Apie Lietuvos praeities niekinimą kaip reiškinį

Pasišlykštėjimas Lietuva tampa neuroze

A. J. Greimas

Niekinamieji postulatai

Jau tapo įprasta iš E. Gudavičiaus lūpų girdėti „sentencijas“: Lietuva – Europos užkampių užkampis, atsilikimo sala, visi kunigaikščiai kartu neverti vieno 1918–1919 metų savanorio, Vytautas – šunsnukis ir t. t. Jas palydi A. Bumblausko šūkčiojimai: tai naujas žodis, atradimas, fundamentalumas Lietuvos istoriografijoje. R. Lopata gėrisi: „<…> kriticizmu sužėri Edvardo Gudavičiaus eilutės, kuriose aprašomi lietuviai – dideli rusų žemių užkariautojai, nors faktiškai jie – šakalai“. Balsu tyruose liko A. Suraučiaus (Lenkija) nusistebėjimas: „Tik tokio nusikalbėjimo neteko aptikti net pas didžiausius lietuvių nedraugus. Tenka apgailestauti dėl istoriko E. Gudavičiaus nusišnekėjimo“ (1). Bet ar tai nusišnekėjimas, ar istoriografinės pažiūros? Greičiausiai antra. Mat istorikas viešai yra pareiškęs, kad jis – marksistas, kad marksizmas – vertinga metodologija ir pan. Kaip žinome, marksizmo esmė – sąmoningas praeities niekinimas, norint sukurstyti minios neapykantą jai ir įkvėpti kovai, naikinimui. Daugelis dar prisimename, kaip Lietuvoje buvo raunamas „buržuazinis“ kultūros paveldas. Istorijos moksle marksizmas – tai objektyvaus mokslinio praeities tyrimo kapas. Minėtam istorikų tandemui talkina A. Nikžentaitis, kuris habilitaciniame darbe nupiešė kuo nepatraukliausią Lietuvos kariuomenės paveikslą. L.  Truska faktiškai kaltę dėl 1940 m. okupacijos suvertė tautai.

Dėl kelių priežasčių padėtis darosi pavojinga. Pirma, sutikime, kad daugelis mūsų pritariančiai žavimės „novatorystėmis“. Dėl patiklumo ar reklamos įtaigos? Ne veltui juokaujama, kad visi perka vištų kiaušinius todėl, kad jos reklamuojasi (padėjusios kiaušinį kudakuoja), o tylenių ančių ir žąsų kiaušiniai beveik niekam nereikalingi. Antra, minėti istorikai yra paėmę į savo rankas vadovavimą Lietuvos istorijos mokslui ir mokymui (A. Nikžentaitis – Lietuvos istorijos instituto direktorius, A. Bumblauskas vadovavo VU Istorijos fakultetui). O kur dar vadovavimas disertacijoms, straipsnių recenzavimas, narystė redkolegijose. Tad novatorių deklaracijos, replikos tampa aksiomomis, kurios keliauja į kitų darbus, vadovėlius. Tyčiojimasis iš mūsų praeities, patriotiškumo tapo tiesiog mada. Visa tai pridengiama etnokriticizmo, naujo mąstymo skraistėmis.

Apgailėtina, kad tuo užsikrėtė kultūros, meno žmonės. Visur girdi: patriotizmas – idiotizmas (filosofas A. Šliogeris), lituanobambizmas (politologas R. Lopata). R. Tuminas tėškė užgaulę: kas antras lietuvis – nevykėlis. Vienas rašytojas (S. Geda) tiek nusišnekėjo, kad E. Gudavičiaus „Lietuvos istoriją“ prilygino (pagal reikšmę) Maironio „Pavasario balsams“ ir Putino „Altorių šešėly“.

