A. Brazausko prisiminimų neprisiminimai

Ką tik knygynuose pasirodė didelės apimties, puošni, plačiai išreklamuota A. Brazausko prisiminimų apie prezidentavimą knyga „Penkeri Prezidento metai“ (Vilnius, 2000). Jos pasirodymas rinkimų į Seimą išvakarėse nėra atsitiktinis. Ji turėjo kairiųjų koalicijai, vedamai knygos autoriaus, pasitarnauti kaip propagandos priemonė sugrįžti į valdžią. Prisiminimus ėmiau skaityti su geranorišku nusiteikimu, su viltimi sužinoti daugiau, negu man buvo žinoma. Aiman.

Keistoka jau pati prisiminimų sandara – antilandsbergizmas, nuobodus gausių vizitų užsienyje aprašinėjimas, senų, gerai žinomų Lietuvos istorijos faktų pasakojimas ir antitiesa. Bet beveik neradau autoriaus nevaldiškų minčių, pasvarstymų, savikritikos. Prisiminimų laikas nėra griežtai apribotas prezidentavimo metais, pasigręžiota ir į 1990–1992 m. laikotarpio įvykius. Stulbina daugybė neteisingai nurodytų datų, kitų faktų, nekalbant apie jų interpretavimą. Todėl 1990–1998 m. Lietuvos istorija prisiminimuose pateikta ne tokia, kokia ji iš tikrųjų susiklostė, o kokią nori matyti ir ainiams palikti A. Brazauskas.

Dabar vos ne mados dalyku tapo kritikuoti čekinį privatizavimą, lyginti jį su ekonominiu absurdu. Nuo šios pagundos nesusilaiko ir A. Brazauskas, pamini diskusiją šiuo klausimu Lietuvos Respublikos (LR) Aukščiausiojoje Taryboje (AT). Jis rašo, kad čekinis privatizavimas buvo įteisintas todėl, jog „<…> lėmė ne kompetencija, sveikas protas, o <…> populizmas“ (p. 103). A. Brazauskas „pamiršo“ parašyti, kad valstybės turto pardavinėjimą už čekius buvo numačiusi K. Prunskienės vadovaujama Lietuvos Vyriausybė savo programoje. Beje, be atsako liko klausimas – kodėl ši Vyriausybė (joje A. Brazauskas užėmė vicepirmininko postą) dirbo be savo programos? Jos projektą pateikė AT tik 1990 m. lapkritį. Niekada tada negirdėjau A. Brazausko prieštaravimo „čekizavimui“, nepasisakė prieš jį AT, nepasirašė AT deputatų – ekonomistų pareiškimo, smerkiančio šį pragaištingą sumanymą. Beviltiška A. Brazausko klausti, kodėl neatsistatydino iš vicepremjerų, jeigu nesutiko su Vyriausybės nuostata dėl „čekizavimo“.

Tad ar jo cituotų žodžių apie nekompetenciją, sveiko proto stygių nereikėtų prisiimti ir prisiminimų autoriui? A. Brazauskas bando šį reikalą pakreipti taip, kad skaitytojams atrodytų, jog „čekizavimą“ entuziastingai palaikė tik dešinieji. Nieko panašaus! Kaip minėjau, jis buvo įrašytas į Vyriausybės programą, kurią padėjo parengti K. Glaveckas, E. Vilkas, K. Antanavičius. Tokio privatizavimo energingi ideologai buvo K. Antanavičius, G. Vagnorius, A. Šimėnas. Taigi šiuo reikalu nebuvo ryškios takoskyros tarp dešinės ir kairės. Tiesa, neseniai iš vieno LDDP vyriausybės nario išgirdau įdomią mintį: čekinį privatizavimą sumanė ir pametėjo Lietuvai svetima struktūra, kurios vardas prasideda baugia raide „č“.

Taip pat A. Brazauskas neįtikino manęs išvedžiojimu, kad LDDP valdžia neturėjo galimybių sustabdyti „čekizavimą“. Per daug buvo suinteresuotų už G. Vagnoriaus „pinigus“ – čekius tapti turtuoliais ir viešpačiais. Gaila, kad ir daugelis tautiečių buvo susivilioję šitaip praturtėti. Jie, balsuodami už „čekizatorius“, kaip skaudu būtų ištarti šiuos žodžius, nemažai prisidėjo prie ūkio katastrofos. Beje, „čekizavimas“ logiškai suponavo, reikalavo sukurti bankų išgrobstymo mechanizmą.

