ir žudyti: „Mirtis visai tai ponų šunijai! Mirtis dvarininkams ir buržuazijai!“ 1920 m. rugpjūčio 10, 25 d. kareiviai skatinami – „Atremk savo durtuvą į dvarininko ir bagočiaus krūtinę“ (19, p. 229). Su kiekvienu atsišaukimu bolševikinė isterija stiprėjo. 1920 m. spalio 6 d. atsišaukimas mirga šūkiais: „Tegyvuoja Tarybų Lietuva ir Tarybų Lenkija! Tegyvuoja broliška Tarybų Respublikų Sąjunga! Tegyvuoja Lietuvos Raudonoji armija!“ (19, p. 244–245). To siekta rengiant ginkluotą sukilimą: Kaune buvo įkurta karinė komisija, kuriamos karinės draugovės, Lietuvos kariniuose daliniuose – kariniai štabai, kai kuriuose miestuose įrengti ginklų sandėliai, sudarinėjami dalinių izoliavimo ir nuginklavimo planai ir kt. (22, p. 56). Raudonajai armijai pralaimėjus mūšį dėl Varšuvos, Leninas nurodė, kad sukilimui „Momentas dabar visiškai netinkamas <…>“ (22, p. 56).Pavojus Lietuvos nepriklausomybei praslinko. Antraip iš Taikos sutarties būtų likęs tik popiergalis. Yra pagrindo manyti, kad Maskvos bolševikai, žaisdami su Pabaltijo valstybėmis taikos sutartimis, apsaugojo į Vakarus žygiavusios Raudonosios armijos dešinįjį sparną nuo galimo šių šalių pasipriešinimo.

Dabar metas pakalbėti apie Lietuvai duotų sovietų ekonominių pasižadėjimų (ne)tesėjimą. Visa apimtimi buvo įvykdytas vienintelis įsipareigojimas – atgabentas auksas. Šią istoriją aprašė tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras K. Žukas. Pasak jo, 1920 m. spalio 8 d. vykstant Lietuvos įstaigų, kariuomenės skubiai evakuacijai iš Vilniaus, į stotį iš Daugpilio atvykęs traukinys su Lietuvai skirtu auksu, jį atlydėjęs Sovietų Rusijos pasiuntinys Akselrodas. K. Žukas, užimtas kitais reikalais, nenorėjęs aukso priimti, pasiūlęs sovietų pasiuntiniui jį gabenti į Kauną ir perduoti Užsienio reikalų ar Finansų ministerijoms. Akselrodas pasakęs: „Jei taip, tai aš auksą vešiu atgal, bet labai abejoju, ar kas nors ir kada nors jums vėl jį atvežtų“ (23, p. 313). Tad K. Žukui teko auksą priimti ir su kariška apsauga (vadovaujama mjr. A. Bironto) pasiųsti į Kauną.

Akselrodas gundęs K. Žuką auksą išleisti ginklams pirkti, nes tikėtinas lenkų puolimas. Gautas auksas buvo 1902 m. kaldintos monetos, svėrė apie 2,3 t. Vėliau užsienio laboratorijose buvo patikrinta jų kokybė, diduma jų perlydytos į tarptautinį standartą atitinkančius luitus ir saugumo bei ekonominiais sumetimais auksas deponuotas užsienio (Danijos ir Šveicarijos) nacionaliniuose bankuose (24). P. Klimas aukso gavimą pagrįstai vertino tik kaip gestą (5, p. 251), aišku, turėdamas mintyje įsipareigojimų visumą. 1922 m. Vyriausybė šiuo auksu apmokėjo dalį savo steigto Lietuvos banko akcijų. Gautas auksas, žinoma, palengvino šio banko įsteigimą, lito įvedimą ir stabilizavimą. Kita vertus, būtų klaidinga perdėti aukso gavimo reikšmę, manyti, kad be jo Lietuva nebūtų pajėgusi įsteigti Lietuvos banko, pinigų emisijos centro, palaikyti stabilų lito kursą. Juk nemažai užsienio kompanijų buvo pareiškusios norą pirkti Lietuvos banko akcijų, grupei Prancūzijos verslininkų Vyriausybė buvo nusprendusi parduoti 20 tūkst. banko akcijų (25, p. 21). O už gautą valiutą buvo galima nusipirkti aukso. Nors Estija aukso gavo daugiausia, bet neįstengė palaikyti kronos stabilumo, todėl 1927 m. buvo priversta skolintis iš užsienio bankų, kuriems paskolų grąžinimą garantavo Tautų Sąjunga (26, p. 116). Jos komisaras kontroliavo Estijos finansų ir pinigų politiką. Tai negalėjo nežeisti estų tautinio orumo.

1923 m. Lietuvos Seime buvo iškeltas indėlių grąžinimo klausimas. Lietuvos darbo federacijos frakcija (K. Ambrozaitis, V. Beržinskis, V. Kasakaitis) įteikė paklausimą Vyriausybei. Buvo nurodyta, kad 18 000 Lietuvos indėlininkų neatgavo 14 mln. rb, tuo jiems daroma skriauda (27). Atsakydamas paklausėjams, Vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas nurodė, kad: 1) indėlių grąžinimo klausimas sudėtingas, 2) Sovietų Rusija formaliai nėra pareiškusi atsisakymo juos grąžinti, 3) negrąžina dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Seimo atstovus turėjo šiek tiek nuraminti informacija, kad sovietai indėlių negrąžino Latvijai, Lenkijai, Estijai, Suomijai. Seimo atstovas K. Ambrozaitis iš dalies teisingai atkirto: „Nevykdo ne dėl sunkios ekonominės ir finansinės padėties, o kad nenori to daryti. Tegul sumažina išlaidas propagandai ir galės grąžinti 50% indėlių“. Deja, valdžios vyrai gyveno iliuzija, kad sovietai įsipareigojo grąžinti indėlius. Vėlesniais metais spaudoje buvo pasirodžiusi žinutė, kad Lietuvos vyriausybė, suprasdama sunkią sovietų padėtį, nekelia indėlių grąžinimo klausimo.