Ponai, atsipeikėkite! Pamąstykite, kodėl tokio reikšmingo darbo neišleido Akademinio skautų sąjūdžio fondas Čikagoje, nors prof. E. Aleksandravičius saldžiai suokė – autorius sintetinio intelekto, eruditas, logikos galiūnas, pasižymintis net kovinėmis savybėmis, kodėl šis darbas nesulaukė žymesnių istorikų recenzijų? Kartais tyla būna iškalbinga. Pagaliau kodėl nešloviname reakcingų rusų istorikų V. Antonevičiaus, P. Batiuškovo, N. Karamzino? Juk jie 100 metų anksčiau negu minimi istorikai lietuvius vaizdavo kaip plėšikaujančius barbarus, nemėgstančius prekiauti, lietuvių kariuomenę – neorganizuota kaimiečių minia. N. Karamzinas ypač jautė didžiulę antipatiją Vytautui, vadino jį klastuoliu, gudriu, išdidžiu, bet šunsnukiu nepravardžiavo. Galiausiai svarbiausia ne kaip vaizduoja, o kaip pagrindžia. Turiu pakankamai pagrindo teigti, jog grindžiama selekcionuojant „išseparuotus“ faktus, pasirenkant parankius iratmetant gausesnius neparankius vertinimus, išvadas.

Apie kokį mokslinį (nešališką) praeities tyrimą ir vertinimą gali būti kalba, kai iškeltas šūkis „Neankstinkime istorijos!“ Vėlinti – prašom. Peržengta absurdo riba, nes anglui S. C. Rouvelui tenka ginti Lietuvos istoriją nuo jos išaugintų istorikų. Jis prisipažįsta karštai ginčijęsis su A.  Nikžentaičiu.

Lietuvos, jos žmonių sumenkinimu vertinu A. Bumblausko viešus pasisakymus, kad mes neturime nacionalinių valgių, kulinarinių tradicijų. Tikriausiai sprendžia pagal savo meniu. Matyt, kad jam nežinoma, jog dažna mūsų šeimininkė turi knygą „Lietuvių valgiai“, kurioje pateikti daugybės nacionalinių valgių receptai, nežinomas žemaičių patiekalas kastinis, šiemet (2008 m.) išleista Birutės Imbrasienės knyga „Lietuvių kulinarijos paveldas“, kad veikia šio paveldo fondas. Tai daugiau negu aiškiai parodo šio istoriko kompetenciją ir objektyvumą.

Be to, įvairių tautų vartojami to paties pavadinimo valgiai skiriasi gamybos technologija, skoniu. XX a. pradžioje Lomžoje mokytojavęs M. Krupavičius rašė: „Visas kaimas subėgo lietuviško sūrio žiūrėti“. Jis išmokė vietinius gyventojus slėgti sūrį sūrmaišyje, o ne skepetoje, rūkyti lašinius. Vadinasi, sūris sūriui nelygus. Ir šiandien daugelis patyrėme, kad Vakarų turistai pamėgo mūsų varškės sūrius, juodą duoną, laiko tai geidžiamomis lauktuvėmis.

Kitos nuomonės baimė ir tiesos monopolizavimas

Aiškiai tendencingas Lietuvos praeities vertinimas privertė mane paskelbti rašinį „Dėl koncepcijos apie pagoniškosios Lietuvos atsilikimą įtikinamumo“. Juo tikėjausi pažadinti diskusiją, painformuoti skaitytojus, kad egzistuoja ne tik E. Gudavičiaus ir jo bendraminčių tiesa, paskleisti literatūroje aptiktus įdomius, pagoniškosios Lietuvos ūkinį atsilikimą neigiančius faktus, tyrimų išvadas ir išgirsti atsakymus į kai kuriuos neaiškius klausimus. Tik vėliau paaiškėjo, jog dėl nežinojimo, kas dedasi istorikų „ceche“, naiviai laukiau diskusijos. „Ceche“ tvyro baimės atmosfera: pakritikuosi istorijos mokslo šulus – mokslininko karjerą sugadinsi. Net kai kuriose redakcijose tvyro stabų garbinimo nuotaika: jis – autoritetas, kritikuoti šiukštu. Ar autoritetų tiesa didesnė?!