A. Brazauskas dažna proga paaimanuoja apie sugriautą Lietuvos ūkį. Visi tai mato. Bet kas dėl to kaltas, neįvardija. Tokio klausimo nekelčiau, jeigu A. Brazauskas solidžiausiais Lietuvos premjerais nelaikytų G. Vagnoriaus ir A. Šleževičiaus (p. 83). Jie ilgiausiai vairavo ir „nuvairavo“ ūkio politiką. Negi solidumas ir ūkio nustekenimas – derančios sąvokos?

Nieko bendra su tikrove neturi Prezidento teiginys, kad 1992 m. liepos 15 d. atsistatydino G. Vagnoriaus vadovaujama Lietuvos Vyriausybė (p. 86). Iš tikrųjų G. Vagnoriaus politikos fiasko darėsi vis akivaizdesnis, todėl pavyko surinkti reikiamą deputatų balsų skaičių jam (o ne Vyriausybei) atstatydinti. Lygiai tokia pat netiesa parašyta apie K. Prunskienės vadovaujamos Lietuvos Vyriausybės likimą (p. 103).A. Brazauskas vengia rašyti apie 1991 m. sausio 8 d. kainų pakėlimo avantiūrą, kuri išprovokavo AT antpuolį.

Prisiminimuose nerašoma, kodėl A. Brazauskas atsisakė AT Pirmininko pasiūlymo būti jo pavaduotoju. Mane, išgirdusį šį pasiūlymą, buvo užvaldęs romantiškas džiaugsmas: Vytautas su Algirdu surems pečius ir atsilaikys prieš Kremliaus kėslus. Tačiau Algirdas nepaspaudė jam ištiestos rankos. Argi šis V. Landsbergio gestas buvo skaldytojiškas? Veltui tikėjausi sužinoti, kaip A. Brazauskas vertina savo pralaimėjimą didžiule balsų persvara rinkimuose į AT Pirmininko postą. Tada prieš jo kandidatūrą balsavo net dalis LKP remtų deputatų. Gal per daug tikėjausi. Bet sąžiningam politikui derėtų paaiškinti, kodėl jis kovo 14 d. ryte neišėjo nuraminti nepatenkintų AT Pirmininko rinkimų rezultatais moteriškių, susirinkusių (ar surinktų) prie AT rūmų. Būtų pakakę jo žodžių: „Pralaimėjau demokratiškai stipresniam varžovui“. Gal tada nebūtų pasirodęs liūdnai pagarsėjęs A. Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“. Bet savi politiniai interesai buvo aukščiau negu vos pasaulį išvydusios valstybės stiprinimas. Svarbiau buvo jaukti žmonių protus.

Šiek tiek prisiminimuose užgriebti bankų ir pinigų reikalai. Bandoma pasirodyti ryžtingu, veikliu, sumaniu. Bet visiškai neišlaikomas išbandymas, tiesa, net smulkmenose. Antai rašoma: „Paradoksalu, bet 1991 m. spalio 5 d. sukurtas Lito komitetas iki 1993 m. pavasario nė karto nebuvo net susirinkęs“ (p. 86). Pakanka pasižiūrėti į autentiškus dokumentus ir įsitikinsi, kad: 1) Lito komitetas sudarytas (gal nesukurtas, nes V. Landsbergį, G. Vagnorių, V. Baldišį sukūrė jų tėvai) ne spalio 5 d., o lapkričio 5 d.; 2) Komitetas (landsberginis) posėdžiavo ir priėmė tris svarbius nutarimus, tarp jų dėl nacionalinių pinigų – talonų įvedimo. Pagal dokumentus, A. Brazausko vadovaujamas Lito komitetas priėmė tik du nutarimus. Nesakau, kad turėjo priimti daugiau sprendimų. Beje, Lito komitetas (brazauskinis) nepasibodėjo griebtis smulkios klastos – nenumeruoti savo nutarimų (ankstesni buvo numeruoti). Tokių gudrybių prireikė didesnėms netiesoms pridengti. Pirma, tautiečiams įteigti, kad nacionalinius pinigus įvedė ryžtingoji, kompetentingoji LDDP. Antra, nuslėpti pirmojo Lito komiteto draudimą išleisti litus (vietoj talonų), nesustabdžius infliacijos. Šioms legendoms pridengti panaudota dar viena neteisybė. Rašoma, kad A. Brazauskas pareiškė Lietuvos banko (LB) vadovui V. Baldišiui nepasitikėjimą (p. 86).