Panaudodami suktybę, sovietai išsisuko nuo įsipareigojimo leisti Lietuvai per 25 metus išsikirsti 100 000 dešimtinių miško. Pagal sutartį kirtimui miškai turėjo būti arti geležinkelių, medienai plukdyti tinkamų upių. Tačiau buvo pasiūlyti miškai Šiaurėje, prie kurių nebuvo jokio privažiavimo. Minėtame E. Galvanausko atsakyme paklausėjams nurodyta, kad Sovietų Rusija grąžino dalį varpų ir archyvų (27, p. 17). Oficialiais duomenimis, iki 1926 m. Lietuva atgavo tik 173 varpus iš 749 išvežtų (28, p. 95). Tačiau 1920–1923 m. daugelio ikikarinių kredito kooperatyvų nariai skundėsi, kad neatgavo iš Rusijos buhalterinių dokumentų, todėl negali sureguliuoti savitarpio įsipareigojimų ir atnaujinti veiklos. Iki šiol Lietuvos archyvuose nėra 1873–1915 m. veikusio Vilniaus privataus komercinio banko, Vilniaus miesto kredito bendrovės, kredito kooperatyvų bylų, išlikę tik pavieniai valstybinių taupomųjų kasų apskaitos dokumentai. Žinoma, kreditų ir kitų įstaigų, organizacijų dokumentai galėjo būti sunaikinti, dingti per karą, per sumaištis Rusijoje ir Lietuvoje. Autoriui nepavyko rasti jokių žinių apie kito turto, kultūros vertybių grąžinimą Lietuvai.

Bergždžias pastangas atgauti LDK archyvus, mokslo ir meno kolekcijas, sovietų išsisukinėjimo taktiką aprašė Paulius Galaunė (29). Sovietų atstovai sumaniai naudojosi 9 str. išlyga, kad vertybių grąžinimas neturi padaryti žalos Rusijos archyvams, bibliotekoms, muziejams, paveikslų galerijoms, kolekcijoms. Sovietai nevykdė net mišrios komisijos priimtų sprendimų dėl kai kurių vertybių (pvz., Vilniaus observatorijos įrengimų) grąžinimo. Skelbta, kad, Jurgiui Baltrušaičiui tarpininkaujant, 1929–1933 m. į Lietuvą buvo pargabenta dalis Vilniaus centrinio archyvo – Kauno miesto magistrato, Kauno teismo (XVI–XVII a.), Trakų vaivadijos ir miesto dokumentai (30, p. 92). Todėl galima daryti išvadą, kad, išskyrus auksą, Sovietų Rusija neištesėjo ekonominių įsipareigojimų Lietuvai. Nuvertėjo ir pražuvo dešimtmečiais žmonių kaupti indėliai, jų ir įmonių investicijos į valstybinius ir privačius vertybinius popierius, pražuvo evakuotas įvairus turtas. Karo sugriautai, rekvizicijų apiplėštai, turto evakuacijų nuskurdintai jaunai valstybei teko atkurti ūkį vien savo jėgomis ir ištekliais. Gerai, kad iki 1931 m. gan gausiai plaukė mūsų emigrantų dolerinės perlaidos. Žodžiu, yra ką patyrinėti ir apie ką pasvarstyti.

Literatūra

1. Laurinavičius Č. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992.
2. Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius, Vilnius, 2005.
3. Kazanavičius V. Neišsiųsti laiškai, Vilnius, 2005.
4. Документы внешней политики СССР (ДВП), Москва, 1958, т. 2.
5. Klimas P. Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990.
6. Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991.
7. Lietuva, 1920 07 20.
8. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius, 1961, t. 4, p. 70–80.
9. Steigiamojo Seimo darbai, 1920 08 06, pos. 36, p. 303.
10. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 923, ap. 1, b. 95, l. 144.
11. Mokslas ir gyvenimas, 1990, Nr. 6.
12. Mūsų žinynas, 1923, t. 5, Nr. 14.
13. ДВП, Москва, 1959, т. 3.
14. Атлас 3. Социалистическая денежная система, Москва, 1969.
15. Biržiška M. Dėl mūsų sostinės, London, 1962, d. 2.
16. Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, Vilnius, 1992, t. 2.
17. Tiesa, 1988 07 12.
18. Respublika, 2006 03 24.
19. Lietuvos komunistų partijos atsišaukimai, Vilnius, 1962, t. 1.
20. Lietuva, 1920 08 03.
21. Lietuva, 1920 07 23.
22. Naujas požiūris į Lietuvos istoriją, Kaunas, 1989.
23. Žukas K. Žvilgsnis į praeitį, Chicago, 1959.
24. Sąskaityba, 2003, Nr. 8.
25. Terleckas V. Lietuvos bankas 1922–1943 metais, Vilnius, 1997.
26. Lietuvos ūkis, 1928, Nr. 3–4.
27. Seimo stenogramos, 1923 11 16.
28. Kiaupa Z. Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m., Vilnius, 2006.
29. Mūsų žinynas, 1923, t. IV, Nr. 10.
30. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė, Vilnius, 1988.