Skaitydavau ir stebėdavausi užgaulia E. Gudavičiaus polemizavimo su oponentais maniera. Aiškiai matyti, kad į juos žiūri net ne kaip gaidys į slieką, o kaip į asmeninį ar net klasinį priešą. Kartu apnikdavo abejonės: negi istorikas geriau išmano kalbos dalykus už akad. Z. Zinkevičių, mitologiją puikiau narplioja už jos specialistus? Negi vėl skaitysi jų straipsnius, lyginsi argumentus.

Pastebėdavau šiam istorikui būdingą neklystamumo bruožą ir pamėgimą padejuoti laiko stoka diskusijoms su „diletantais“. Regis, įprasta norma skaitytojams paaiškinti gal jų nesuprastas vietas, nes istorija – ne matematika, kuri rašoma tik specialistams. Buvo sutriuškinti skaitytojai V.  Alekna, P. Normantas.

V. Aleknai užkliuvo E. Gudavičiaus Lietuvoje surasta vergovinė santvarka (2), P. Normantas nusistebėjo, kad istorikas nesuvokia tautos ir kitų sąvokų. Jį nemaloniai nuteikė „<…> praeityje gyvenusių žmonių menkinimas, vaizduojant juos pamažu įgyjančius „tautinę sąmonę“. Tiesiog pajauti, kokie paprastučiai buvo lietuvių didžiavyriai, palyginti su dabartiniais istorikais“ (3). Pradėjau suprasti, kad kritikuojamųjų žeminimas naudojamas kaip būdas oponentams nutildyti, o skundimasis laiko neturėjimu – savo darbams sureikšminti. Manykite: tauta laukia naujų mano darbų. Manoji nedidelė „bendravimo“ su istorikais patirtis (įgyta pasirodžius minėtam rašiniui) galutinai įtikino, jog paprasčiausiai bijoma kritikos. Išstudijavęs A. Nikžentaičio habilitaciją, nustačiau, kad jis sukarikatūrintam Lietuvos kariuomenės vaizdui nupiešti panaudojo gerą jos ginkluotę, sumanią taktiką liudijančių kronikų žinių, mokslininkų išvadų nutylėjimo būdą.

Parašytą straipsnį – nutylėtų dalykų registrą – įteikiau vienam meno savaitraščiui. Suderinau tekstą, pažadėjo spausdinti, bet neištesėjo, nusiuntė recenzuoti E. Gudavičiui. Jo nuosprendis buvo toks: teisus A. Nikžentaitis. Kitaip ir negalėjo būti, nes jis buvo A. Nikžentaičio habilitacijos gynimo komiteto narys. Kiti nariai buvo E. Gudavičiaus mokytojas S. Lazutka ir trys užsieniečiai. Šiems „ne jų pupos“, kad lietuviai juodina savo praeitį. Ar tai (nepritarimas spausdinti) neliudija kritikos baimės ir kitos nuomonės cenzūravimo? Minėtą straipsnį išspausdinus kitur, A.  Nikžentaitis išvadino mane žiugždininku, norinčiu matyti ne realią, o pagražintą tikrovę. D.  Baronas kirto iš peties: aš esąs atributas barbaro, „<…> kuris tikriausiai jaučia stiprų dvasinį ryšį su tais lietuviais, kurie iš pasalų žudydavo niekuo dėtus latvius ir estus“ (4, p. 286).