Nepasitikėjimas V. Baldišiu negalėjo būti pareikštas ir nebuvo pareikštas dėl tos pačios priežasties, kad jis 1993 m. kovo 3 d. įteikė LR Prezidentui pareiškimą dėl atsistatydinimo, o kovo 10 d. Seimas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko pareiškimo“, kuriame rašoma apie V. Baldišio atleidimą iš pareigų atsižvelgiant į LR Prezidento dekretą „Dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko atsistatydinimo“. Taip pat Prezidentui nepritiktų LB vadovą pavadinti „toks V. Baldišis“. Kaip bebūtų, pagal pareigas jis buvo trečias žmogus valstybėje.

Visai kitaip prisiminimuose vertinamas R. Visokavičius: geras organizatorius, veiklus, neteisingai apkaltintas dėl 20 mln. litų pervedimo iš LB į Litimpeksą, neteisėtai pažemintas. Organizaciniai sugebėjimai – dar ne profesija, juo labiau bankininko. Skaitytojai klaidinami rašant, kad R.Visokavičiui prokuratūra neiškėlė bylos dėl minėtos 20 mln. litų aferos. Byla buvo iškelta, pasiekė teismą ir šis jį išteisino. A. Brazauskui R. Visokavičius ne perbėgėlis iš jo stovyklos, o tik prisiglaudėlis Konservatorių partijoje. Ko gero, taip. Apskritai pagirtinas A. Brazausko bruožas – dėkingumas R. Visokavičiui už blokados mėnesiais Lenkijoje nupirktą (už valiutą) jachtą. Šį dalyką išaiškino ir paviešino LB (baldišinio) revizoriai.

Analogišku būdu ir tikslu rašoma ir apie bankus skyriuje „Bankų griuvimas ir prisikėlimas“. Neteisybė, kad pirmasis Komercinių bankų įstatymas (1992 m., o ne 1991 m., kaip rašoma) buvo perdėm liberalus, kad bankui įsteigti pakako įrodyti, jog jis turi 5 mln. litų kapitalą. Nėra vietos ir prasmės išvardyti net 10 reikalavimų licencijai banko veiklai gauti. Tik paminėsiu, kad įstatyme iš komercinių bankų buvo reikalaujama pakankamos kvalifikacijos. „Komercinio banko vadovai privalo turėti sąžiningų žmonių reputaciją“ (186 str.). Prašyčiau skaitytojų neoponuoti man „Sekundės“ pavyzdžiu, nes šiam bankui licenciją išdavė R. Visokavičius.

Būtina prisiminti, kokiomis sąlygomis ir kaip sunkiai buvo priiminėjamas LB specialistų parengtas Komercinių bankų įstatymo projektas. Tai buvo 1992 m. liepos mėn., „rezistencijos“ AT laikas. Į valstybinės svarbos įstatymo svarstymą „rezistentai“ žiūrėjo kaip į talką kairiosioms jėgoms. LB projektui buvo pateiktas alternatyvus Laisvosios rinkos instituto (vadovė E. Leontjeva) projektas, kuriame siūlyta leisti steigti liliputinius bankelius su 200 000 rublių kapitalu.

Tam priešinosi LB, siūlė kapitalo minimumą 40 mln. rublių. Be to, LB projekte buvo keliami dideli moraliniai, profesiniai reikalavimai būsimų bankų vadovams, stipri kontrolė. LDDP sąjungininkės liberalų frakcijos atstovai atvirai iš to tyčiojosi, rėmė alternatyvų projektą. O A. Brazauskas tylėjo… Tad po laiko nėra ko dėtis teisuoliu ir teisėju.

Rašydamas apie tris valstybinius bankus, piktnaudžiavimus juose suteikiant paskolas, Prezidentas apsiribojo tik konstatavimu, kad juose „<…> šeimininkavo neaiškūs privačių struktūrų žmonės“. Beje, su vienu jų A. Brazauskas buvo audiencijoje pas Popiežių. Tokią padėtį buvo galima lengvai pataisyti. Tereikėjo LR Prezidentui inicijuoti įstatymą, kuriuo būtų valstybei sugrąžintas kontrolinis akcijų paketas. Nepaaiškinama, kodėl ir kieno iniciatyva buvo leista šeimininkauti privatininkams bankuose, kurių 51 proc. kapitalo priklausė valstybei. Kur surasi kitą tokią valstybę, kad ji, būdama pagrindinė akcininkė, teturėjo tik 33 proc. balsų!

Prisiminimuose pabrėžiama, kad visuomenei keistą įspūdį paliko parodomasis LAIB ir „Litimpeks“ bankų ginkluotas apsupimas, jų vadovų areštas. Man šie veiksmai (ir dar šv. Kalėdų išvakarėse) sukėlė kuo slogiausią įspūdį, priminė 1917 m. gruodį bolševikų Rusijoje įvykdytą ginkluotą bankų užgrobimą (pavadintą nacionalizavimu). Dievai nematę tų įspūdžių. Pagal prisiminimų potekstę išeitų, jog Lietuvoje jėgos prieš bankus ėmėsi Vidaus reikalų ministerijos vadovai. Visiškai netikiu, kad šie, be derinimo su LR Prezidentu ir premjeru, būtų ryžęsi „krasnogvardeiskoj atake na kapital“. Esu įsitikinęs, kad akcija buvo suplanuota aukščiausiu lygiu pagal principą „udarim“. Net neįsitikinęs, o žinau, kad A. Brazauskas, daužydamas stalą kumščiu, liepė vidaus reikalų ministrui R. Vaitiekūnui: „Eik ir daryk tvarką!“ Ir smogė! Be jokios pasekmių prognozės, be tolesnių veiksmų plano. Po to visiškas pasimetimas ir šaukimasis užsienio specialistų pagalbos. Šitai mačiau ir liudiju.

Tomis kritiškomis dienomis LR Prezidentas malonėjo mane su broliu priimti (už tai dėkingi) ir išklausyti mūsų pasiūlymų, kaip sušvelninti bankų krizę. Tada labai kėlė nerimą neatsakingos, tiesiog bankų krizę eskaluojančios kai kurių politikų viešos kalbos. Ypač tuo pasižymėjo G. Vagnorius, kuris kaip visada „žinodamas“ nurodinėjo tariamai greitai bankrutuosiančius bankus.

Paprašiau LR Prezidento sudrausminti, sugėdinti tokių kalbų autorius. Išgirdau atsakymą: „Negi aš uždrausiu G. Vagnoriui kalbėti?“ Beliko tik atsidusti… Nesugebėjo ar nepanoro Prezidentas įvardyti tikrųjų pagrindinių bankų krizės priežasčių. Jis pagrindine jų laiko skolininkų nemokumą. Bet nemokumas – išvestinis ūkio krizės, nemokšiškos pinigų (brangių) politikos padarinys. Kaip ją pripažinsi? Tad, kaip sakoma, dėl bankų krizės vos ne visi šunys kariami ant LB, šiek tiek papriekaištaujama ir kitoms žinyboms. Nėra galimybių šį klausimą plačiau aptarti, tik norisi paklausti – o kodėl už indėlių iššvaistymą blogoms paskoloms pirmiausia neatsakingi komercinių bankų šeimininkai, vadovai ir skolininkai? Viską sukeitus vietomis, suformuotas neteisingas požiūris į kaltininkus. Ir įsitvirtino ydinga teismų praktika, kai nesąžiningi skolininkai išvengia bausmių. Pavojinga, kai netiesiogiai jų advokatu tampa Prezidentas.

Sukrėtė A. Brazausko pastangos kupiūruoti istoriją, neaplenkiant net Popiežiaus. Tikriausiai dauguma žmonių prisimena LR Prezidento audienciją pas Popiežių, apie tai liudijusią nuotrauką.

Prisiminimuose apie tai nė žodžio. Mat Prezidentą kompromituoja vienas jo vizito pas Šv. Tėvą kompanionas. Todėl šventvagiškai skamba Prezidento šilti atsiliepimai apie Popiežiaus vizitą Lietuvoje, jo svarbą. Dėl tos priežasties imi galvoti, kad draugystės su šviesiais Lietuvos dvasininkais (R. Mikutavičiumi, K. Vasiliausku ir kt.) demonstravimas tėra siekimas pasišildyti jų šviesos spinduliais.

Antra kupiūra – 111 puslapyje grupinėje nuotraukoje nenurodyta tuometinio LB vadovo K. Ratkevičiaus pavardė. Matyt, galvojama, kad jo iš nugaros niekas neatpažins. Kaip visa tai mena sovietinius įpročius! Vis dėlto ne veltui sakoma: įpratimas – antras prigimimas. Tuo visiškai nenoriu priminti A. Brazausko praeities. Taigi A. Brazauskas prisiminimuose nepakilo iki LR Prezidento lygio. Logiškai kyla klausimas – kur galėtų nuvesti socialdemokratų koalicija, kurios lyderis į savo vėliavą įrašė netiesą?