Į D. Vaitkevičienės abejones E. Gudavičiaus teiginiais lietuvių mitologijos tema ir į mano rašinį jis reagavo save pralenkiančia (oponentų užgauliojimo prasme) „Nuomone apie nuomones“ (5). Iškart mūsų straipsnius pavadino opusais. Daugiausia pylos teko man. Mat pabandžiau pagal gausią literatūrą parodyti Lietuvos ūkio neatsilikimą nuo kaimynų, suabejojau LDK „nusikaltimais“, pareiškiau pageidavimą, kad vyktų diskusija mūsų valstybės ir miestų susidarymo klausimais, nebūtų nutylimos kitaminčių nuomonės. Dėl to buvau pašieptas – esąs universalus specialistas. Nekonkuruoju su vieninteliu enciklopedistu. Džiaugiuos „Nuomonės“ išspausdinimu. Turiu gerą progą savo kailiu patirti oponentų triuškinimo technologiją, kontrargumentų „kvalifikuotumą“ ir kt. Gerai, kad istorikas nurodė nomenklatūrą (savo kritikus). Džiugu, kad mūsų ne tiek mažai. Tik kažkodėl į šį sąrašą neįrašė akad. Z. Zinkevičiaus, doc. dr. R. Batūros ir kt. Pasistengė net mus suklasifikuoti į basus ir vyžotus. Žinoma, gailoka, kad su T.  Baranausku užsitarnavau tik basakojo titulą. Savo markę sugadinau jau vien tuo, kad Lietuvos valstybės susidarymo datavimo klausimu einu T. Baranausko pėdomis. Jis, kaip ir daugelis istorikų, įrodinėja buvus ikimindauginę valstybę, nesutinka su E. Gudavičiumi dėl Mindaugo karūnavimo dienos. Kažkodėl E. Gudavičius jį laiko žurnalistu (mano žiniomis, jis – istorikas). Apie šio „basioko“ studiją „Lietuvos valstybės ištakos“ R. Kulikauskienė atsiliepė taip: „<…> randame išsamią ir gana kritiškai pateiktą istoriografiją, <…> reikšminga, kad autoriaus sprendžiami tokio svarbaus Lietuvos valstybės istorijos tarpsnio įvykiai naujoviškai nušviečiami ir interpretuojami“ (6, p. 103). Taigi recenzentei jaunas istorikas nei basas, nei žurnalistas. Galop žurnalistika – ne yda. Duok Dieve daugiau tokių gerai istorijos šaltinius išstudijavusių žmonių. E. Gudavičius džiaugiasi, kad po medievistų kritikos T. Baranauskas nutilo. Netiesa, dažnai publikuojasi „Vorutoje“. Šiuo džiaugsmu išsiduoda kritikos baimę. Kuo E. Gudavičius susirūpinęs, byloja ir „Nuomonės“ antraštė bei epigrama. Priminsiu, kad „Nuomonė“ pavadinta „Lietuviai barzdočiai dūmoja“, o epigrama (Biednaja Rossija! I povesit to ne umiejut) paimta iš dekabristo P. Pestelio. Antra vertus, niekas jam nepriekaištauja, jog iš pradžių įsigijo inžinieriaus diplomą, o tik vėliau neakivaizdiniu būdu persikvalifikavo į istoriką. Jo prisipažinimu, istoriku padarė S. Lazutka – stalininių laikų LKP CK Kultūros ir švietimo skyriaus vadovas, pasižymėjęs lituanistų išvaikymu iš Vilniaus universiteto.

Kaip nurodžiau rašinyje, ikimindauginę valstybę matė žymūs istorikai H. Paškievičius, Z.  Ivinskis, K. Jablonskis, D. Jaskanis. Net „nomenklatūrai“ nepriskirtas istorikas A. Ragauskas pripažįsta: „Tai [valstybės įkūrimo ir įkūrėjo – V. T.] vieni iš svarbiausių, bet sunkiausių, iki šiol dar neišspręstų Lietuvos istorijos klausimų“ (7, p. 6). Aš tik nedrąsiai cyptelėjau, jog, sprendžiant šį klausimą, pravartu atsižvelgti į ekonominius veiksnius, ir išreiškiau nenorą, kad „naudojantis autoritetu būtų nutildyta diskusija“. Tad kodėl „nenuavus“ suminėtų istorikų? Per daug rimti ir žinomi mokslininkai? Kad ir basas, jaučiuosi puikiai. Gal todėl, jog tokių daug ir galiu pajusti senolių įmintas gilias pėdas. O ar tokį jausmą gali patirti avintieji svetimais batais? Taip pat ar istoriko nirtavimas ant Z. Zinkevičiaus, kalbos duomenimis įrodžiusio, kad rytų slavams Lietuvos vardas buvo žinomas maždaug 500 metų anksčiau, negu jis pateko į Kvedlinburgo analus, nėra siekimo monopolizuoti istorinę tiesą ženklas?

Dėl LDK vaidmens vertinimo

Pagal kokias istoriosofines nuostatas E. Gudavičius kuria Lietuvos istorijos modelį, išgrynintai parodo kad ir tokie jo teiginiai (daugiau deklaracijos): 1) „Lietuvai liko barjero, sustabdžiusio Vakarų civilizacijos plėtrą [į rytų slavų žemes – V. T.], vaidmuo“, 2) Lietuva nusikalto Rusijai, nes, prisijungdama dalį rytų slavų žemių, sudarė prielaidas baltarusių ir ukrainiečių tautoms susidaryti. Neatsitiktinai jis su bendraminčiais visus rytų slavų politinius junginius vadina Rusija, jų gyventojus – rusais. Nemanau, kad nežinotų, jog iki XVI a. (atrodo) nebuvo nei tokios valstybės, nei tautos. Buvo Maskvos kunigaikštystė, lietuvių vadinama Maskolija. Įdomu, kad retas rusų mokslininkas kalbamų laikų rusėnų kunigaikštystes vadintų Rusija, visur – Rusia. Net J. Žiugžda taip rašė. Tačiau nepriklausomos Lietuvos istorikai (kai kurie) visus rytų slavus„prijungė“ prie Maskolijos.

Ir sovietmečiu istorikai nematė negatyvaus LDK vaidmens rytų slavų istorijoje. Priešingai. Pavyzdžiui, J. Jurginis įtaigojo: „Lietuva suvaidino progresyvų vaidmenį. Ji sujungė daugelio tautų materialines ir karines jėgas bendrai grėsmei atremti“ (8, p. 27). Panašiai manė ir R. Batūra: „Lietuvos valstybė, pustrečio amžiaus atkakliai kariavusi, bendroje tautų kovoje suvaidino svarbiausią vaidmenį atremiant Vakarų Europos feodalus, <…> veržimąsi į Pabaltijį ir Rytų Europą“ (9, p. 24). Ne kitoks ir slavų mokslininkų požiūris. N. Ščiaveljeva pabrėžia: „Jotvingiai pridengė Rusią nuo Kryžiuočių ordino <…>“. F. Šabuldo pripažįsta, kad „Lietuva objektyviai buvo vienintelė Rytų Europoje organizuota karinė politinė jėga, galinti pasipriešinti Aukso Ordai“. Marksistiniam istorikui nieko nereiškia ir F. Engelso žodžiai: „<…> Baltarusija ir Mažoji Rusija rado apsaugą nuo azijietiško antplūdžio [mongolų – V. T.], prisijungdama prie vadinamosios Lietuvos Kunigaikštystės“ (cit. pagal: 10). Ar prasilenkia su istorine tiesa D. Vilimas, teigdamas „<…> jei nebūtų buvusios LDK, galimas daiktas, dabar nebūtų ir pačių rusų“ (11). Įdomu, kad XIX

a. pabaigoje panašiai mąstė grafas A. Tiškevičius. Anot jo, jeigu Žalgirio mūšyje nebūtų sutriuškintas vokiečių riterių žiedas, seniausiai iki Dnepro, o gal toli už jo būtų išnykusi slavų kalba ir rusiškas žodis. Rašinyje pusiau juokais, pusiau rimtai dėsčiau, kad dėl LDK egzistavimo ir galios vėliau prancūzams bei vokiečiams teko šalti prie Maskvos. Be to, man teorija apie tai, kad Lietuvos skverbimasis į Rytus buvo ne kitų užkariavimas, o sugrįžimas į senąsias baltiškas, dar neasimiliuotas žemes, neatrodo išlaužta iš piršto. Ypač prisiminus LDK valdovų reikštas teises į prūsų žemes. Daug peno mintijimui duoda E. Gudavičiaus prieštaringas požiūris į LDK vaidmenį šiaurinių kaimynų istorijoje: „LDK išgelbėjo latvius ir estus, nes nedavė kelio galimiems vokiečių persikėlėliams“ (12, p. 75). Ir užsimerkus į žodžius „nedavė kelio persikėlėliams“, matyti keistos paralelės ir novacijos: lietuviai padėjo latviams su estais, bet tik ne rytų slavams, nes tik jie – nuolatiniai „gelbėtojai“. E. Gudavičiaus tikrąsias pažiūras išduoda ir mažmožiai. Antai, kaip jam įprasta, be jokių motyvų lietuviškus sidabro lydinius siūlo vadinti ilgaisiais, nors istorijos šaltiniuose, tarpukario literatūroje jiems buvo prigijęs kãpos vardas. Tik sovietmečiu jis pradėtas keisti žodžiais „rublis“, „grivina“, „ilgieji“ ir kt. Kam prireikė gaivinti sovietinį reliktą?! Arba kitas

pavyzdys. Jis dėsto: „Visą XV a. buvo naudojama sidabro vielos paruošų technika [gaminant pirmąsias mūsų monetas – V. T.] labiau būdinga Rusijai“ (13, p. 381). Nors kai kurie mūsų numizmatai yra įrodę, kad, geriausiu atveju, tik Maskvos kunigaikštystės monetos galėjo būti vienmetės su mūsiškėmis. Todėl jie neigia rusėnų „pagalbą“. Ir dar E. Gudavičius rašo: „Ilgą laiką lietuvių kariai neįsisavino lanko, taikliai svaidydami lengvas ietis. Paprasčiau buvo pritraukti rusų lankininkus“ (13, p. 85). Pirma, o kur dėjosi Galičo–Voluinės metraštyje minimi jotvingiai lankininkai? Antra, ar rytų slavai nebuvo LDK pavaldiniai, kad jų lankininkus reikėjo „pritraukti“? Tokių dviprasmybių – nors vežimu vežk.

E. Gudavičius su sekėjais pamėgo LDK vadinti imperialistine, lietuvius – imperialistais. Bet kodėl Galicijoje užrašytose senovinėse dainose Lietuva vadinama malonybine, mažybine vardo forma: „Papūsk, vėjau, vėjeli, iš Paberežo į Lietuvėlę“, kitoje dainuota: „<…> vienas kelias tai į Lietuvėlę“. Gausu paliudijimų, kad net sovietmečiu Lvovo studentai priimdavo VU kolegas kaip brangiausius draugus. Ukrainos Rados deputatai susitikime su mūsų Seimo nariais juokavo: esate geriausi imperialistai. Gudų prof. A. Maldzis dėsto: „Tik LDK, skirtingai nei kiti dariniai, buvo laisvanoriška sąjunga. <…> unikali valstybė. Jokios okupacijos nebuvo“ (14). Šių dienų rusų istorikas I. Kurukinas neigia Lietuvą buvus imperija. Jis dėsto: „Nei LDK, nei Žečpospolitos [Abiejų Tautų Respublika – V. T.] negalime vadinti imperijomis. Tiesiog jos neturėjo stipriųimperinių struktūrų, panašių į britų prekybos kompanijas ir laivyną ar Rusijos armiją“ (15).Ko siekiama tariamomis novatorystėmis, atvirai išsitarė A. Bumblauskas: „Profesorius pakeičia A. Šapokos istorijos paradigmas“, mat jam „<…> istorija yra nebe įvykių, o visuomenės istorija“. Palaukite, ponai! Kokia čia novatorystė, jei marksizmo laikyta istorijos kūrėja liaudis pavadinama visuomene?! Beje, sąvoka „tauta“ labai reta šių istorikų žodyne. Čia, regis, ir paaiškėja, kodėl E. Gudavičiui visi kunigaikščiai neverti vieno savanorio, kodėl imta eskaluoti menamo elito atitrūkimo nuo visuomenės tema. Jiems atsakysiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laiško žodžiais: „Jeigu dukart drebėjo Maskvos sienos nuo mano kalavijo, tai ne dėl to, kad jis nukaltas iš kieto plieno. Svarbiausia, kad mano kalavijas paremtas tūkstančiais už plieną kietesnių ir tvirtesnių krūtinių, ištikimų savo Tėvynei“.

Kaip žinoma, KGB už šapokinės Lietuvos istorijos skaitymą, laikymą atseikėdavo iki 6–10 metų lagerių, bet neįstengė išrauti „A. Šapokos istorijos paradigmų“. Kai kam tai padaryti sekasi lengviau ir paprasčiau. Neturėtų mūsų stebinti VU Istorijos fakultete tvyranti nepakanta šioms paradigmoms.

E. Gudavičiui nederėtų niršti, kad kiti jo darbuose, pasisakymuose mato samplaiką marksizmo, rusiškojo monarchizmo bei sovietizmo ir pasigenda išreklamuoto rėmimosi Analų mokyklos metodologija, tiesos, kitų mokslininkų tyrimais padarytų išvadų. Iškalbingas E. Gudavičiaus priekaištas, kad aš atmetęs jo dievinamąjį H. Lovmianskį. Atmetu ne jį, o jo išvadą, kad Lietuva net iki XVI a. pabaigos buvo barbariška karių plėšikų valstybė. Kadangi E. Gudavičius savo darbuose nesiremia naujausių istorikų ir archeologų tyrimų išvadomis, esu verčiamas manyti, kad jam istorijos mokslinis pažinimas sustojo prieš 70 metų ties H. Lovmianskiu.

„Nuomonėje“ E. Gudavičius net nepabandė paneigti mano rašinyje iš istorikų ir archeologų darbų surinktų duomenų, išvadų, neigiančių Lietuvos ūkinį atsilikimą nuo kaimynų. Tai laikau jo kapituliavimu, kurį pabandė užslėpti pasažais jam mažai pažinta pinigų tema. Čia dėl to neoponuosiu, nes neleidžia straipsnio apimtis. Papildomai nurodysiu žymaus anglų medievisto prof. R. Bartleto nuomonę apie pagonis mūsų senolius. Anot jo, lietuviai griežtai pasipriešinę kryžiuočiams todėl, kad nors „Jų dievai buvo pasenę, tačiau ginklai nauji“. O Lietuvos istorija! Tavęs nesugeba dorai sumenkinti ir perrašyti.

„Nuomonėje“ E. Gudavičius užsimena apie savo darbdavius. Gal galėtų išduoti paslaptį – kas jie ir kokios jų užduotys?

Lieratūra

1. Voruta, 1997 09 20–30.
2. Voruta, 2000 02 19.
3. Voruta, 2000 04 01.
4. Naujasis židinys – Aidai, 2002, Nr. 5.
5. Kultūros barai, 2002, Nr. 8–9.
6. Lituanistica, 2001, Nr. 3.
7. Lituanistica, 1998, Nr. 2.
8. Mokslas ir gyvenimas, 1968, Nr. 4.
9. Mokslas ir gyvenimas, 1967, Nr. 4.
10. Vakarinės naujienos, 1995 02 07.
11. XXI amžius, 2002 08 25.
12. Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinys, Vilnius, 1999.
13. Gudavičius E. Lietuvos istorija, 1999.
14. „Lietuvos žinios“, 2007 09 26
15. „Istorijos“, 2008, Nr. 12